Julija Bakkevold dirba vaikų darželio šefe Norvegijoje, taip pat dalijasi kasdienybe socialiniuose tinkluose – filmuoja, kaip gamina vaikams maistą, o jos keliamas turinys kartais sulaukia dešimčių tūkstančių peržiūrų. „Pamaniau, kad galbūt Lietuvos publikai būtų įdomu pamatyti, kaip sistema veikia kitose šalyse. Pabandžiau ir pamačiau, kad žmonėms tikrai įdomu, taip ši veikla užsitęsė“, – sako ji.
Julija pasakoja, kad darželyje meniu sudaromas visam mėnesiui į priekį. Ji pati planuoja, ką vaikai valgys kiekvieną dieną, o išskirtinėmis dienomis įtraukia ir retesnių patiekalų, pavyzdžiui, picą.
Viso pokalbio klausykitės čia:
Ji priduria, kad darželyje yra kelios pagrindinės sąlygos. Pavyzdžiui, bent kartą per savaitę turi būti patiekta žuvis ir sriuba, taip pat daug daržovių ar vaisių, tačiau dauguma sprendimų priklauso nuo šefės kūrybos.
„Pagrindiniai rėmai – turi būti skanus, sveikas maistas. O šiaip tai mano improvizacija, mano atradimai. Kaip pati sakau, reikia gaminti tai, ką gaminčiau savo vaikams“, – sako lietuvė.
Vaikai neslepia nuomonės apie maistą
Moteris paaiškina, kad darželyje maisto rėmai nėra labai griežti, bet tam tikrų taisyklių yra: cukraus naudoti negalima, išimtys daromos tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, kad pakiltų mielės ar sumažėtų sriubos rūgštumas.
„Saldūs patiekalai griežtai draudžiami – ir šefams gaminti, ir vaikams atsinešti“, – sako ji.
Visiems vaikams meniu vienodas, tačiau atsižvelgiama į alergijas ar netoleravimą. Vis dėlto pašnekovė priduria, kad išimtys, kai patiekalai gaminami kitaip ar paruošiamas atskiras valgis, griežtai reguliuojamos.
„Turi būti gydytojo išrašas su parašu ir antspaudu, kad vaikas alergiškas atitinkamam produktui. Vien tėvelių ar vaiko pasakymo neužtenka“, – paaiškina Julija.
Darželio virtuvės šefė sako, kad vaikų reakcijas į maistą galima pastebėti labai paprastai – pagal puodų tuštumą. Ji pati valgydama su vaikais stebi, ar jiems patinka patiekalai. „Jei puodai tušti, vadinasi, buvo skanu“, – šypsosi ji.
Julija teigia atsiliepimus apie patiekalus gaunanti labai tiesiogiai. „Vaikai atviri ir neslepia nuomonės: jie iš karto tiesiai šviesiai pasako, ar jiems patinka. Dažniausiai girdžiu, kad patinka ir labai skanu“, – sako pašnekovė.
Tačiau naujovėms ji visada suteikia antrą progą: „Kai pagaminu ką nors naujo, jei vaikams nelabai patinka, suteikiu patiekalui dar vieną šansą. Dažniausiai antrą kartą viskas išeina geriau.“
Dirbo ir restoranuose
Moteris karjerą Norvegijoje pradėjo kaip pedagogė, tačiau po kurio laiko atsidūrė virtuvėje. Dirbdama restoranuose ir kepyklose ji suprato, kad darbas su maistu jai teikia daug džiaugsmo. Kai atsirado galimybė grįžti į darželį, mielai ją priėmė.
Julija prisimena, kad toks pasirinkimas buvo natūralus: „Man patinka ir vaikai, ir darželis, ir virtuvė. Tai buvo labai miela mano sielai kombinacija.“
Šefė pripažįsta: pereiti iš restorano virtuvės į vaikų darželio virtuvę – didelis pokytis. Pagrindinis skirtumas – patiekalai: „[Darželyje] daugiau namų maistas, jis nėra restoraniškas.“
Be to, pasikeitė ir darbo laikas – jei restoranuose didžiausias krūvis būna vakarais ir savaitgaliais, darželyje viskas vyksta ryte. „Pagaminu vaikams pietus ir iki 14 valandos mano darbas jau baigtas“, – priduria ji.
Darželyje šefė gamina tik pietus, kuriuos vaikai valgo apie 11 valandą. Pusryčius ruošia auklėtojos – dažniausiai košes, sumuštinius ar virtus kiaušinius. Pavakariams vaikai gauna vaisių.
Kaip aiškina Julija, Norvegijoje įprasta, kad pagrindinius pietus vaikai valgo namie su šeima. „Tai, ką gaminu, net nevadinama pietumis, tai priešpiečiai. Pagrindiniai pietūs būna grįžus namo“, – nurodo lietuvė.
Ji pastebi, kad Norvegijos darželiuose maistas gaminamas laisviau nei Lietuvoje.
„Lietuvos darželiuose ir mokyklose galėtų būti suteikiama daugiau laisvės gaminant maistą – kūrybai, kiekiams ir viskam kitam“, – dalijasi ji.
Moteris socialiniuose tinkluose sulaukia daug teigiamų atsiliepimų iš lietuvių tėvų, nors pasitaiko ir tokių, kurie kritiškai žvelgia į per didelę laisvę.
Siūlo įtraukti vaikus į gaminimo procesą
Julijos teigimu, vaikams ypač patinka jos gaminama fokačija, dažnai patiekiama prie sriubos. „Tai jų pati skaniausia duonytė, tikras vaikų favoritas“, – sako ji.
Kalbėdama apie žuvį moteris pastebi, kad vaikai labiau mėgsta raudonąją, pavyzdžiui, lašišą ar upėtakį. Baltoji žuvis, pasak jos, reikalauja daugiau kūrybiškumo: padažai, daržovės ar patrauklus pateikimas gali padėti vaikui ją suvalgyti.
Julijos patarimas tėvams – įtraukti vaikus į maisto gaminimą, kad jie matytų, kaip patiekalas ruošiamas. „Gal vaikui tada būtų įdomiau ir valgyti“, – priduria virtuvės šefė.
Lietuvė paaiškina, kad nors prigimtinių skonio receptorių visiškai panaikinti neįmanoma, nuo pat kūdikystės galima formuoti įpročius: jei vaikas nuo mažens nepažįsta druskos ar cukraus, jis natūraliai valgo maistą be jų. „Juk kūdikėliui gamindami košę nededate druskos arba cukraus. Tai visiškai natūralus daržovės skonis“, – sako ji.
Pasak pašnekovės, Norvegijoje pridėtinio cukraus ar druskos vaikai paprastai gauna tik nuo 2–3 metų, o ji pati savo patiekalus gamina minimaliai pagardintus: sviestą naudoja saikingai, kad patiekalas būtų skanesnis, bet neperkrautų maisto papildomais skonio stiprikliais.
Parengė Ignas Ramanauskas
