Vilniuje viešumon iškilo ginčas dėl to, kur ir kaip turėtų mokytis imigrantų vaikai: tėvai prašo panaikinti neseniai įvestus apribojimus renkantis mokyklą, o savivaldybė tvirtina, kad mokymasis lietuvių kalba nuo pirmos klasės yra būtina integracijos sąlyga.
Grupė Vilniuje gyvenančių ir mokyklinio amžiaus vaikų turinčių imigrantų (jų pavardės redakcijai žinomos) kreipėsi į savivaldybės tarybą su prašymu panaikinti neseniai priimtą nuostatą, ribojančią mokyklų pasirinkimą lietuvių kalbos nemokantiems vaikams. Kalbama apie 2026 m. balandžio 9 d. priimtos Bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos 22¹ punktą.
Pagal šią nuostatą iš užsienio atvykę ir anksčiau Lietuvoje nesimokę vaikai gali rinktis tik tas mokyklas, kuriose mokoma lietuvių kalba. Jiems neleidžiama rinktis tautinių mažumų mokyklų, įskaitant mokyklas, kuriose mokoma rusų kalba.
Savo kreipimesi tėvai pabrėžia, kad naujoji tvarka neatsižvelgia į realias sąlygas. Jų teigimu, kalbos nemokantis vaikas atsidurs aplinkoje, kurioje nesupras nei mokytojo paaiškinimų, nei užduočių.
„Kalbos barjeras tampa ne laikina, o sistemine kliūtimi“, – teigiama kreipimosi tekste.
Tėvai pažymi, kad tokiomis sąlygomis greitai susidarys ne tik lietuvių kalbos, bet ir kitų dalykų žinių spragos. Be to, šeimos dažnai negali padėti vaikams mokytis, nes patys tėvai nepakankamai gerai moka kalbą.
Kreipimosi autoriai ypatingą dėmesį skiria psichologinėms pasekmėms. Svetimoje kalbinėje aplinkoje atsidūrę vaikai dažniau patiria stresą, izoliaciją ir nesaugumo jausmą. Dokumente minimi patyčių, susijusių su sunkumais įsisavinant kalbą, atvejai.
Tėvų nuomone, tokia aplinka gali neigiamai paveikti vaiko savivertę ir motyvaciją mokytis, taip pat apsunkinti tolesnę integraciją.
Kreipimosi autoriai taip pat abejoja, ar naujoji tvarka atitinka lygybės principą. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje pripažįstama tautinių mažumų teisė mokytis gimtąja kalba, tačiau ši teisė netaikoma iš užsienio atvykusiems vaikams.
Nemažai kritikos sulaukė ir Europos Sąjungos šalių piliečiams taikoma išimtis. Dėl to, tėvų nuomone, vaikai turi nevienodas sąlygas, kurias lemia jų teisinis statusas, o ne realūs poreikiai.
„Tokia praktika turi diskriminacijos požymių“, – teigia pasirašiusieji.
Tėvai siūlo taikyti pereinamąjį mokymosi modelį
Tėvai siūlo apsvarstyti lankstesnį požiūrį – vadinamąjį pereinamąjį modelį, numatantį, kad pradiniame etape vaikas galėtų mokytis jam suprantamoje kalbinėje aplinkoje, drauge intensyviai mokydamasis lietuvių kalbos.
Jų teigimu, tautinių mažumų mokyklos jau taiko panašius metodus: lietuvių kalbai skiriama tiek pat valandų, kiek ir gimtajai kalbai, o mokymo programos yra pritaikytos tiems, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji. Tėvai tikina, kad praktika rodo, kad tokių mokyklų absolventai sėkmingai tęsia mokslus lietuvių kalba.
Pasak tėvų, papildomų problemų kelia situacija, kai vyresnieji vaikai jau yra integravęsi į švietimo sistemą, o jaunesnieji dėl naujų taisyklių priversti eiti kitu keliu. Tai gali sukelti atotrūkį tarp skirtingų patirčių ir papildomų prisitaikymo sunkumų.
Kreipimesi tėvai prašo savivaldybės persvarstyti 22¹ punktą ir sukurti lankstesnę, į vaikų interesus atsižvelgiančią sistemą.
„Integracija turi būti laipsniškas procesas, grindžiamas supratimu ir pagarba žmogaus orumui“, – pabrėžiama dokumente.
