„Norėjosi iškelti trispalvę toje viršūnėje. [...] Be abejo, buvo momentas, kai labai pergyvenau dėl savo sveikatos ir gyvybės, bet tokiomis akimirkomis įsijungia patirtis ir [...] darai viską, kad išgyventum“, – LRT sakė per 400 metrų nuo Everesto viršūnės buvęs alpinistas Saulius Damulevičius.
Dar balandį lietuvis pranešė apie ypatingą iššūkį – kelionę į Everestą, kurio aukštis – 8848 metrų. Į aukščiausią planetos viršukalnę alpinistas iš Lietuvos kopė be papildomo deguonies, vedlių ir nešikų pagalbos.
Į Everestą be papildomo deguonies yra įkopę mažiau nei 200 alpinistų, to nėra padaręs nė vienas lietuvis.
Vis tik, iki Everesto viršūnės likus 400 metrų, S. Damulevičius dėl iškilusio pavojaus gyvybei buvo priverstas apsisukti ir leistis žemyn. Kopiant nuo kalno, alpinistui prireikė pagalbos – jis iš antrosios stovyklos sraigtasparniu buvo išgabentas į ligoninę.
„Atrodė, kad kažkas negerai su organizmu ne iš sportinės pusės, bet iš medicininės pusės, – apie lemtingą akimirką kalbėjo alpinistas. – Aš 8400 metrų aukštyje, praktiškai nuėjęs pusę kelio nuo pietinio balno iki viršūnės, apsisprendžiau leistis žemyn.
[...] Visą laiką tokie sprendimai yra sunkūs, bet jie yra pagrįsti patirtimi. Aš žinojau, kad jei tęsiu toliau, tai greičiausiai įkopsiu į viršūnę, bet nenusileisiu. Tai nėra mano tikslas.“
Du dešimtmečius alpinizmu užsiimantis S. Damulevičius nuo 2016 metų kopia į aukščiausias pasaulio viršūnes Himalajuose ir Karakorume. Dar 2022 metais alpinistas tapo pirmuoju lietuviu, įkopusiu į antrą aukščiausią viršūnę pasaulyje – K2 (8611 m) – ir pirmuoju, per sezoną įkopusiu į du aštuoniatūkstantininkus.
Į K2 ir šalia stūksantį Brod Piką (8051 m) per vieną sezoną be papildomo deguonies tėra įkopę vos 20 alpinistų visame pasaulyje.
S. Damulevičius taip pat yra pirmasis Lietuvos alpinistas, pasiekęs visas aukščiausias Karakorumo viršūnes. Jis yra pelnęs tarptautinį „Sniegynų tigro“ titulą ir tris kartus pripažintas „Lietuvos metų alpinistu“ (2015, 2022 ir 2025 m.).
Nepaisant to, kad šįkart S. Damulevičiui nepavyko pasiekti aukščiausio Žemės taško, alpinistas neatmeta galimybės šio iššūkio imtis dar kartą.
„Manau, kad tikrai tą įmanoma pasiekti. Tik reikės laukti kito sezono, kito pavasario, kad pavyktų padaryti. Jau dėlioju į priekį žingsnius, ką būtų galima padaryti, nes tikiu, kad įmanoma“, – dalijosi lietuvis.
S. Damulevičius kalbėjo apie sugrįžimą iš Everesto „į civilizaciją“, potyrius kopiant prie stingdančio šalčio ir „mirties zoną“.
– Kaip jūs jaučiatės dabar, atitolęs jau nuo kalnų, kai šitas visas iššūkis yra už nugaros?
– Dabar tik eina antra diena, kai esu sugrįžęs, pavadinkime, į civilizaciją. Organizmas jau po truputį jaučia atsipalaidavimą. Norisi labai miego ir poilsio, nes iššūkis buvo labai didelis, dviejų mėnesių ekspedicija. Paskutinės paros buvo labai intensyvios, praktiškai be miego, tai manau, kad organizmas dabar bando atsigriebti.
