„Išvykęs supranti, kad pasaulis yra daug platesnis nei tavo kasdienė aplinka, ir daug geriau susipažįsti pats su savimi“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantė Ūla Jankauskaitė. Per šešerius studijų metus ji ne kartą vyko pasisemti žinių į Europą ir Aziją, rašoma VDU pranešime žiniasklaidai.
Studijuodama Tarptautinės politikos ir vystymo studijų programą, Ūla semestrą praleido Chulalongkorno universitete Tailande, vėliau studijavo Grenoblio „Sciences Po“ universitete Prancūzijoje, studijuodama magistrantūroje išvyko į Tamkango universitetą Taivane. Be to, dalyvavo ir trumpesnėse tarptautinėse programose Estijoje ir Briuselyje.
Pokalbis su Ūla – ne tik apie tarptautines patirtis svetur, bet ir apie neseniai pradėtą darbą Užsienio reikalų ministerijoje (URM) ir baigiamąjį magistro darbą, įkvėptą tarptautinių patirčių.
Karantinas ir viza paskutinę akimirką
Pirmą kartą studijuoti svetur Ūla išvyko pasaulyje dar siaučiant COVID-19 virusui. Tuometė antrakursė studentė nerimavo, ar apskritai pavyks išvykti į Tailandą, stresą kėlė ne tik įvairūs dėl pandemijos įvesti ribojimai, bet ir užsitęsęs vizos gavimo procesas.
„Kai dabar žiūriu atgal, net neįsivaizduoju, kaip pavyko išvažiuoti. Reikėjo įveikti nemažai iššūkių, vizą irgi gavau tik paskutinėmis dienomis“, – pasakoja studentė.
Tik atvykusiai Ūlai teko savaitę pasikarantinuoti viešbutyje. „Iš vienos pusės – labai gerai, nors ir būdama viešbutyje, turėjau laiko priprasti, aklimatizuotis – juk iš labai šaltos lietuviškos žiemos išvykau į tropinį orą. Buvo šoko kūnui ir galvai“, – prisimena ji.
Pirmuosius du mėnesius paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Ūla neslepia, kad tuo metu ji jautėsi šiek tiek vieniša: „Bendrabučio kambaryje gyvenau viena ir kol paskaitos vyko ne auditorijose, socialinis ratas tikrai apsiribojo. Atrodė, kad visą laiką esi tik su savimi. Bet vis tiek pavyko susirasti kelias drauges iš kitų šalių, kartu pakeliavome ir po Bankoką, ir po visą Tailandą.“
Kaip pasakoja studentė, tai, kad paskaitos vyko nuotoliniu būdu, turėjo ir privalumų – neribojo galimybių keliauti.
„Kompiuterį į kuprinę, susikraunu daiktų savaitgaliui ir kur nors išvažiuoju. Tikrai nemažai Tailando pamačiau ir su vietiniais pabendravau“, – prisimena Ūla.
Paskutinius du mobilumo mėnesius paskaitos persikėlė atgal į auditorijas. „Atsirado daugiau dinamiškumo ir dingo tas burbulo jausmas, kad užsidaręs vienas sėdi. O kadangi studijavau tarptautinius santykius, turėjome nemažai išvykų į ambasadas – lankėmės Švedijos, JAV ambasadoje, jose net paskaitų turėjome, o kur dar visokios kitos išvykos ir ekskursijos po Bankoką apie migraciją ir urbanizaciją“, – vardija studentė.
Tropikų šiluma, vaisiai ir kepinti vabzdžiai
„Tailandas man iš pradžių atrodė tokia tolima šalis. Galvojau, kaip ten jie visi gyvena. Kur ten ta civilizacija? Bet atvažiavau ir, atrodo, čia viskas daug geriau – oras, draugiški žmonės, vaisiai. Prie pat bendrabučio buvo vaisių turgelis, tai jų atsivalgiau tiek, kiek Lietuvoje niekada nesu valgiusi“, – apie saldžius įspūdžius pasakoja Ūla.
