Rekordinis sandoris: brolių Vizbarų įmonėje atsirado ne vienas naujas milijonierius

Gegužę užbaigtas dalies „Brolis Defence Group“ akcijų pardavimo sandoris yra didžiausias Baltijos šalių gynybos pramonės istorijoje, sako vienas iš šios bendrovės įkūrėjų Augustinas Vizbaras. Nors ir negali atskleisti tikslios sumos, verslininkas neslepia – dėl anksčiau įmonėje vykdytų opcionų Lietuvoje atsirado ne vienas naujas milijonierius.

Nuo šiol 60 proc. Vilniuje įsikūrusios „Brolis Defence Group“ akcijų valdo Danijos privataus kapitalo fondas „Etna“, o kitus 40 proc. pasidalinę broliai Dominykas, Kristijonas ir Augustinas Vizbarai.

Augustinas Vizbaras interviu LRT.lt sakė, kad šiemet jų apyvarta turėtų pasiekti 100 mln. eurų ribą. Palyginti, 2025 metais „Brolis Defence Group“ gavo 48,5 mln. eurų pajamų ir uždirbo 15,7 mln. eurų grynojo pelno.

„Tampame rimtu žaidėju visoje Europos gynybos ekosistemoje. Sugebame greitai pristatyti, greitai „aprengti“. Manau, sugebame padaryti tai, ko dauguma mūsų konkurentų nesugeba“, – sakė jis.

LRT.lt straipsnių ciklas „Verslo lyderiai“ – tai išskirtiniai pokalbiai su įtakingiausiais, įžymiausiais ir įdomiausiais Lietuvos verslo pasaulio atstovais. Ekonomiką kuriančios asmenybės juose atskleidžia savo darbo užkulisius, požiūrį į gyvenimą ir verslo filosofiją.

Naujausiais „Sodros“ duomenimis, pagrindinė gynybos grupės įmonė „Brolis Semiconductors“ turi 105 darbuotojus, kuriems mokamų atlyginimų vidurkis kovą siekė 8 018,3 euro (apie 4 851 eurą į rankas).

– Savo pirmąją bendrovę „Brolis Semiconductors“ kartu su broliais Kristijonu ir Dominyku įsteigėte 2011 metais. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip kilo ši idėja ir kaip ją įgyvendinote?

– Man ir Kristijonui buvo po 26 metus, fizikos doktorantūros pabaiga. Turėjome gerų mokslinių rezultatų. Tuo metu buvome Miunchene, šią idėją pastūmėjo mūsų aplinka. Su savo moksliniais darbais keliavome po visą pasaulį ir ypač iš amerikiečių dažnai girdėdavome, kad su tokiais rezultatais JAV kurtume startuolį. Tai buvo vienas iš postūmių visą laiką.

Galvoje ta mintis visą laiką sukosi. Doktorantūros pabaigoje turi nuspręsti, kurį karjeros kelią pasirinkti: ar tai bus pramonė, ar podokturantūros stažuotės, ar kas nors kita. Mes nusprendėme, kad bandome ką nors kita. Iš to, prisijungus trečiam broliui, gimė „Brolis Semiconductors“. Puslaidininkiai yra mūsų specialybė.

– Metai bėgo, verslas vystėsi. Kiek pavyko suprasti, šiandien jį galima būtų suskirstyti į dvi grupes: „Brolis Group“, kurioje yra „Brolis Sensor Technology“, ir „Brolis Defence Group“, kurioje yra „Brolis Semiconductors“. Kuri iš jų dabar svarbesnė?

– Jos abi svarbios, tik viena susijusi su civiline sritimi, o kita – su karine. Pajamų ir pelno prasme, aišku, gynybos grupė svarbesnė. Šiais metais 100 mln. eurų pajamų generuosime.

– Apie „Brolis Defence“ dar pakalbėsime plačiau. O kuo užsiima „Brolis Sensor Technology“? Tinklalapyje daugiausiai dėmesio skiriama pieno analizatoriui.

– Taip, šiandien komercializuojame pieno analizatorių. Jo pagrindas yra lazerinis spektrometras, kuris gimė iš 10 metų trukusios mūsų tiriamosios mokslinės veiklos. Sukūrėme itin plačiai derinamo lazerio technologiją, kuri leidžia chemometriškai nustatyti skysčių sudėtį.

