Į LRT GIRDI kreipęsi gyventojai teigia, kad karjerai vis dažniau plečiami pernelyg arti jų namų, todėl tenka kęsti triukšmą, dulkes, o nekilnojamasis turtas nuvertėja. Jie ragina įteisinti minimalų atstumą tarp karjerų ir gyvenamųjų namų, tačiau verslo atstovai tvirtina, kad problema yra ne atstumai, o veiklos kontrolė.
Plačiau – garso įraše:
Lenktynininkas Antanas Juknevičius, atstovaujantis bendruomenėms, kovojančioms su karjerų plėtra, sako, kad gyventojų problemos prasideda tada, kai karjerai įrengiami pernelyg arti gyvenamųjų namų.
Jis teigia, kad jo šeimos namai Trakų rajone dabar yra tarp keturių karjerų – du iš jų pradėjo veikti jau po to, kai šeima ten įsikūrė.
„Kai atsikėlėme čia gyventi, šalia buvo du karjerai, o vėliau atsirado dar du. Atėjo momentas, kai kaimynai pradėjo pardavinėti namus, nes nebegalėjo kentėti“, – sako A. Juknevičius.
„Ir mes patys stengiamės kuo dažniau išvažiuoti. Savaitgalius leisti namuose nebemiela – dulkių ir triukšmo tiek daug, kad tiesiog nebeįmanoma. Lauko terasoje nusivalai stalą, o po 15 minučių jis vėl padengtas dulkėmis“, – teigia jis.
Pašnekovas taip pat tvirtina, kad šalia veikiančius karjerus eksploatuojančios įmonės nesilaiko leidimuose nustatyto darbo laiko.
„Jiems leidžiama dirbti darbo dienomis nuo 8 iki 17 valandos. Tačiau dabar, vasaros sezonu, karjeras dirba beveik iki vidurnakčio. Tiesiog neįmanoma atsidaryti langų į karjero pusę“, – teigia jis.
A. Juknevičiaus teigimu, bendruomenės siūlo visoje Lietuvoje nustatyti minimalų 300 metrų atstumą tarp karjerų ir gyvenamųjų namų.
„Didžiausia problema, kad karjerai yra per arti žmonių. Esame sutarę, jog turėtų būti nustatyta minimali 300 metrų sanitarinė zona nuo gyvenamųjų namų ir sklypų. Tokios zonos yra visoje Europoje, o Lietuva – vienintelė Europos Sąjungos valstybė, jų neturinti. Karjerai reikalingi, bet ne žmonių sąskaita“, – sako lenktynininkas.
Siūlo dėmesį sutelkti kitur
Karjerų asociacijos prezidentė Tatjana Kuzavinienė nesutinka su teiginiu, kad karjerus eksploatuojančios įmonės gali dirbti kada panorėjusios.
„Viskas yra reglamentuota ir tikrai nėra taip, kad karjerai dirba kaip nori – iki vidurnakčio ar savaitgaliais“, – sako ji.
Atsakydama į A. Juknevičiaus kritiką, T. Kuzavinienė pabrėžia, kad dalis karjerų šalia jo gyvenamosios vietos veikė dar prieš jam ten apsigyvenant, o kasybos darbai telkinyje natūraliai juda iš vienos vietos į kitą.
„Kai jis atsikėlė gyventi prie dviejų veikiančių karjerų, visas telkinys jau buvo įregistruotas. Kasyba nevyksta vienoje karjero vietoje – darbų frontas pamažu juda išžvalgytame plote. Tai buvo žinoma ir turėjo būti įvertinta“, – teigia asociacijos prezidentė.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad jei konkretų karjerą eksploatuojanti įmonė pažeidžia nustatytą darbo laiką ar kelia pernelyg didelį triukšmą ir dulkes, pirmiausia reikėtų spręsti būtent šias problemas.
„Jeigu iš tiesų dirbama naktimis ir pažeidžiami teisės aktai, turime aiškintis, kodėl taip vyksta ir kodėl nepavyksta užtikrinti, kad pažeidimų nebūtų. Turime spręsti konkrečią problemą“, – sako T. Kuzavinienė.