Skundai valdžios institucijoms: skirtingi įgaliojimai, tas pats rezultatas – problema, kurios jos negali išspręsti
Į savivaldybę kreipęsi tėvai pateikė skundus ir kelioms valstybinėms institucijoms.
Teisingumo ministerija savo atsakyme LRT.lt nurodė, kad nėra įgaliota teikti oficialaus teisės aktų atitikties Konstitucijai vertinimo ar jų privalomojo aiškinimo.
„Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų oficialiai vertinti teisės aktų atitikties Konstitucijai ar pateikti jų privalomą aiškinimą“, – teigia ministerijos atstovai.
Jie taip pat atkreipia dėmesį į savivaldybių autonomiją, kiek tai leidžia jų kompetencija, ir primena, kad savivaldybių sprendimų teisėtumą kontroliuoja Vyriausybės atstovų įstaiga, be to, šie sprendimai gali būti nagrinėjami administraciniuose teismuose.
Lygių galimybių tarnyba atsisakė pradėti tyrimą.
„Formaliai neutralios taisyklės gali kelti abejonių dėl netiesioginės diskriminacijos, jei jos neproporcingai paveikia tam tikras grupes“, – pažymi Lygių galimybių tarnyba.
Tarnybos atstovai taip pat nurodo, kad su pilietybe susijusios nuostatos ES piliečiams ir trečiųjų šalių piliečiams taikomos skirtingai, o tai riboja jų vertinimo sritį.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba taip pat nesprendė savivaldybės sprendimo teisėtumo klausimo. Jos atstovai nurodo neturį kompetencijos vertinti savivaldybės institucijų priimtų dokumentų.
„Vaikų gerovės klausimai ir toliau lieka mūsų dėmesio centre“, – pažymi Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir teigia nusiuntusi užklausą Vilniaus miesto savivaldybei, kuria prašoma įvertinti naujų taisyklių taikymą praktikoje.
Savivaldybė su kritika nesutinka ir pabrėžia, kad naujoji tvarka turėtų užtikrinti ilgalaikę vaikų integraciją.
Savivaldybės pozicija – integracija per mokymąsi lietuvių kalba
Savivaldybės atstovai paaiškina, kad naujos taisyklės taikomos vaikams, kurie anksčiau Lietuvoje nesimokė pagal pradinio ugdymo programą (1–4 klasės). Pasak jų, tokie vaikai laikomi „pirmą kartą įeinančiais į sistemą“. O ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas teisiškai nėra prilyginamas pradiniam ugdymui ir įtakos priėmimo sąlygoms neturi.
„Svarbiausias kriterijus yra ne atvykimo į šalį data, o tai, ar vaikas mokosi Lietuvos pradinio ugdymo sistemoje“, – aiškina savivaldybės atstovai.
Reaguodama į tėvų kritiką dėl kalbos barjero, savivaldybė tvirtina, kad mokymas nuo pirmos klasės lietuvių kalba yra „optimalus integracijos modelis“.
Remiamasi tarptautine praktika, rodančia, kad ankstyvas kalbinis įsitraukimas padeda užtikrinti sėkmingesnį akademinį prisitaikymą ateityje.
„Šis sprendimas grindžiamas vaiko interesų principu“, – teigia miesto valdžios atstovai.
Drauge savivaldybė pripažįsta, kad šiam modeliui reikalinga papildoma parama, apimanti individualias mokymo programas, papildomas lietuvių kalbos pamokas, specialistų ir mokytojų padėjėjų pagalbą.
Vilniuje taip pat įgyvendinama programa „Drąsiai lietuviškai“, skirta mokymo metodikoms tobulinti ir pedagogams rengti dirbti su valstybinės kalbos nemokančiais vaikais.
Savivaldybė atskirai pabrėžia atsakomybės pasiskirstymo principą: mokykla turi užtikrinti kalbinę integraciją, o šeima nelaikoma pagrindiniu veiksniu, lemiančiu vaiko mokymosi sėkmę.
„Mokinio sėkmė neturėtų tiesiogiai priklausyti nuo tėvų kalbinių įgūdžių“, – teigiama savivaldybės pareiškime.
Tarp paramos priemonių – pratęstas užsiėmimų grupėse laikas, papildomos konsultacijos ir skaitmeniniai ištekliai savarankiškai mokytis.