Sukūrėme itin plačiai derinamo lazerio technologiją, kuri leidžia chemometriškai nustatyti skysčių sudėtį.

Tai didelis, labai sudėtingas dalykas. Mes daug metų taškėmės krauju bandydami imtis medicinos krypties. Per COVID-19 pandemiją įvyko tam tikras posūkis, nes bet kuris verslas turi būti orientuotas į pajamas, komercializaciją. Pamatėme, kad su medicinos kryptimi galime ir pensijos sulaukti, kol pavyks užbaigti. Ten yra klinikiniai tyrimai, kurie trunka ne vienus metus, gali būti ir septyneri.

Veikiančią technologiją turėjome dar 2019 metais. Priėmėme sprendimą ieškoti tokių taikymo sričių, kur jau galėtume greičiau monetizuoti. Imtis pieno buvo natūralus žingsnis, nes tai irgi yra biologinis skystis. Matuojame įvairių jame esančių molekulių koncentraciją.

Fizikos požiūriu nėra jokio skirtumo lyginant su krauju, o komercinis pritaikymas yra čia ir dabar. Sukūrėme unikalų pieno analizatorių. Aišku, reikėjo jį modifikuoti, pritaikyti prie pienininkystės ūkių subtilybių, žemės ūkio apskritai, melžimo įrenginių ir t. t.

Tačiau išėjo itin tikslus pieno analizatorius, kurio rodmenys pasiekiami laboratoriniu tikslumu, negana to – fermoje. Anksčiau tai buvo neįmanoma. Esame vienintelė kompanija pasaulyje su šiuo spektro analizatoriumi, sertifikuotu ICAR (pasaulinės metrologinės organizacijos), galinti fermoje užtikrinti laboratorinį tikslumą. Pamažu einame į kitas rinkas visame pasaulyje – nuo Amerikos iki Europos, bet turime klientų ir Lietuvoje. „Dotnuvoje“, „Agrokoncerne“ naudojama – visi modernūs ūkiai tai turi.

Ūkininkas gauna informaciją apie kiekvienos karvės pieno sudėtį kiekvieno melžimo metu. Jis gali valdyti ne bandos, o kiekvienos individualios karvės informaciją. Tai suteikia galimybę kontroliuoti kiekvieną jų atskirai – jų mitybą, pastebėjus artėjančias ligas, metabolinius sutrikimus, imtis veiksmų.

Pienas, kaip ir kraujas, yra tiesiogiai susijęs su gyvūno sveikata, biologiniais procesais jo organizme. Informacija agreguojama per daugybę dienų. Galima palyginti ir su žmogumi: jei per daugybę dienų duotumėte kraujo kasdien po tris kartus, po dviejų mėnesių jau labai daug galėtumėte apie save pasakyti. Gal reikia ką nors pakeisti, gal mitybą, o gal kitą problemą išspręsti.

Pienas, kaip ir kraujas, yra tiesiogiai susijęs su gyvūno sveikata.

Tai reikšmingas dalykas, nes lazerinės technologijos apie individualų gyvūną duoda labai daug informacijos. Pusė šios mūsų įmonės dirba su lazeriu, o kita pusė – su duomenimis, jų infrastruktūra. Naudojamas ir dirbtinis intelektas, ir neuroniniai tinklai, kurie apibendrina milžinišką kiekį duomenų, susieja juos su kitais rodmenimis, ateinančiais iš fermos, ir pateikia ūkininkui rekomendacijas, ką daryti su vienu ar kitu gyvuliu.

Ši informacija naudinga ir selekcijai, individualiai mitybai, veterinarijai ir t. t. Per vėlai pastebėtas sutrikimas gali vėliau kainuoti labai brangiai, gyvūnas gali nebeatsipirkti. Galbūt uždelsus, jį reikės gydyti antibiotikais ir pan. Laiku pakeitęs mitybą, gali suvaldyti kokį nors sveikatos nuokrypį, susijusį su angliavandenių, baltymų ir kitų maisto medžiagų racionu. Išties modernus žemės ūkis technologiškai yra įspūdingai pažengęs. Man, kaip fizikui, tai buvo didžiulis atradimas.