Ji priduria, kad Karjerų asociacija jau siūlė bendruomenei ir karjerą eksploatuojančiai įmonei kartu ieškoti sprendimų.
„Išsiuntėme užklausą jūsų bendruomenei ir pakvietėme susitikti kartu su Vilniaus karjerų atstovais. Iš vienos pusės girdime viena, iš kitos – kita, todėl siūlėme sėsti prie bendro stalo ir išgryninti problemas“, – teigia ji.
Klausimų kelia sovietmečiu atlikti tyrimai
A. Juknevičius sako, kad bendruomenė yra ne kartą fiksavusi, jo teigimu, karjerų veiklos pažeidimų, tačiau dabar taikomos baudos nėra pakankamai veiksmingos.
„Turime daug įrodymų. Pernai Vilniaus karjerai gavo tris baudas, tačiau bendruomenei jų fiksavimas kainuoja daug pastangų – kviečiame antstolius, jie fiksuoja pažeidimus, tada kreipiamės į Aplinkos apsaugos departamentą. Galiausiai skiriamos 100–150 eurų baudos, tačiau jos jokios realios įtakos nedaro“, – sako jis.
Anot A. Juknevičiaus, viena iš išeičių būtų suteikti daugiau galių savivaldybėms prižiūrėti karjerų veiklą.
„Merai įvairiuose rajonuose kalba apie tas pačias problemas, tačiau savivaldybės praktiškai neturi jokių svertų. Dabar baudas gali skirti tik Aplinkos apsaugos departamentas, o kol sureaguojama, praeina bent mėnuo, todėl tokios baudos prasmės neturi“, – teigia jis.
Pašnekovas taip pat nesutinka su T. Kuzavinienės teiginiu, kad nauji karjerai tėra anksčiau išžvalgytų telkinių plėtra.
„Tai nėra tas pats telkinys. Atidaromi nauji karjerai, tačiau jie remiasi dar Sovietų Sąjungos laikais, 1971–1973 metais, atliktais žvalgymais. Tuomet nebuvo dabartinės įrangos, todėl kyla klausimas, kiek dalykų liko neišžvalgyta ir kiek padaryta žalos“, – sako A. Juknevičius.
Jo teigimu, remiantis senais tyrimais išduodami leidimai gali kelti rizikų ir aplinkai.
„Lietuvoje yra daug vandens telkinių, o požeminis gėlasis vanduo taip pat yra mūsų išteklius. Vandens gyslos pažeidžiamos, nes tie sovietiniai išžvalgymai labai netikslūs“, – teigia jis.
A. Juknevičius pabrėžia, kad daugiausia nepasitenkinimo kelia ne seniau veikę, o per pastaruosius kelerius metus atsiradę karjerai.
„Kai pirkau sklypą ir stačiau namą, niekur nebuvo nurodyta ir niekas neįspėjo, kad šalia atsiras dar du karjerai. Su kitais dviem susitaikiau, tačiau didžiausia problema yra būtent tie nauji karjerai, pradėję veikti per pastaruosius dvejus metus ir nesilaikantys taisyklių“, – sako jis.
Teigia, kad ES netaikomi fiksuoti atstumai
T. Kuzavinienė nesutinka su kritika, kad Lietuvoje naudojamasi pasenusiais naudingųjų iškasenų žvalgymo duomenimis. Anot jos, geologiniai tyrimai, nors atlikti dar sovietmečiu, tebėra tinkami naudoti.
„Teigti, kad ši informacija neaktuali, yra tas pats, kaip sakyti, kad reikėtų nugriauti visus sovietmečiu statytus pastatus. Ištekliai ir gamta formuojasi milijonus metų, todėl tuo metu patvirtinti ir įregistruoti duomenys nėra neaktualūs ar neteisingi“, – sako T. Kuzavinienė.
Ji taip pat atmeta bendruomenių siūlymą visoje Lietuvoje nustatyti vienodą minimalų atstumą tarp karjerų ir gyvenamųjų namų. Pasak Karjerų asociacijos prezidentės, Europos Sąjungos valstybėse paprastai taikomas individualus kiekvieno karjero vertinimas.