– Buvo daug prieštaringos informacijos, net ir tarptautinėje žiniasklaidoje, apie tas paskutines valandas, kai nusprendėte apsisukti. Ar galite papasakoti, kaip viskas klostėsi?
– Pirmiausia, tai šis sezonas Everesto buvo labai sudėtingas tiek gamtinėmis sąlygomis, labai ilgai ledynas buvo uždarytas, tiek žmonių kiekiu. Tai reiškia, Kinijos pusė kopimams nebuvo prieinama, tada buvo ypač didelis kiekis žmonių koncentruotas Evereste. Man teko išlaukti iki paskutinės minutės bandant kopti į viršūnę. Tas kopimas irgi nėjo taip, kaip turėjo eiti – oro sąlygos, konkrečiai vėjas, kas man yra labai svarbu kopiant be deguonies, nes aš žymiai jautriau reaguoju į temperatūrą, o vėjas prideda šalčio papildomai.
Būdamas ant pietinio balno, beveik mirties zonoje, aš turėjau atidėti savo kopimą dieną praktiškai dėl vėjo. Todėl išėjus vėliau, ne viskas susiklostė, nes organizmas pats pasakė, kad bus sudėtinga įkopti. Atrodė, kad kažkas negerai su organizmu ne iš sportinės pusės, bet iš medicininės pusės. Aš 8400 metrų aukštyje, praktiškai nuėjęs pusę kelio nuo pietinio balno iki viršūnės, apsisprendžiau leistis žemyn.
– Po to sprendimo tarsi ir buvo krizinė situacija. Papasakokite daugiau apie tą leidimąsi iš 4 į 3, vėliau iš 3 ir į 2 stovyklas? Tarptautinė žiniasklaida rašė, kad jūs pats išsiuntėte tam tikrą pagalbos prašymą.
– Taip. Tokiuose dideliuose aukščiuose kartais prasideda aukštuminės, kalnų ligos, kurios yra mirtinos. Pajautęs, kad man jau vystosi kalnų liga, būtent plaučių edema, kas reiškia, kad būna realiai sunku kvėpuoti ir kažkuriuo metu tai baigiasi mirtimi. Leisdamasis iš ketvirtos stovyklos išsiunčiau pavojaus signalą, tiesiog, kad kolegos, kurie stebi Lietuvoje ir tie, kas Nepale, žinotų apie šią situaciją ir esant galimybei man padėtų. Tai yra kaip ir standartinė procedūra, tik ji labai sudėtingai įgyvendinama tokiuose aukščiuose. Realiai, tai aš save išgelbėjau, be pagalbos jokios, nors pakeliui ir sutikau du žmones turinčius deguonį, savo kojomis, savo įgūdžiais nusileidau iki trečiosios stovyklos. Tai yra kilometru žemiau nei pietinis balnas. Ten mane pasitiko jau kolegos gelbėtojai šerpai su deguonimi. Realiai jau buvo praėjęs pagrindinis pavojus. Jų pagalba man padėjo greičiau nusileisti žemyn, laimint laiko.
– Jūs prieš tai, kai jau paskelbėte, kad einate į lemiamą Everesto šturmą, rašėte, kad „kažkur ten aukštai yra riba, kur aiškiai atsiskiria sunkus kūnas, vos sugebantis žengti porą žingsnių, ir laisva siela, džiaugsmingai sklendžianti tarp spindinčių viršūnių“. Taip jūs apibūdinote mirties zoną. Dabar, kai jau patyrėte ir matėte, ar ją taip pat apibūdinate?
– Taip, net nežinau, kaip tai paaiškinti. Mirties zonoje žmogus jau juda ne savo raumenimis ir krauju, bet realiai ir tikėjimu. Manau, kad ta riba tikrai egzistuoja. Galbūt labai mažai žmonių yra, kas patyrė, bet supranta apie ką aš kalbu.
– Ar buvo kažkoks labai aiškus toks baimės jausmas, mirties pojūtis?