– Grįžtant prie gynybos, su prekių ženklu „Brolis“ yra parduodami lazeriniai žymekliai, optiniai taikikliai, naktinio matymo įranga, stebėjimo sistemos ir kita. Kada kilo mintis koncentruotis į šią sritį?

– 2014 metais, kai įvyko pirmoji invazija į Ukrainą. Iki tol buvome puslaidininkių komponentų gamintojai. Auginome kristalus, iš jų gaminome visokius lazeriukus, lazerius. Juos pardavinėjome visame pasaulyje.

Auginome kristalus, iš jų gaminome visokius lazeriukus.

Dalis šių klientų buvo kariniai. Taip pat JAV kariuomenės laboratorijos atstovai. Supratimą turėjome tikrai neblogą, ką su tuo daryti. Tačiau pradėjome diskutuoti, kad mums reikia lipti laipteliu aukščiau. Užuot pardavinėję komponentą, turime parduoti kokį nors sprendimą. Tai leistų greičiau eiti į rinką, kontroliuoti naudojimą ir iš to išgauti daugiau vertės.

Įvykus invazijai, visiems buvo šokas (labiau psichologinis), kad čia kažkas vėl vyksta šalia mūsų sienų. To savisaugos instinkto vedami pagalvojome, kad reikia prisidėti prie savo kariuomenės stiprinimo. Tuo metu dar neįsivaizdavome, nei ką jie turi, nei ką naudoja. Tačiau pavyko pasiekti kontaktą, jie parodė, ką turi, mes supratome, kad galime padėti. Diskusijas pradėjome su Lietuvos kariuomene, o pardavimai prasidėjo kitur – į Lietuvą atėjo po dvejų metų.

Taip užsikabinome, supratome kuria kryptimi eiti. Visi mūsų prietaisai skirti individualiam kariui. Taip atsitiko dėl to, kad Lietuvos kariuomenė tuo metu buvo nedidelė – tada dar neturėjome jokių didelių platformų. Buvo M113 šarvuotis, ir tiek žinių. Sausumos pajėgos buvo pagrindinė jėga, tad siekėme pakelti kario gebėjimą mūšio lauke. Pradėjome nuo lazerinių žymeklių. Tada atsirado modernesnės sistemos – vadinamosios SWIR (angl. Short Wavelength InfraRed) technologijos poreikis.

JAV ją turi, tačiau ji priskiriama prie slaptosios, ir net europiečiai, NATO partneriai, negali prie jos prieiti. Šios technologijos pagrindu sukūrėme sprendimą, kuris buvo pirmas didelis kontraktas Lietuvoje.

Karyboje visada yra „katės ir pelės“ žaidimas. Visą laiką žingsniuoji „aš matau, tu nematai“. Vienas vejasi, kitas bėga į priekį. SWIR yra slaptesnė technologija, leidžia tau atlikti veiksmus, kuriuos labai sunku pastebėti priešui, net ir turint konvencinius naktinio matymo gebėjimus, nematysi to spektro, nes jis technologiškai sudėtingesnis.

Paskui pardavėme ir Prancūzijai bei Didžiajai Britanijai. Taip užsisuko. Pradėjome naktinio matymo įrenginius gaminti, įvairius lazerinius taikiklius – jau daugiau nei 10 metų kuriame.

– Ar galėtumėte papasakoti apie šių produktų specifiką? Kuo jų gamyba išskirtinė ir su kokiais sunkumais susiduriate? Kokie yra jūsų privalumai, palyginti su konkurentais?

– Specifika tokia, kad visą laiką kalbame apie naktinę kovą. Tai yra pažangus karybos būdas, kurio mūsų galimi priešininkai, jei kalbame apie rusus, neturi. Jei ir turi, tai tas pajėgumas yra daug mažesnis negu NATO.

2014 metais naktinė kova buvo tik Specialiųjų pajėgų duona. Tai būdavo specifinės misijos, o visa kita buvo tradicinė karyba, nedaug kuo besiskirianti nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Dabar Ukrainoje dar labiau pastebima, kad nei ukrainiečiai, nei rusai naktį negeba kovoti, nes neturi nei priemonių tam, nei gebėjimo.

