„Susitiko du labai sužeisti žmonės. Aš buvau priklausomas žmogus, ji buvo ta, kuri kentėjo nuo tokių žmonių visą gyvenimą“, – apie savo pažintį su žmona pasakoja priklausomybę įveikęs Tomas. Jis sako suprantantis, kad jųdviejų santykis buvo pavojingas – buvo daug rizikų grįžti prie tų pačių įpročių, kuriuos abu matė vaikystėje.
Lietuvoje vykusio Pasaulinio Gailestingumo kongreso metu vykusioje diskusijoje „Priklausomybių ligos – sveikimas ir gailestingumas“ aptartos dažniausios priklausomybių priežastys. Savo istorijomis pasidalino ir priklausomybę įveikęs Tomas ir jo žmona Saulė (vardai pakeisti siekiant išsaugoti asmenų privatumą).
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Tomo ir Saulės santykių pradžia nebuvo lengva: jis skendėjo priklausomybėse, o Saulė visą gyvenimą kentė nuo priklausomų žmonių artimoje aplinkoje.
- Psichologė prof. dr. Laima Bulotaitė teigia, kad priklausomybė yra liga, o visuomenė yra atsakinga už nepakankamą pagalbą, kuri prisideda prie priklausomybių plitimo.
- Psichologė dr. Justina Kymantienė lygina priklausomų žmonių artimuosius su vaikiškos pasakos veikėja Undinėle, kuri pamiršta save ir visą dėmesį skiria princui.
- Mokslininkė pabrėžia, kad artimieji, gelbėdami priklausomą asmenį, patys tampa kopriklausomi.
„Susitiko du labai sužeisti žmonės“
Nuo priklausomybės sveikstantis Tomas prisimena vieną pirmųjų savo patirčių reabilitacijoje, kai sąmoningai suvokė, kiek visko jam teko patirti per gyvenimą.
„Labai gerai atsimenu vieną pirmųjų pratimų: mes sustojome ratu ir vadovas liepė žengti žingsnį į priekį tiems, kurie yra patyrę vaikystės traumų. Jis vardino: tie, kas patyrę smurtą, įvairių kitų traumuojančių patirčių, ir aš po kiek laiko susivokiau, kad nebuvo nė vieno sakinio, kad aš nežengčiau į priekį. Tai buvo savotiškas atspindys, veidrodis man, ką aš esu patyręs. Niekada iki to laiko nebuvo progų taip atvirai pasižiūrėti į visas patirtis“, – dalinasi savo išgyvenimais vyras.
Tomas atrado bažnyčios chorą, o vėliau ir tikėjimą. Chore jis susitiko ir savo dabartinę žmoną Saulę. Tomas prisimindamas pažintį su savo žmona Saule sako: „Susitiko du labai sužeisti žmonės. Aš buvau priklausomas žmogus, ji buvo ta, kuri kentėjo nuo tokių žmonių visą gyvenimą. Mums susidūrus buvo labai didelis pavojus, kad tai gali įvykti vėl, kad gali būti atkryčių, kontrolės. Tada nelabai galvojome apie tai, bet dabar atrodo, kad tai buvo vaikščiojimas ant žarijų.“
Jis sako, kad porai augti ir nepalūžti labai padėjo aplinka, kurioje jie tuo metu buvo.
„Šalia visada buvo bažnyčios bendruomenė, reabilitacijos bendruomenė, anoniminių alkoholikų ir narkomanų grupės, suaugusių alkoholikų vaikų grupės. Tai buvo saugus ratas, kuriame mes gyvenome. Mes iš jo taip ir neišėjome, iki šiol pas mus jis yra. Turbūt jei ne disciplina, jei ne užsispyrimas ir suvokimas, kad mes privalome eiti į tas grupes, nežinau, kaip būtų buvę“, – teigia jis.
Tomas atviras, skausmingų akimirkų santykiuose buvo. Jo žmona Saulė taip pat susidūrė su priklausomybėmis. Tiesa, kaip pati sako, ji nebuvo priklausoma nuo jokių medžiagų, bet užaugo alkoholį vartojančių tėvų šeimoje. Ji sako, gijimo kelias buvo ilgas.
„Užaugau disfunkcinėje šeimoje, kuri buvo stipriai paliesta alkoholizmo. <...> Kaip ir daugelis tokių vaikų, mes tapome kopriklausomi. Yra terminas – paraalkoholikai. Augdami tarsi perimame ligai būdingus bruožus, nors patys galime būti išvis nevartoję“, – pasakoja Saulė.
Ji sako, vaikystės patirtis formavo jos požiūrį į ateities santykius, o išmokti veikimo mechanizmai dar ilgai lydėjo ją gyvenime.
„Alkoholizmas šeimoje pirmiausia atnešė amžiną neužtikrintumą: nežinai, žmogus grįš blaivus ar girtas, vakare ar ryte. Visada jaučiau, kad turiu būti kažkokia, nes iš manęs tikimasi, reikalaujama, kad būčiau paklusni, pareiginga“, – dalinasi patirtimi Saulė.
Ji atvira, pratusi nuolat būti pareiginga ir atsakinga dukra, ji kontrolės ieškojo ir kituose savo gyvenimo santykiuose su partneriais.
„Užaugus atrodė, kad nebegaliu be to neramumo, be nestabilumo, be kontrolės, manipuliacijos. Negaliu nesidomėti ir nežinoti už kažką geriau. Jeigu kažkas vyksta, aš turiu sukontroliuoti, sužiūrėti, visą laiką turiu budėti“, – sako Saulė.
Šiuo metu pora augina dvejų metų mažylį ir sveiksta nuo praeities patirčių.