Ne mažiau jai patiko ir patys tailandiečiai, juos Ūla prisimena kaip draugiškus ir geranoriškus.
„Buvau viena iš keturių tarptautinių studentų, visi kiti mūsų grupėje buvo tailandiečiai. Tai merginos mane visada kviesdavo kartu pietauti, nueiti kavos išgerti, daug klausinėdavo, domėdavosi ir pačios pasakodavo“, – prisimena lietuvė.
Ji džiaugiasi, kad nors būdavo gerbiama asmeninė erdvė, netrūko ir atvirumo, šilumos. „Jausdavosi toks rūpestis, kad tu atvažiavai ir dabar mes tavimi pasirūpinsime, nepaliksime vienos visame šitame procese“, – sako Ūla.
Rūpestį ir geranoriškumą lietuvė pajuto pačią pirmą nuotolinių paskaitų dieną. Jai parašė viena mergina iš grupės – klausė, iš kur ji, ką studijuoja, kaip sekasi, ar gerai įsikūrė, ar nereikia pagalbos.
„Tikino, kad jei tik reiks bent kokios pagalbos, kad ir suprasti, kaip kas nors veikia, ar kokio vertimo, galiu kreiptis. Labai džiaugiausi ir vertinau, kad mane taip priima, kad taip rūpinasi, nors buvau visiškai žalia užsienietė“, – su šypsena prisimena studentė.
Įspūdį Tailande Ūlai paliko ir maistas. Kaip labiausiai patikusias mergina įvardija papajų salotas, o paskutinį mėnesį, kai studentės aplankyti atvyko jos tėvai, radosi ir daugiau drąsos paragauti neįprastesnių dalykų – kepintų ir kitaip paruoštų žiogų, vikšrų ir kitų vabzdžių.
Europietiška kultūra ir slidinėjimas Alpėse
Būdama Tailande, Ūla kartu su kurso draugu užsipildė dokumentus dalyvauti „Erasmus+“ mainų konkurse vykti į Prancūziją, Grenoblio „Sciences Po“ universitetą. Laimėję konkursą, ten jie išvyko lygiai po metų nuo kelionės į Tailandą.
Šią patirtį Ūla apibūdina kaip visai kitokią – juk vis dėlto Prancūzija į Lietuvą kultūriškai panašesnė už Azijos šalis.
„Universitete buvo labai daug tarptautinių studentų, tad visą laiką gyvenome tokiame tikrame „Erasmus+“ burbule. Dažnai po paskaitų kur nors visi išeidavome pasibūti, nusipirkę gėrimų ir sūrio, pasidarydavom kokį pikniką“, – prisimena studentė.
Tačiau Grenoblio „Sciences Po“ universiteto studijų sistema studentės nesužavėjo, keista pasirodė ir vertinimo sistema – nuo 0 iki 20 (mažiausias teigiamas pažymys – 10), nors pačius aukščiausius balus surenka tik 0,1 proc. visų universiteto studentų.
„Atvykęs į egzaminą, turi pateikti studento pažymėjimą, sėsti į tau paskirtą vietą, o už kiekvieną praleistą paskaitą pateikti pateisinimą, kodėl nebuvai“, – prisimena Ūla ir priduria, kad, atvykus iš kur kas laisvesnio universiteto, reikėjo laiko priprasti prie tokios griežtos kontrolės.
Pakeliauti po pačią Prancūziją taip pat daug neteko, kadangi studentams tai buvo brangoka, tačiau Ūla vis dėlto aplankė kaimynines šalis – su kurso draugu buvo nuvažiavę į Londoną, nuskridę į Portugaliją, Italiją. Turėjo progą išmokti ir slidinėti – Prancūzijos slidinėjimo sostine laikomame Grenoblyje, esančiame visiškai prie Alpių kalnų, universitetas net suteikdavo galimybę slidinėti su nuolaida.