Dabar Ukrainoje dar labiau pastebima, kad nei ukrainiečiai, nei rusai naktį negeba kovoti.

NATO doktrinoje tai labai greitai išryškėjo. Per pastaruosius 2–3 metus pradėjo „važiuoti“ visos pėstininkijos naktinės kovos aprūpinimas. Matome, kad turi didinti pajėgumą, kurio priešas neturi, kad visą laiką turėtum pranašumą prieš jį.

Nuspėjome, kad tas pajėgumas iš Specialiųjų pajėgų turi ateiti į visą reguliariąją kariuomenę. Specialiosios pajėgos yra maži daliniai, jie ne Afganistane, o normalaus konvencinio konflikto atveju nelaimės karo. Jie skirti specialioms užduotims atlikti, o su tokiu priešu, kaip Rusija, karas visą laiką bus didelis, totalinis.

Tam, kad tokį kariautum, tau reikia pajėgumų kiekvienam kariui. Visą laiką apie tai galvojome ir norėjome pasiūlyti sprendimą, kuris tiktų vadinamajai „žaliajai kariuomenei“ (angl. green army).

Specialiosios pajėgos, kai jų nedaug, gali įpirkti įvairias, net ir brangesnes technologijas. Tačiau tokių kainų sau leisti negali pėstininkija. Ten kiekiai labai dideli, atsiranda biudžeto apribojimai. Todėl reikia kurti tokias technologijas, kurių galėtum gaminti daug ir už įperkamą kainą.

Mes to labai siekėme. Norėjome, kad produktai būtų europietiški, ir nepriklausytume nei nuo amerikiečių, nei nuo kiniškų komponentų. Tai svarbu, nes JAV riboja savo karinių produktų ir jų komponentų eksportą. Amerikiečių komponento įsidiegimas gali riboti tavo paties sistemos eksportą. Čia yra daug niuansų, atsiranda papildoma biurokratinė našta, įvairūs laukimo terminai, kurie silpnina tiek tavo, tiek tavo klientų pozicijas.

Tendenciją persiorientuoti į europietišką tiekimo grandinę matėme dar 2016 metais. Šiandien vienas didžiausių mūsų pranašumų yra tai, kad turime visiškai europietišką tiekimo grandinę. Kiekvienas mūsų produktas yra surinktas iš Europoje pagamintų komponentų, esame nepriklausomi nuo trečiųjų šalių.

Šiandien vienas didžiausių mūsų pranašumų yra tai, kad turime visiškai europietišką tiekimo grandinę.

Kitas aspektas – labai anksti pasukome robotizacijos keliu. Tuo metu vaikėmės Vokietijos kariuomenės užsakymo, kurio dydis siekė per 100 tūkst. vienetų. Tada savo lazerinius žymeklius rinkome rankomis, bet tapo akivaizdu, kad rankomis tokio kiekio nesurinksi. Tai būtų buvęs nei ekonomiškai, nei technologiškai neįgyvendinamas projektas.

Dėl to perėjome į robotizuotą gamybą, kuri dabar suteikia didžiulį pranašumą. Savo lazeriniais taikikliais šiandien Europoje iš rinkų išmušėme visus: „Rheinmetall“, „Steiner“, „B.E. Meyers“, „L3“, iš visur, išskyrus Vokietiją – jų namų rinką.

Šiandien esame ir technologiškai pranašesni, ir mūsų kainos bei kokybės santykis yra geresnis. Turime aukščiausio lygio europietišką elektrooptiką, ją galime pagaminti tokiais kiekiais, kokiais dauguma mūsų konkurentų negali.

Kalbant apie detales, Lietuvoje yra dvi didžiulės mechanikos gamyklos, kuriose veikia robotai, gaminantys tik mums skirtas detales 24 val. per parą. Tai mūsų užsakymu pagaminta. Taip pat ir visa elektronika, mechanika, visi inžineriniai sprendimai yra mūsų, kalbant apie lazerinius žymeklius.

Yra ir produktų, kur darome viską nuo paties kristalo, tačiau jie labai nišiniai. Taip ir su termovizoriais – visos smegenys, vaizdo apdorojimas daromas čia. Elektroniką užsakome – ją gamina „Teltonika“ ir kiti taip pat pagal mūsų užsakymą.

