Ne, nemanykite – aš nesu privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės modelio, angliškai vadinamo PPP (angl. public private partnership), priešininkas.
Atvirkščiai, man atrodo, kad spaudžiant laikui ir didėjant poreikiui plėtoti itin didelės apimties infrastruktūros projektus, toks modelis yra neišvengiamas. Tiesiog jis yra per brangus.
Pamenate tą nejaukią tylą, kai buvo viešai paskelbti Rūdninkų karinio miestelio pirkimo rezultatai? Laimėjusios įmonės įsipareigojo įgyvendinti projektą už 951,56 mln. eurų, tačiau valstybė laimėtojams per 15 metų, kol truks projektas, sumokės 1,3 mlrd. eurų, tai yra 36 procentais daugiau. „Verslo žinios“ paaiškino, kad pirmoji kaina reiškia grynąją dabartinę vertę, o antroji – realią sutarties vertę. Ji skaičiuojama taikant tam tikrą diskonto normą, atspindinčią pinigų vertės kitimą dėl infliacijos, galimą indeksaciją ir kitus faktorius.
Realioje sutarties vertėje slepiasi ir dramblys kambaryje – privataus partnerio pinigų kaina, kurią jis sumoka pradinėje projekto stadijoje, finansuodamas imliausią kapitalui dalį – statybas. Privatus partneris deda dalį savo kapitalo ir skolinasi iš bankų. Ir šis kapitalas yra gerokai brangesnis, nei galėtų pasiskolinti valstybė ar savivaldybė. Pareigūnai sako, kad valstybei nereikia skirti nė euro statyboms, tačiau iš tiesų tai yra tiesiog atidėta skola su daug didesnėmis palūkanomis. Mūsų visų skola.
Ką daryti?
Daug metų gyvenau ir kūriau verslą JAV, kur PPP projektai pastaruoju metu įgauna pagreitį, ypač transporto ir socialinės infrastruktūros segmentuose. Amerikos kapitalo rinka yra labai išsivysčiusi, išsiskiria didele skirtingų kapitalo pritraukimo instrumentų gausa, tačiau ir ten privatus partneris būtų priverstas skolintis brangiau nei valstijos ar miesto valdžia.
Todėl viešasis partneris pasirūpina, kad projektą įgyvendinantis privatus partneris turėtų prieigą prie lengvatinių finansavimo instrumentų. Tai gali būti vadinamosios privačios veiklos obligacijos (angl. Private Activity Bonds (PAB), kurioms suteikiama tam tikrų mokestinių lengvatų arba JAV valstybės kreditų programos pagal transporto infrastruktūros finansavimo ir inovacijų aktą (angl. Transportation Infrastructure Finance and Innovation Act (TIFIA)) lengvatinės paskolos. Privatus partneris paprastai investuoja 10–20 proc. savo ar pritraukto kapitalo, likusią dalį finansuodamas PAB, TIFIA arba abiejų kombinacija.
Suprantu, kad Lietuva ne Amerika (būna, kad tuo labai džiaugiuosi), o savivaldybių obligacijų institutas dar tik kuriasi, tačiau kai ką galima padaryti jau dabar.
Pavyzdžiui, viešasis partneris galėtų sumokėti dalį projekto (20–30 proc.) įgyvendinimo vertės avansu. Paprastas, bet efektyvus būdas atskiesti kapitalo paklausą ir sumažinti bendrą kapitalo kainą. Tokiu atveju užsakovas nebegalės girtis, kad privatus partneris objektą pastatys neįdėjus nė vieno biudžeto euro, tačiau reali projekto vertė sumažės.
Kitas paprastas sprendimas – ILTE
ILTE gali skolinti lėšas su mažesne marža nei komerciniai bankai, nes jos tikslas nėra maksimalus pelnas, o valstybės strateginių tikslų įgyvendinimas. Vyriausybė ką tik priėmė nutarimą stiprinti ILTE, kad plėtros bankas taptų nuolatiniu investicijų finansavimo šaltiniu ir labiau finansuotų stambius valstybės projektus. Tai, ko reikia PPP projektams.
Kol įsivažiuos municipalinių obligacijų rinka, kapitalo kainos problemą būtų galima spręsti įteisinant avansą ir pasitelkiant ILTE finansavimą.
Infrastruktūra yra gyvybiškai svarbi mūsų visų gerbūviui ir saugumui, todėl tobulinti infrastruktūros projektų įgyvendinimo sistemą, didinti konkurenciją ir suteikti daugiau galimybių įgyvendinti PPP projektus turėtų tapti vienu iš valstybės prioritetų.
Lietuvai reikia PPP (Pasiutusiai Protingų Projektų).