– Labiau buvo ne baimė, o nerimas, ar pavyks įkopti į viršūnę, ar sąlygos susidėlios, ar organizmas atlaikys. Norėjosi iškelti trispalvę toje viršūnėje. Tikrai be deguonies sunku tą padaryti. Daugiausiai galvojau apie tai. Be abejo, buvo momentas, kai labai pergyvenau dėl savo sveikatos ir gyvybės, bet tokiomis akimirkomis įsijungia patirtis ir ankstesnės pamokos, kai nepanikuoji, negalvoji apie baimes, kitus dalykus, o tiesiog elgiesi, darai viską, kad išgyventum. Tai yra tam tikri protokolai galvoje įstatyti iš ankstesnių patirčių, kad supranti, jog gali bijoti, bet supranti – nepadės. Turi daryti konkrečius veiksmus, komunikacija, dirbti su savo kūnu ir emocijomis, kad išeitum iš šitos blogos situacijos. Baimę nustelbia realūs veiksmai.
– Ar tą kopimą be deguonies taip ir įsivaizdavote?
– Esu įkopęs į aukštesnius aukščius, pavyzdžiui, K2 viršūnę (8611 m). Kiekvieną kartą per ekspedicijas tas gali skirtis. Netgi oro pasikeitimas, pavyzdžiui, šiuo metu mums oras buvo blogesnis, todėl slėgis buvo žemesnis ir organizmas jautė didesnį aukštį negu iš tikrųjų yra. Tie 200 m, kurie skiria Everestą nuo K2, man yra dar vis incognito.
Kaip kitą kartą bus, kaip organizmas sureaguos – labai sudėtinga pasakyti. Kalbame čia apie visiškas žmogaus ribas, kiek gali pasiekti. Kaip sakau, netgi oro pasikeitimas gali lemti tai, kad organizmas nesusitvarkys su aukščiu.
– Jutiminė temperatūra ten gali siekti -40 ar -50 laipsnių, o vėjo greitis viršyti 100 km/h?
– Prie tokių temperatūrų ir vėjų aš negaliu kopti. Prie 20 km/h vėjo jutiminė temperatūra yra apie -35 ar -40 laipsnių. Kadangi aš kopiu be deguonies, tai organizmas visą šilumą ir kraują koncentruoja į pagrindinius organus. Tai reiškia, kad nušalimų rizika labai padidėja. Dėl to turi būti labai geros sąlygos, ypatingai paruoštas organizmas. Daugybė faktorių turi susidėti, kad pavyktų toks kopimas.
– Ar jums pavyko išvengti didesnių nušalimų ir traumų?
– Patyriau tam tikrus nušalimus, bet jie yra be ilgų pasekmių ir išgis.
– Jūs prieš tai sakėte, kad niekada nežinai, kaip bus kitą kartą. Bus kitas kartas?
– Jau iš karto, tik grižęs, pradėjau galvoti apie kitą ekspediciją. Manau, kad šįkart rezultatą lėmė ypač sunkus sezonas ir gamtinės sąlygos, kurias turėjau. Dabar esu dar daugiau išmokęs pamokų, daugiau žinau apie patį kalną.
Manau, kad tikrai tą įmanoma pasiekti. Tik reikės laukti kito sezono, kito pavasario, kad pavyktų padaryti. Jau dėlioju į priekį žingsnius, ką būtų galima padaryti, nes tikiu, kad įmanoma.
– Kaip jūsų planus jaukia komercinis alpinizmas, kai net „mirties zonoje“ turi kamščiuose stovėti kelias valandas?
– Turbūt žmonėms neuždrausi. Keli kolegos lietuviai šiais metais kopė į aštuoniatūkstantininkus, į Everestą tą patį įkopė 3 žmonės. Norėtųsi su komerciniais alpinistais susitarti, kad nebūtų didesnės ekspansijos.
Matosi, kad norisi daugiau deguonies, komforto, patogumo. Pamačius, kas dedasi ant pietinio balno, tai yra konkretus šiukšlynas, kur mėtosi viskas – nuo žmogiškų atliekų iki kavos maišelių ir palapinių. Norėtųsi, kad žmonės patys neštųsi savo deguonį ir maistą. Mylėkime gamtą, gerbkime savo įgūdžius ir darykime kuo daugiau patys.