Galiausiai, žymeklio kaina priklauso nuo kiekio, bet galima ir individualiai nusipirkti. Jeigu turite leidimą, ginklą šaulio tarnybai galite nusipirkti už maždaug 2 tūkst. eurų.

– Buvo skelbta, kad šią produkciją tiekiate maždaug 40 valstybių. Per pastaruosius metus pasirašėte sutartis su Danijos ir Belgijos kariuomenėmis. Kokios šalies dar kariai ja naudojasi? Lietuvos kariuomenė naudoja? Ukrainos?

– Lietuvos kariuomenė yra didelis mūsų klientas. Ji naudoja beveik visą mūsų elektrooptiką: nuo lazerių iki naktinio matymo įrenginių ir termovizorių ar SWIR įrangos. Visos Lietuvos kariuomenės pajėgos tai turi.

Estijos, Suomijos, Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos, Čekijos kariuomenės irgi naudoja. Ukrainiečiai turi 10 tūkst. sistemų kariams.

Pavyzdžiui, Belgijoje karys turi net tris skirtingas mūsų sistemas. Tai – lazeriai, termovizoriai, prožektorius. Sakyčiau, būtent belgai turi daugiausiai mūsų sistemų vienam kariui.

Iš viso mūsų klientės yra 32 šalys Europoje – beveik visos valstybės. Gal tik Rumunija nepatenka, nes net ir Moldovai esame pardavę. Europoje būtų sunku rasti valstybę, kuri nenaudoja mūsų produktų, o dar yra Kanada, Australija.

– Kokie šios įrangos suteikiami privalumai mūšio lauke? Minėjote, kad skirti nakčiai, o kaip dieną?

– Dieną, pavyzdžiui, termovizorius yra universalus dalykas, reaguojantis į šiluminę spinduliuotę. Jam vienodai, ar tai diena, ar naktis. Jeigu slėpsies krūmuose, termovizoriumi pamatyti lengviausia.

Lazeriniai žymekliai ir dieną gali būti naudojami, nes jie turi regimosios šviesos lazerį, kurį galima panaudoti artimajai kovai, pažymėti taikinį. Pagrindinis privalumas yra tai, kad gali priešą nukauti greičiau ir tiksliau.

Vienas dalykas, kad matai dar tada, kai jis tavęs nemato. Gali prisitaikyti ir greičiau nuspausti gaiduką. Su naktiniu matymu, su lazeriu įdomus dalykas, kad naktį sušaudai taikliau ir greičiau nei dieną be to lazerio. Tai duoda didelį pranašumą. Ypač, jei visas dalinys yra aprūpintas, gali visas operacijas vykdyti ne dieną, o naktį, kai esi mažiau pažeidžiamas. Tai labai svarbus dalykas. Šiandien Ukrainoje mėsmalė iš dalies yra ir dėl to, kad jiems visko trūksta. Tiek įgūdžių, tiek išteklių.

Mūsų tikslas, kad šiais įrankiais galėtum nesunkiai išmokti naudotis: tiek iš ergonomikos pusės, tiek kad karys suprastų labai greitai. Tikslas – kad tai būtų intuityvu, kad jam nereikėtų visą laiką galvoti, ar kiekvieną kartą išklausyti instruktažo.

Mano supratimu, bazinių dalykų reikėtų mokytis net ir šauktiniams. Vėliau ne laikas bus apmokyti naujos taktikos su šiomis technologijomis. Pavyzdžiui, Suomijoje tokią įrangą gauna jau šauktiniai. Jie pradeda nuo to, kad tai yra bazinė įranga, su kuria šauktinis turi mokėti kariauti. Jie tą patį mato – kad rusas nemoka naktį kariauti. Vadinasi, su juo kariauti reikia naktį. Tačiau čia jau kariuomenės reikalas, ne mūsų.

Rusai irgi turi panašių įrankių, bet nedaug. Be to, jie priklausomi ir nuo Kinijos, dėl to sudėtingiau. Bet jų specialiosios pajėgos tikrai turi. Baltarusijoje yra visas elektrooptikos aprūpinimo centras, institutai dar nuo sovietinių laikų. Dar Rusijoje yra katodo gamykla, kuri reikalinga naktinio matymo įrangai. Net į Lietuvą vis bando įsivežti tų prekių vienas ar kitas perekūpas.

