Dronai jau tapo neatsiejama Europos, o ypač Baltijos regiono, saugumo realybės dalimi. Gegužės 20 diena daugeliui Lietuvoje tapo labai aiškiu priminimu, kad naujosios grėsmės jau pasiekė ir mūsų regioną – dėl galimo drono įskridimo į Lietuvos oro erdvę buvo perspėjami gyventojai, o Vilniuje ir Rytų Lietuvoje žmonės pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo buvo raginami ieškoti priedangų.
Tuo tarpu Ukrainoje dronai jau seniai tapo ne tik karo technologija, bet ir visos karo logikos dalimi. Šis karas parodė, kad pigūs FPV dronai šiandien gali naikinti milijoninės vertės tankus, radarus ar artilerijos sistemas. Jie naudojami žvalgybai, logistikai, infrastruktūros atakoms, elektroniniam karui ir psichologiniam spaudimui. Iš esmės keičiasi pati karo ekonomikos logika – vis svarbiau tampa ne itin brangios platformos, o gebėjimas greitai, masiškai ir lanksčiai gaminti nuolat adaptuojamas technologijas.
Kartu būtent vidutinio ir ilgo nuotolio dronų dėka Ukraina šiandien gali smogti giliai į Rusijos teritoriją ir taip keisti karo eigą. Tai reiškia, kad dronai nebėra vien taktinis įrankis – jie tampa strateginio poveikio priemone.
Europa ilgą laiką į dronus žiūrėjo gana fragmentiškai – daugiau kaip į civilinės aviacijos, sertifikavimo ar reguliavimo klausimą. Tačiau šį pavasarį Europos Komisija pristatė „Veiksmų planą dėl dronų ir kovos su dronais saugumo“ („Action Plan on Drone and Counter-Drone Security“), kuris rodo aiškų lūžį. Dronai čia pirmą kartą vertinami visaapimančiai – kaip saugumo, gynybos, technologijų ir pramonės politikos klausimas.
Šis dokumentas kalba ne tik apie karinius dronus. Jame aptariamas dronų panaudojimas kritinės infrastruktūros, energetikos objektų, oro uostų, jūrų infrastruktūros ir sienų apsaugai, dirbtinio intelekto integracija, 5G tinklų panaudojimas ir bendros Europos anti-droninės sistemos. Kitaip tariant, Europa pagaliau pradeda suprasti, kad dronai turi tapti visaverte naujos saugumo architektūros dalimi.
Šiuo metu Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto darbo grupė, kurioje dalyvauju ir aš, rengia nuomonę dėl šio Europos Komisijos dokumento. Ir būtent čia kyla esminis klausimas – ar Europa dronų realybę suprato ne per vėlai?
Nes problema šiandien jau seniai nebe vien technologinė. Dronai tampa hibridinių grėsmių instrumentu. Jie gali būti naudojami kritinės infrastruktūros stebėjimui, energetikos trikdymui, žvalgybai, oro erdvės pažeidimams ar psichologinio spaudimo operacijoms. Ypač pažeidžiamas tampa rytinis ES ir NATO flangas, įskaitant Baltijos jūros regioną.
ES jau anksčiau prakalbo apie vadinamąją „Dronų sienos“ iniciatyvą – tinklinę kovos su dronais sistemą palei rytinį Europos flangą. Idėja paprasta: sujungti radarus, sensorius, dirbtinį intelektą ir greito reagavimo pajėgumus į vieną apsaugos tinklą. Tačiau problema ta, kad dabartinė Europos saugumo architektūra buvo kurta kitokiai epochai ir nėra pritaikyta masinei dronų erai.
Europa čia susiduria ir su savo silpnybėmis. Dronų technologijos evoliucionuoja kas kelis mėnesius, tuo metu europinės reguliavimo ir viešųjų pirkimų sistemos vis dar juda metų tempu. Be to, Europa tebėra stipriai priklausoma nuo Kinijos tiekimo grandinių – nuo komponentų iki baterijų ar elektronikos.
Todėl šiandien Europa iš esmės pradeda daug platesnį procesą – bandymą pereiti nuo taikos laikų reguliavimo logikos prie karo ekonomikos logikos, kur svarbiausia tampa greitis, masiškumas ir gebėjimas greitai prisitaikyti.
Svarbiausia naujojo Europos Komisijos plano mintis yra ta, kad ES pirmą kartą bando kurti pilną dronų ir anti-droninę ekosistemą. Kitaip tariant, nebeužtenka vien reguliuoti dronus ar reaguoti į pavienius incidentus. Reikia visos sistemos – nuo technologijų kūrimo ir gamybos iki testavimo, oro erdvės kontrolės, infrastruktūros apsaugos ir bendrų reagavimo mechanizmų.
Svarbu ir tai, kad dokumentas dronus vertina ir kaip modernios ekonomikos dalį. Jie juk jau dabar naudojami energetikoje, logistikoje, transporte, žemės ūkyje ir infrastruktūros priežiūroje. Tačiau kartu tie patys dronai gali būti naudojami prieš Europą – oro erdvės pažeidimams, energetikos objektų stebėjimui ar hibridinėms operacijoms. Todėl Komisija kalba apie modelį, kuriame civilinė ir karinė logika pradeda jungtis į vieną sistemą.
