Termometro stulpeliui kylant aukštyn, miestų biurai pastebimai tuštėja. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad darbuotojai išėjo atostogų – dalis jų tiesiog persikelia į vadinamuosius „vasaros biurus“. Nešiojamasis kompiuteris sodybos terasoje, vaizdo skambučiai girdint jūros ošimui ar darbas lauko kavinėje tampa nauja vis įprastesne šiltojo sezono praktika.
Nors darbuotojams toks lankstumas atrodo kaip puikus būdas suderinti darbą ir vasaros malonumus, darbdaviams tai kelia praktinių ir teisinių klausimų. Ar darbuotojas, turintis teisę dirbti nuotoliniu būdu, gali pasirinkti, iš kur dirbs? Kada darbdavys gali tam paprieštarauti? Ir kas atsako, jei darbas iš sodybos ar pajūrio tampa nebeįmanomas dėl prasto ryšio ar netinkamų darbo sąlygų?
Nuotolinis darbas nereiškia visiškos darbuotojo laisvės bet kada ir bet kur pasirinkti darbo vietą. Darbuotojas ir darbdavys turi aiškiai susitarti, kur ir kokiomis sąlygomis darbas bus atliekamas. Priešingu atveju vasaros lankstumas gali virsti darbo tvarkos pažeidimu.
Laisvė rinktis darbo vietą – tik suderinus su vadovu
Viena dažniausių klaidų – manyti, kad leidimas dirbti nuotoliniu būdu automatiškai suteikia teisę dirbti iš bet kurios darbuotojui patogios vietos. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato, kad nuotolinis darbas atliekamas darbuotojui priimtinoje, tačiau su darbdaviu suderintoje kitoje negu darbovietė vietoje. Tai reiškia, kad darbo vieta už biuro ribų neturėtų būti spontaniškas darbuotojo sprendimas.
Jeigu darbo sutartyje ar įmonės tvarkoje nurodyta, kad darbuotojo nuotolinė darbo vieta yra namų adresas Vilniuje, savavališkas išvykimas dirbti iš Nidos, sodybos Ignalinoje ar kitos vietos teisiškai gali būti traktuojamas kaip nuotolinio darbo tvarkos pažeidimas. Darbdavys turi žinoti, kur darbuotojas dirba – tai svarbu ne tik darbo organizavimo, bet ir darbuotojų saugos požiūriu. Jeigu darbo metu sodyboje įvyktų nelaimingas atsitikimas, būtų vertinama, ar darbuotojas tuo metu dirbo suderintoje ir darbui tinkamoje aplinkoje.
Kas turi pirmumo teisę reikalauti darbo iš sodybos?
Darbo kodekse numatytos išimtys, kuomet darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, jeigu dėl to nepatiria per didelių sąnaudų ir tai suderinama su darbo organizavimo ypatumais.
Tai aktualu nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms darbuotojoms, darbuotojams, auginantiems vaiką iki 8 metų, taip pat vieniems auginantiems vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų. Tokia teisė gali būti taikoma ir darbuotojams, pateikusiems sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės ar poreikio slaugyti artimąjį.
Vasarą ši taisyklė ypač aktuali tėvams, ieškantiems sprendimų vaikų mokyklinių atostogų metu.
Vis dėlto, net ir šiais atvejais darbuotojas neturėtų pats vienašališkai nuspręsti, kad dirbs iš bet kurios vietos. Teisė prašyti nuotolinio darbo nepanaikina pareigos susitarti dėl konkrečių jo sąlygų – darbo vietos, pasiekiamumo, techninių galimybių ir darbo laiko organizavimo.
Prastas internetas neatleidžia nuo darbo pareigų
Darbas gamtoje skamba patraukliai, kol svarbaus susitikimo metu nepradeda strigti interneto ryšys arba darbuotojas tampa sunkiai pasiekiamas telefonu.
Darbo kodekse numatyta, kad susitarus dėl nuotolinio darbo turi būti raštu nustatyti darbo vietos reikalavimai, suteikiamos darbo priemonės ir jų naudojimo tvarka. Todėl darbuotojas, pasirinkdamas dirbti iš sodybos, pajūrio ar kitos vietos, turi įvertinti, ar ten tikrai gali tinkamai atlikti savo funkcijas.
Tai reiškia, kad turi būti užtikrintas pakankamas interneto ryšys, galimybė dalyvauti susitikimuose, būti pasiekiamam telefonu, saugiai naudoti darbo priemones ir konfidencialią informaciją.
Jeigu darbuotojas išvyksta dirbti į vietą, kurioje nėra stabilaus ryšio, o darbdavys tokios vietos nėra patvirtinęs, tai negali būti laikoma pateisinama priežastimi neatlikti darbo užduočių ar nedalyvauti susitikimuose.
Darbo laiką galima skirstyti lanksčiau, bet ne visiškai laisvai
Vienas didžiausių nuotolinio darbo privalumų – galimybė darbo dieną susidėlioti lanksčiau. Pavyzdžiui, dalį darbų atlikti anksti ryte ar vėlai vakare, o karščiausiu dienos metu padaryti ilgesnę pertrauką.
Įstatyme leidžiama nuotoliniu būdu dirbančiam darbuotojui darbo laiką skirstyti savo nuožiūra, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Darbuotojas privalo laikytis maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko reikalavimų.
Įmonės dažnai nustato vadinamąsias pasiekiamumo valandas, pavyzdžiui, nuo 10 iki 15 val., kai darbuotojas turi būti pasiekiamas kolegoms, vadovams ar klientams, nepriklausomai nuo to, ar dirba biure, namuose, ar kitoje suderintoje vietoje.
Darbas nuotoliu nesuteikia teisės dingti iš ryšio visai dienai ir pačiam nuspręsti, kada atsakyti į skambučius ar laiškus. Jeigu įmonėje nustatytos pasiekiamumo valandos, jų reikia laikytis ir dirbant iš pajūrio ar sodybos.
Tinkama komunikacija – vasaros ramybės garantas
Nuotolinis darbas vasarą gali būti veiksminga darbuotojų motyvavimo priemonė ir padėti lengviau derinti darbą su asmeniniais poreikiais. Visgi, tam būtinos aiškios taisyklės.
Darbdaviams rekomenduojama vidaus dokumentuose arba individualiuose susitarimuose aiškiai nustatyti, iš kokių vietų galima dirbti nuotoliniu būdu, kaip darbuotojas turi informuoti apie darbo vietos pasikeitimą, kokie techniniai reikalavimai keliami darbo vietai ir kokiu metu darbuotojas privalo būti pasiekiamas.
Darbuotojams savo ruožtu svarbu suprasti, kad prieš kraunantis lagaminus į pajūrį ar sodybą reikia ne tik pasiimti kompiuterį, bet ir suderinti darbo vietą su darbdaviu.
Geriausi rezultatai pasiekiami ne draudimais, o aiškiu susitarimu. Jeigu abi pusės iš anksto aptaria darbo vietą, ryšio galimybes, pasiekiamumo valandas ir atsakomybes, nuotolinis darbas vasarą gali veikti sklandžiai ir be konfliktų.