Komentuodami galimus pavojus – stresą, socialinę izoliaciją, priekabiavimo atvejus – savivaldybės atstovai teigia, kad šie aspektai buvo įvertinti, ir savo ruožtu atkreipia dėmesį į priešingą ilgalaikį poveikį, kuris, jų nuomone, dažnai yra nepakankamai įvertinamas: „Ilgalaikė izoliacija ateityje gali sukelti dar didesnę socialinę atskirtį.“
Savivaldybė atskiru punktu paaiškina skirtingą požiūrį į užsienio piliečių ir Lietuvos piliečių vaikus.
Pasak jos atstovų, galimybė mokytis tautinių mažumų kalbomis yra susijusi su Lietuvos piliečių teise išsaugoti kultūrinę ir istorinę tapatybę ir nėra taikoma užsienio piliečiams, o išimtys ES šalių piliečiams yra grindžiamos Europos Sąjungos teisės reikalavimais.
Drauge savivaldybė pabrėžia, kad tautinių mažumų mokyklos nėra pagrindinė migrantų integracijos priemonė, tai tik švietimo sistema, turinti istoriškai susiformavusią funkciją.
Savivaldybės atstovai mano, kad tėvų siūlomas „pereinamasis modelis“, numatantis mokymąsi tokiose mokyklose, yra mažiau veiksmingas.
„Pereinamojo laikotarpio modeliai dažnai užtęsia procesą ir mažina valstybinės kalbos mokymosi efektyvumą“, – teigia miesto valdžia.
Visgi pripažįstama, kad sistema nėra itin griežta: galimos išimtys, pavyzdžiui, jei vyresnieji broliai ar seserys jau mokosi toje pačioje mokykloje. Lankstesnės sąlygos taip pat gali būti taikomos specialiųjų ugdymo poreikių turintiems vaikams.
Kaip naujosios taisyklės taikomos praktikoje?
Mokykloms kol kas taip pat nėra visiškai aišku, kaip praktiškai taikyti naujus reikalavimus. Kaip pasakojo vienas iš tėvų, bendravęs su Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazijos administracija, švietimo įstaiga laukia papildomų paaiškinimų iš savivaldybės.
Pasak jo, mokyklos administracija mano, kad priėmimo sistemoje gali atsirasti informacija apie mokinių pilietybę, tačiau kol kas neaišku, kaip tai paveiks paraiškų teikimo procesą.
Teigiama, kad mokykla ketina laikytis savivaldybės nurodymų.
Pašnekovas taip pat pažymi, kad, mokyklos vertinimu, artimiausiu metu gali būti sunku visa apimtimi įgyvendinti naujus reikalavimus, be kita ko, dėl būtinybės derinti veiksmus su migracijos tarnybomis.
Apskritai, kalbinto tėvo teigimu, mokykla yra laukimo būsenos. Be to, pasak jo, jau dabar paraiškų skaičius leidžia suformuoti klasę be papildomos atrankos, susijusios su naujais apribojimais.
Tėvai kreipėsi ir į kitas mokyklas, norėdami sužinoti, kaip praktiškai bus organizuojamas vaikų, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, mokymas.
Vilniaus Šv. Kristoforo progimnazijos atsakyme nurodoma, kad į pirmąsias klases priimami vaikai, kuriems atitinkamais metais sukanka 7 metai, o mokymo procesas vyksta bendrose klasėse.
Mokykla pabrėžia, kad atskira sisteminga adaptacijos programa lietuvių kalbos nemokantiems vaikams nėra numatyta.
Jei kiltų poreikis, gali būti teikiamos papildomos konsultacijos, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kad vaikas būtų įtrauktas į kalbinę aplinką per kasdienį mokymąsi ir papildomą lietuvių kalbos vartojimo praktiką už mokyklos ribų.
Paklausta apie pedagogų pasirengimą dirbti su lietuvių kalbos nemokančiais vaikais mokyklos administracija atsakė, kad mokytojai specialių kursų tokiems atvejams nėra baigę ir remiasi praktine patirtimi.
Taip pat pažymima, kad labiau specializuotas mokymas siūlomas tam tikrose įstaigose, dirbančiose su valstybinės kalbos nemokančiais vaikais.
Mokyklos atstovai paaiškina, kad tokiems mokiniams gali būti skirtas prisitaikymo laikotarpis, tačiau jis paprastai yra ribotas ir trunka ne ilgiau kaip pusę metų.