Pietūs už kelis eurus ir kiti studentiški pliusai
Kaip didelį pliusą Ūla įvardija ir tai, kad Prancūzijos vyriausybė finansuoja valgyklas aukštojo mokslo įstaigose, tad studentė kasdien galėdavo pietauti už kelis eurus.
„Kai grįžome į VDU, supratome, kaip mums to trūksta. Tokio, atrodytų, elementaraus dalyko – pavalgyti už 3 eurus. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje kada nors bus kažkas panašaus“, – sako lietuvė.
Be pigių pietų, kaip pasakoja Ūla, prancūzai studentams negaili ir kitokių socialinių garantijų ir paramos. Studentė džiaugiasi, kad turėjo galimybę gauti kompensaciją už bendrabučio nuomą, taip pat galėjo rinktis iš nemenko sąrašo nemokamų ar studentams su nuolaida siūlomų užklasinių veiklų.
„Lankiau jogą, vaikščiojau į baseiną – su studento pažymėjimu abonementą išsipirkti galėjau tikrai nebrangiai. Manau, Lietuva tikrai galėtų pasimokyti iš prancūzų tos studentiškų garantijų ir paramos sistemos“, – įsitikinusi mergina.
Grįžusi po pusmečio studijų Prancūzijoje, bakalauro studijų metais Ūla turėjo ir keletą trumpesnių tarptautinių išvykų: savaitę praleido Estijoje gilindamasi į Baltijos šalių politinę raidą pagal mišriąją intensyvią programą (angl. Blended Intensive Program, BIP), o studijuodama magistrantūroje taip pat dalyvavo Belgijos sostinėje Briuselyje vykusioje Europos Sąjungos Tarybos simuliacijoje.
Taivanas: daug veiklų, mažai laiko
Į paskutinę savo tarptautinę patirtį – Tamkango universitetą Taivane – Ūla vyko jau studijuodama magistrantūroje. Šis studijų semestras svetur, pasak jos, buvo tarsi ankstesnių patirčių mišinys: Prancūzijos aktyvaus socialinio gyvenimo ir Tailando kultūrinio egzotiškumo derinys.
„Jeigu reikėtų įvardyti labiausiai patikusią patirtį, turbūt rinkčiausi Taivaną“, – sako studentė.
Gerą įspūdį Taipėjuje esančiame Tamkango universitete Ūlai paliko ir studijos, ir apgyvendinimas, ir sutikti žmonės. Vienintelis minusas – kad ji neturėjo pakankamai laiko pakeliauti po šalį, nes tą semestrą ne tik studijavo, rašė tiriamąjį darbą, bet dar ir nuotoliniu būdu dirbo Lietuvos įmonėje.
„Laiko šiek tiek trūko, bet iš kitos pusės – ganėtinai prabangiai gyvenau, neribojau savęs. Kiti skaičiuodavo savo stipendiją ir kiek gali sau leisti, o aš galėjau jaustis labai laisvai“, – pasakoja Ūla.
Paklausta, kaip viską spėjo, studentė juokiasi, kad atsakymo nežino, tačiau, jei galėtų atsukti laiką atgal, nieko nekeistų.
„Laiko viskam užteko – ir pabūti su draugais, ir pakeliauti, pažinti Taivaną, išbandyti vietinę virtuvę, ir kinų kalbos pasimokyti, ir užmegzti santykius su dėstytojais“, – pasakoja Ūla.
Ji su kai kuriais ten sutiktais dėstytojais dar ir dabar palaiko ryšį, kadangi magistro darbą rašo būtent apie Taivaną. Tokią temą ji rinkosi neatsitiktinai – žinodama, kad semestrą praleis šioje šalyje, numatė galimybę mokslinį tyrimą papildyti savo autentiška patirtimi.