– O ši įranga skirta ne tik kariams?

– Medžioklei? Aišku, kad gali būti panaudota. Koks skirtumas – ar žmogų medžioti, ar gyvūną? Tačiau tai yra karinės prekės, todėl negali. Galų gale, nežinau, ar reikia. Nors ir galima nusipirkti visokių kiniškų, civiliams skirtų dalykų.

Mes gaminame karines sistemas ir jos išsiskiria tiek sandara, tiek komponentais. Jos turi atitikti gerokai griežtesnius reikalavimus dėl poveikio aplinkai ir t. t. To iš civilinių sistemų niekas nereikalauja. Su jomis niekas nešaudys papliūpomis po tūkstantį ar šimtą tūkstančių kartų.

– Naujausia žinia – kad 60 proc. „Brolis Defence Group“ akcijų paketo parduota Danijoje įsteigtam fondui. Kokie šio žingsnio tikslai – pritraukti investicijų ar čia asmeniniams tikslams skirtos lėšos?

– Jei žiūrėjote pelno ataskaitą, matėte, kad investicijų mums nereikėjo. Pinigų turime, užsidirbame. Čia labiau strateginis žingsnis. Kadangi nuo įmonės pradžios turėjome investuotojų, akcininkų, kurie buvo pasyvūs mūsų įmonėje, mano galva, čia buvo geras momentas jiems išeiti ir iš to uždirbti pinigų, kurių jie buvo verti.

Čia buvo geras momentas jiems išeiti ir iš to uždirbti pinigų.

Mūsų trijų interesas buvo pritraukti tokį strateginį partnerį, su kuriuo galėtume tęsti plėtrą kitu greičiu tiek Europoje, tiek už jos ribų, įgyti tarptautiškumą. Per pastaruosius ketverius metus augome kartais, ne po 10 ar 20 proc. Tai pritraukė viso pasaulio gynybos pramonės lyderių dėmesį.

Jie suko ratus čia gerus trejus metus. Tai jausdami, laiku suplanavome šį sandorį, kad jis vyktų mūsų iniciatyva, o ne išorės. Turėjome pasirinkti geriausią laiką, gauti geriausią vertę.

Mes, trys broliai, likome šioje įmonėje, pardavėme mažiau nei 10 proc. savo akcijų, bet mūsų tikslas yra, kad ta įmonė augtų toliau. Čia kaip aukštesnio oktaninio kuro įsipilti. Tai strateginis plėtros etapas.

Kitas svarbus dalykas – „Etna“ yra ypatingas fondas, už kurio yra danų, švedų ir vokiečių pinigai, skirti tik Europos gynybos pramonei. Jei Danijos pensijų fondai ateina į Lietuvą, vertinu, kad tai yra didelis pasitikėjimo parodymas, kad jie nebijo investuoti į Lietuvą.

„Etna“ yra ypatingas fondas, už kurio yra danų, švedų ir vokiečių pinigai, skirti tik Europos gynybos pramonei.

Tai reiškia, kad esame integrali dalis. Tų baimių mūsų antraštės kartais būna pilnos, bet, mano galva, tai parodo sveiką europietišką požiūrį į Baltijos šalis, į Lietuvą. Jie vertina visą mūsų verslo ekosistemą, išsivystymo lygį. Tai didelis visos rinkos ir situacijos įvertinimas. Mums tai svarbu, esame patenkinti pasirinkimu. Planas – toliau augti.

– Prieš sandorį įmonės akcininkais buvote ne tik broliai Vizbarai, bet ir dar daugiau nei dešimt fizinių asmenų. Tai jūsų darbuotojai, per opcionus įgiję nuosavybės teisių?

– Taip, buvo opcionų pas mus. Bet mūsų pagrindiniai akcininkai buvo ne darbuotojai. Mes, broliai, turėjome kontrolinį paketą, beveik 51 proc., o kitus 49 proc. turėjo Romualdas Danielius su „RAAV investicijomis“, Arvydas Plunksnis, kaip privatus asmuo, ir kiti.