„Europos Sąjungoje nefiksuoti griežti atstumai – kiekvienas karjeras vertinamas individualiai. Jeigu problemų kelia triukšmas ar dulkės, būtent šias problemas ir reikia spręsti. Juk jūsų minimas Vilniaus karjeras yra gerokai toliau nei už 300 metrų, vadinasi, vien atstumo nustatymas šios problemos neišspręstų“, – teigia ji.
Anot T. Kuzavinienės, svarbiausia užtikrinti, kad karjerus eksploatuojančios įmonės laikytųsi galiojančių reikalavimų, o pažeidimai būtų operatyviai šalinami, kartu nepamirštant, kad naudingosios iškasenos yra valstybei priklausantis išteklius.
„Jeigu kyla triukšmas, tarša, jeigu dirbama pažeidžiant higienos normas ir žmonės dėl to kenčia, būtent šias problemas ir turime spręsti. Tačiau neturėtume prarasti mums duotos gamtos dovanos ir vėliau išteklius importuoti iš kitų Europos Sąjungos šalių“, – sako Karjerų asociacijos prezidentė.
Svarstomos įstatymo pataisos
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Audrius Radvilavičius sako, kad aiškaus minimalaus atstumo tarp karjerų ir gyvenamųjų namų nustatymas padėtų geriau apsaugoti gyventojų interesus.
„Toks reikalavimas užtikrintų žmonių teisę į sveiką aplinką ir gyvenimo kokybę, o kartu sudarytų aiškesnį teisinį pagrindą ginti savo interesus. Tai būtų prevencinė priemonė, padedanti užtikrinti racionalią ir darnią ūkio veiklą, atsižvelgiant į pagrįstus gyventojų poreikius“, – teigia A. Radvilavičius.
Pasak jo, parlamentinė kontrolė parodė, kad su karjerų kaimynyste susijusios problemos aktualios ne vienai savivaldybei.
„Tyrimą pradėjome dar praėjusių metų pavasarį. Vienas skundas išaugo į nacionalinio lygmens problemą – panašių situacijų matome Klaipėdos, Kauno ir Jonavos rajonuose. Ir patys merai tarp galimų sprendimų mini atstumo nustatymą“, – sako parlamentaras.
Jis nesutinka su teiginiu, kad tokia praktika Europoje netaikoma.
„Seimo analitinis skyrius įvertino kitų Europos Sąjungos valstybių praktiką. Vieno minimalaus atstumo nėra, tačiau kai kur taikomi konkretūs orientyrai: Suomijoje – 150 metrų, Švedijoje – 200, Lenkijoje – 250, Nyderlanduose – ne mažiau kaip 300, Vokietijoje – 300–500 metrų“, – teigia A. Radvilavičius.
Anot jo, šiuo metu Seime svarstomos Žemės gelmių įstatymo pataisos. Pirminiame variante buvo siūlomas 300 metrų atstumas, tačiau vėliau pasiūlyta jį sumažinti iki 100 metrų.
„Siekiame bent minimalaus atstumo, kad karjerai neveiktų prie gyvenamųjų namų tvoros. Geologijos tarnybos skaičiavimai rodo, kad 100 metrų apribojimas paveiktų apie 1,6 proc. išžvalgytų telkinių, o 300 metrų – beveik 12 proc. bendro Lietuvos karjerų ploto“, – aiškina jis.
Vis dėlto parlamentaras pripažįsta, kad vien minimalaus atstumo nepakaks visoms gyventojų problemoms išspręsti.
„Nei 100, nei 300 metrų atstumas neišspręs dulkių ar triukšmo problemos. Tačiau atsirastų aiški riba, už kurios karjerų veikla nebebūtų galima, ir karjerų nebeatsirastų beveik prie gyvenamųjų namų tvorų. Kartu turime atsižvelgti ir į tai, kad naudingosios iškasenos yra baigtinis valstybės išteklius, todėl būtina rasti pusiausvyrą tarp gyventojų ir ūkinės veiklos vykdytojų interesų“, – sako A. Radvilavičius.
Parengė Ignas Ramanauskas