Priešpriešų šalis ir miegas bibliotekoje
Taivanas studentę labiausiai nustebino kontrastais. „Tai tokia priešpriešų šalis. Taipėjaus gatvėse nėra šiukšliadėžių, bet miestas beprotiškai švarus. Šalis save pozicionuoja kaip aukštųjų technologijų lyderę, bet prakiurusį bibliotekos stogą „taiso“ apdangstydami knygas neperšlampama medžiaga ir pastatydami porą kibirų lietaus vandeniui subėgti“, – įsiminusius pavyzdžius vardija Ūla.
Studentė pastebėjo ir kultūrinių niuansų – didesnį žmonių uždarumą, griežtesnes socialines normas ir tam tikrus dvigubus standartus užsieniečių atžvilgiu.
„Man visi kalbėjo, kokie taivaniečiai smagūs, draugiški ir faini, bet aš kažkaip šito nepajutau – man jų visuomenė pasirodė šalta. Galvojant apie pavienius žmones, tai taip, susiradau draugų, mano kambario draugės irgi labai draugiškos buvo, padedančios. Bet žvelgiant apskritai – vis tiek jų tauta šaltoka“, – įspūdžiais dalinasi Ūla ir sako, kad tailandiečiai, palyginti su taivaniečiais, jai pasirodė atviresni ir labiau įsileidžiantys.
Iš semestro Tamkango universitete Taivane jai įsiminė ir vietinių studentų pomėgis snausti bibliotekose. „Ateina, pasimoko, tuomet patraukia knygas, pasideda šaliką po galva ir užmiega kokioms 15 minučių. Galvodavau, negi jūs ateinate į biblioteką pamiegoti, aš tai ateinu dirbti“, – juokiasi Ūla.
Patirtys, praverčiančios visur
Šiuo metu Ūla dirba URM – Globalios Lietuvos departamento Ryšių su diaspora skyriuje eina atašė pareigas. Čia ją atvedė kasmet URM vykdoma mentorystė programa ir jos mentorius, paraginęs dalyvauti diplomatiniame konkurse.
O kad tarptautinės patirtys diplomato darbe naudingos – Ūlai nekyla abejonių. Semestrai, praleisti Tailande, Prancūzijoje ir Taivane, išmokė ne tik orientuotis tarp skirtingų kultūrų, bet ir bendrauti su žmonėmis, kurių pasaulėžiūra ir įpročiai visiškai kitokie.
Išbandyti tarptautinių mainų galimybes studentė pataria ne tik besidomintiems tarptautiniais santykiais, bet ir visiems kitiems. Ūla vardija daugybę priežasčių, kodėl verta vykti, bet ypač pabrėžia asmeninį augimą.
„Gyvenimas užsienyje, ypač pirmą kartą be tėvų, verčia išmokti savarankiškumo greičiau nei bet kokia kita patirtis. Nuo banko sąskaitos atidarymo iki nuomos apmokėjimo ar reikalingų maisto produktų pirkimo – viskas gula ant tavo pečių. Ir nors pradžioje neišvengiamai klysti, būtent iš tų klaidų daugiausia ir išmoksti. O kai supranti, kad viską gali pasidaryti pats, tau atsiveria visas pasaulis“, – pasakoja Ūla.
Studentės teigimu, be galo įdomu pamatyti skirtingas studijų sistemas, mokymosi kultūrą, kitokį požiūrį į tuos pačius kasdienius dalykus – tai atveria akiratį. Ne mažiau svarbi jai atrodo ir socialinė tarptautinių mainų nauda: „Net jei savo universitete nepavyko rasti bendraminčių, išvykęs svetur tikrai jų atrasi. Suprasi, kiek daug skirtingų žmonių yra, kiek daug požiūrių.“
Studentės teigimu, per ilgai užsibūti viename burbule nėra gerai, ypač kai tau tai tampa komforto zona. „Išvykęs svetur supranti, kad pasaulis kur kas platesnis“, – įsitikinusi Ūla.