– Apie kokią maždaug pardavimo sumą kalbame? Ar darbuotojai tapo milijonieriais?

– Negaliu atskleisti sumos, bet bus matoma kitų metų rekvizituose. Suma didelė, sandoris didžiausias Baltijos šalių istorijoje. Ko gero, ne vienas darbuotojas milijonieriumi tapo. Mes patys toliau valdome 40 proc. akcijų ir turime operacinę kontrolę – savo direktorių ir valdybą.

Suma didelė, sandoris didžiausias Baltijos šalių istorijoje.

– Kas „Brolis Defence Group“ laukia toliau? Ar tai, kad NATO šalys gynybai išleidžia vis daugiau, jums į naudą?

– Toliau augimas. Šiemet vėl pasieksime dvigubą rezultatą, palyginti su pernai. Pajamos turėtų pasiekti apie 100 mln. eurų. Jei toliau viskas vyks panašiai, manau, per artimiausius metus gali dar padvigubėti.

Tampame rimtu žaidėju visoje Europos gynybos ekosistemoje. Sugebame greitai pristatyti, greitai „aprengti“. Manau, sugebame padaryti tai, ko dauguma mūsų konkurentų nesugeba.

Dabar pagrindinė problema yra ta, kad valstybės didina gynybos biudžetus, bando išleisti pinigus, bet užsakymai atkeliauja ne po vienų metų. Kai kurių reikia laukti ir ketverius ar penkerius metus, kartais 10 metų.

Mes sugebame pristatyti per metus. Visą Danijos kariuomenę sugebėjome „aprengti“ greičiau nei per metus. Mano galva, tai yra stiprus pareiškimas. Kitos šalys tai girdi ir mato. Dėl to turime didžiulį pranašumą ir galime augti toliau. Projektų yra daugybė tiek Europoje, tiek kitur.

Visą Danijos kariuomenę sugebėjome „aprengti“ greičiau nei per metus.

– Pastaruoju metu daug kalbama apie gynybos pramonę. Kaip manote, kurios įmonės Lietuvoje turi daugiausiai potencialo?

– Galėčiau išskirti dronų gamintojus „RSI Europe“, kurie turi sveikus finansus ir gražų augimą. Be to, matau, kad jie įeina į Vakarų rinką. Man tai daro įspūdį, rodo, kad žmonės tikrai geba vystyti verslą. Sakyčiau, ten yra potencialo.

Visa kita, manau, yra ankstyvame lygyje. Atkabinus paramą Ukrainai, ko nevertinu kaip verslo (tai nėra konkurencinis pranašumas ar laimėjimas, nes tu patenki į paketą, nėra, kad pardavei), tada ir bus matoma, kas iš tikro turi produktą.

– Kiek žinau, jau gana ilgą laiką esate Šaulių sąjungos narys? Kuo patinka ši veikla?

– Taip, jau 11 metų esu narys. Šaulių sąjunga mobilizuoja visuomenę, kad sukurtų iš nieko kažką. Aš į ją žiūriu kaip į tam tikrą fenomeną nuo pat ištakų tarpukario Lietuvoje. Tuo metu šaukimo irgi nebuvo.

Anksčiau ji figūravo kaip pensininkų ir vaikų būrelis, bet po 2014 metų ji atgimė ir tapo smarkiai augančia jėga. Žmonės pradėjo domėtis ta sistema, dėl to visuomenė tampa labiau pasiruošusi visokioms grėsmėms, krizėms ir panašiai.

Be to, atsiranda visuomenės spaudimas politikams kažką daryti. Galiu priminti, kad per 35 metus sugebėjome ne tik įstoti į NATO, bet ir atšaukti šaukimą į kariuomenę, sumažinti gynybos biudžetą iki 0,8 proc. Tokie sprendimai padarė milžiniškų skylių sistemoje, kurias sutvarkyti užtrunka dešimtmečius.

Tai dabar ir darome. Vis dar neiname į priekį, o kamšome skyles. Beje, su panašiomis problemomis susiduria dauguma Europos valstybių. Šaulių sąjunga dalį problemos išsprendžia, nes tokia maža šalis, kaip Lietuva, išgyventi gali tik turėdama visuotinę gynybą visomis prasmėmis.