Psichologė: gyvename priklausomybių amžiuje
21 a. yra priklausomybių amžius, sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė psichologė Laima Bulotaitė.
„Priklausomybės ir jų gausa yra vieni būdingiausių šiam amžiui bruožų. Kalbame ne tik apie narkotikus, bet ir apie kompiuterius, telefonus, lošimų namus“, – sako prof. L. Bulotaitė.
„Kam visa tai sukurta? Tobulindami kompiuterius, mes tarsi priverčiame žmones į tai įsitraukti. Kaip ir vaistai: dalis psichoaktyvių medžiagų, kurios dabar vartojamos kaip narkotinės medžiagos, yra vaistai. Mes patys išrandame dalykus ir tik paskui pamatome, kad visa tai turi tamsiąją pusę. Paskatos buvo geros – norėjome palengvinti gyvenimą, išgydyti visas ligas, kad būtų galima susisiekti su bet kuo, kad po darbo galėtų žmogus greitai atsipalaiduoti. Bet nepagalvojome apie galimą žalą. <...> Mes kaip visuomenė esame atsakingi už tai, ką dabar turime“, – teigia psichologė.
Ji sako, kad viena iš priklausomybių priežasčių – didelis įvairių medžiagų prieinamumas.
„Kompiuterius mes patys įkišame vaikams, o paskui bandome atimti. Telefonus kuriame kuo naujesnius, o paskui piktinamės, kad vaikai sėdi prie telefonų. Iš dalies veiklų ir medžiagų prieinamumas priklauso nuo visuomenės“, – teigia specialistė.
Kalbant apie vaikus ir paauglius, svarbų vaidmenį priklausomybių kontekste vaidina ir bendraamžiai, jų daroma įtaka.
Įtakos turi ir patirtos traumos.
„Pažvelgę į statistiką pamatytume, kad dažnai priklausomybių priežastis – sudėtingi gyvenimo įvykiai ir traumos. Žmonės įninka į narkotikus, kompiuterinius žaidimus, lošimus, kai jiems sunku ir negera. Kodėl mes kaip visuomenė už tai atsakingi? Nes mes nepastebėjome, kad žmogui reikėjo pagalbos“, – sako diskusijoje kalbėjusi VU psichologė.
Anot pašnekovės, dažnai žmonės netraktuoja priklausomybės kaip ligos ir sako, kad priklausomi žmonės patys pasirinko taip gyventi.
„Bet tai yra sutrikimas, tai yra liga. Dažnai vadovėliuose priklausomybės yra lyginamos su cukriniu diabetu ir hipertenzija. Pacientai piktinasi: „Kaip jūs galite lyginti mus su priklausomais asmenimis?“ Bet iš tiesų dalis hipertenzija sergančių žmonių lygiai taip pat nekeičia savo įpročių: toliau valgo saldumynus, nesportuoja, nekeičia savo gyvensenos, bet visi kažkodėl mano, kad jie kitokie negu priklausomi žmonės. Priklausomybę turintieji galėtų pasikeisti, o mes tai ne“, – kalba specialistė.
Nuo priklausomybių kenčia artimieji
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto lektorė ir bendruomenės „Aš Esu“ reabilitacijos ir artimųjų programų vadovė psichologė dr. Justina Kymantienė kalbėdama apie priklausomų žmonių artimuosius įžvelgia paralelių su rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasaka „Undinėlė“.
Psichologė pranešimo metu pateikia analogiją: vaikiškoje pasakoje Undinėlė pamiršta save ir visą savo dėmesį, energiją ir resursus nukreipia į sutiktą princą, o gyvenime artimieji, gyvendami su priklausomu žmogumi, tampa nuo jo priklausomi.
„Artimieji labai stengiasi išgelbėti priklausomybėje skendintį žmogų: gelbėja, kad tik išsaugotų darbą, nes kitaip kito nesusiras, kad tik pabaigtų studijas, nes jei iškris iš universiteto, tai niekada negrįš. <...> Taip saugodami ir gelbėdami artimieji kito žmogaus atsakomybes labai nepastebimai susirenka sau. Čia yra ir labai daug nuvertinimo – be mano pagalbos atsitiks kažkas baisaus ir žmogus nesusitvarkys.
Undinėlė nebegali apie princą negalvoti. Ji labai nori jam padėti, padaryti bet ką, kad tik tai virstų kažkokiu santykiu. Artimieji irgi atsiduria tokioje situacijoje: jie labai labai nori, kad priklausomas žmogus susitvarkytų, ir visas dėmesys nukrypsta į tą kitą žmogų“, – paralelę paaiškina psichologė.
Ji sako, yra iliuzija, kad galima suderinti priklausomybę ir gražų gyvenimą, kurio sau žmogus linki.
„Žmonės kartais imasi tam tikrų būdų, kaip galėtų kontroliuoti savo vartojimą. Tarkim, nevartosiu darbo dienomis, tik savaitgaliais. Tačiau realybė kitokia: anksčiau ar vėliau visos tos pastangos yra pasmerkiamos nesėkmei, nes tai nesuderinami dalykai.
O tas artimųjų gelbėjimas irgi įsuka į užburtą ratą, nes kiekvieną kartą, kai artimieji patiria „sėkmę“ ir išgelbėja nuo kažkokios pasekmės, tai tik pastiprina priklausomybę. Nes žmogus, kuris kenčia nuo ligos, išsaugo tam tikrą komfortą – vis tiek jo gyvenime viskas kažkaip veikia, tai kam tada kažką keisti“, – teigia dr. J. Kymantienė.
Psichologė sako, svarbu ieškoti pagalbos ir nebijoti jos prašyti.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu arba internetu darbo dienomis nuo 13:00 val. iki 17:00 val.