Dokumente daug dėmesio skiriama ir technologijoms – dirbtiniam intelektui, autonomijai, elektroninio karo atsparumui bei pažangioms aptikimo sistemoms. Plane taip pat kalbama apie bendrus pirkimus, testavimo centrus, bendras pratybas ir net greito reagavimo anti-dronines komandas.
Didelė plano dalis paremta Ukrainos karo pamokomis. Europa atvirai pripažįsta, kad Ukraina šiandien tapo viena pažangiausių dronų ekosistemų pasaulyje. Akcentuojama masinė gamyba, greita technologijų adaptacija, startuolių vaidmuo ir programinės įrangos svarba. Ukraina parodė, kad šiuolaikiniame kare laimi ne tik „geležis“, bet ir gebėjimas greitai integruoti sensorius, AI ir duomenis į vieną tinklą.
Todėl Komisija siūlo kurti specialų „Dronų aljansą su Ukraina“, kuris sujungtų Europos ir Ukrainos gamintojus bei technologijų įmones. Plane daug dėmesio skiriama ir finansavimui – Europos gynybos fondui, „SAFE“, „Horizon Europe“ bei kitiems instrumentams. Ypač svarbu tai, kad Europa pradeda kalbėti ne tik apie didžiąsias gynybos kompanijas, bet ir apie startuolius bei mažus inovatyvius gamintojus. O tai itin aktualu ir tokioms šalims kaip Lietuva.
Dokumente, aišku, daug dėmesio skiriama ir bendradarbiavimui su NATO dronų ir kovos su dronais srityje. Tai tikrai sveikintina.
Tačiau pats dokumentas kartu atskleidžia ir Europos silpnybes – fragmentaciją tarp valstybių, lėtus viešuosius pirkimus, skirtingus standartus ir priklausomybę nuo neeuropinių tiekimo grandinių. Todėl pagrindinis klausimas lieka tas pats: ar Europa iš tikrųjų pereina nuo reguliavimo prie realios gamybos ir pajėgumų kūrimo? Nes šiandien dronų karuose laimi tie, kurie geba greičiau gaminti, greičiau adaptuotis ir greičiau integruoti naujas sistemas.
Mano supratimu, veiksmų plane vis dar nepakankamai akcentuojama rytinio ES ir NATO flango specifika. Baltijos valstybės, Lenkija ir Suomija šiandien gyvena regione, kuriame GPS trikdžiai, elektroninis karas, oro erdvės pažeidimai ir infrastruktūros stebėjimas jau tampa kasdienybe. Todėl būtent rytinis flangas turėtų tapti prioritetine Europos testavimo ir eksperimentavimo zona.
Jei Europa rimtai kalba apie „Dronų sieną“, tai turėtų atsispindėti ne tik deklaracijose, bet ir finansavime bei infrastruktūros projektuose. Dalis gamybos ir testavimo pajėgumų turėtų būti kuriama arčiau rytinio flango.
Kita problema – greitis. Dronų technologijos šiandien keičiasi kas kelis mėnesius, o europinės sertifikavimo ir pirkimų sistemos dažnai juda metų tempu. Europai reikia daug lankstesnio modelio – greitesnių eksperimentų, „sandbox“ principo ir spartesnio perėjimo nuo prototipo prie gamybos.
Ne mažiau svarbus ir masto klausimas. Europa vis dar linkusi mąstyti kokybės, o ne kiekio logika. Tačiau Ukraina aiškiai parodė, kad šiuolaikiniame dronų kare masiškumas tampa ne mažiau svarbus nei technologinis sudėtingumas.
Lietuvai visa ši diskusija gali tapti viena didžiausių gynybos pramonės galimybių nuo įstojimo į ES ir NATO. Ateities konkurencija vyks ne vien dėl pačių dronų gamybos, o dėl gebėjimo greitai integruoti technologijas, duomenis ir sprendimų priėmimą į vieną sistemą. Lietuva čia turi vieną akivaizdų pranašumą. Baltijos jūra, NATO rytinis flangas, energetikos infrastruktūra, GPS trikdžiai ir hibridinės grėsmės jau šiandien kuria labai praktinį poreikį dronų ir anti-droniniams sprendimams.
Lietuva taip pat turi stiprų IT, lazerių ir kibernetinio saugumo sektorių, o Lietuvos įmonės jau šiandien kuria dronus ir anti-droninius sprendimus. Todėl Baltijos regionas natūraliai gali tapti viena svarbiausių Europos erdvių naujų technologijų testavimui bei eksperimentavimui.
Tačiau svarbiausia čia bus greitis. Rinka formuojasi dabar. Jei Lietuva pavėluos, po kelių metų galime likti tik importuotojos vaidmenyje. Todėl naujasis Europos Komisijos veiksmų planas Lietuvai yra ne tik saugumo, bet ir ekonominė, pramonė bei technologinė galimybė, kuria turime pasinaudoti.