Teisininko vertinimas: galimas įgaliojimų viršijimas ir diskriminacijos rizika
Teisiniu požiūriu priimti pakeitimai gali kelti abejonių dėl jų atitikties galiojantiems teisės aktams, taip LRT.lt pateiktame komentare teigia advokatė Renata Šablovskaja. Teisininkė pabrėžia, kad kalbama apie teisinį, o ne politinį vertinimą. Pasak jos, pagrindinis klausimas yra savivaldybės įgaliojimų ribos.
„Vietos savivaldos įstatyme savivaldybei perduota bendrojo ugdymo organizavimo funkcija. Tai organizacinio pobūdžio funkcija: savivaldybė administruoja mokyklų tinklą, priėmimo procedūras ir aptarnaujamas teritorijas. Tačiau vykdant šią funkciją negalima nustatyti tokių žmogaus teisių apribojimų, kokie nėra numatyti įstatyme“, – pažymi teisininkė.
Ji primena, kad Konstitucinis Teismas išdėstė aiškią poziciją: teisių ir laisvių apribojimai leidžiami tik laikantis tam tikrų sąlygų ir, svarbiausia, jie turi būti nustatyti įstatymu.
„Pirmoji formali sąlyga – apribojimas turi būti nustatytas įstatymu, o ne savivaldybės sprendimu ar kitu poįstatyminiu aktu“, – pabrėžia R. Šablovskaja.
Komentuodama Švietimo įstatymą, teisininkė atkreipia dėmesį, kad jame įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti mokymąsi lietuvių kalba, tačiau nedraudžiamos ir kitos mokymosi formos.
„Švietimo įstatymo 30 straipsnis užsieniečiams garantuoja [...] mokymąsi valstybine kalba ir lietuvių kalbos mokymąsi. Tai yra pozityvi garantija. Tačiau ši nuostata negali būti aiškinama kaip draudimas rinktis mokyklą, kurioje kartu su lietuvių kalba vartojama ir tautinės mažumos kalba“, – sako ji.
Teisininkės nuomone, problemų kyla dėl to, kad įvestas apribojimas nėra įtvirtintas įstatymu.
„22¹ punkte nustatytas apribojimas nėra numatytas nė viename galiojančiame įstatyme. Tai reiškia, kad savivaldybė savo sprendimu nustatė žmogaus teisių apribojimą, kuris įstatymų lygmeniu tiesiog neegzistuoja“, – mano R. Šablovskaja.
Be to, ji atkreipia dėmesį į galimas problemas lygių galimybių požiūriu. Įstatymas draudžia diskriminaciją dėl įvairių priežasčių, įskaitant kalbą, kilmę ir pilietybę, ir visos šios priežastys vertinamos atskirai.
Šiuo atveju, pasak teisininkės, gali būti kalbama apie netiesioginę diskriminaciją.
„Apie netiesioginę diskriminaciją kalbama tada, kai formaliai neutrali norma praktikoje daro poveikį konkrečiai grupei. Šiuo atveju taisyklė formaliai taikoma tiems, kurie anksčiau nesimokė Lietuvoje, tačiau faktiškai ji taikoma beveik išimtinai trečiųjų šalių piliečių vaikams“, – aiškina ji.
Teisininkė taip pat pažymi, kad tokiais atvejais taikoma speciali įrodymų taisyklė: jei yra pagrindo įtarti diskriminaciją, pareiga įrodyti, kad jos nėra, tenka valdžios institucijai.
Be to, R. Šablovskaja atkreipia dėmesį į tai, kad teisinių abejonių kilo dar prieš priimant sprendimą.
„Buvo atkreiptas dėmesys į galimą prieštaravimą Konstitucijai, Švietimo įstatymui ir Lygių galimybių įstatymui. Vis dėlto sprendimas buvo priimtas“, – pažymi ji.
Apibendrindama teisininkė šią problemą vadina sistemine.
„Pagrindinė teisinė problema čia yra ne politinė, o struktūrinė: poįstatyminiu aktu nustatytas žmogaus teisių apribojimas, kurio įstatymas nenumato“, – pabrėžia R. Šablovskaja.
Jos teigimu, tokie klausimai gali būti nagrinėjami administraciniuose teismuose, ten bus vertinama, ar sprendimas atitinka galiojančius teisės aktus.
