Vilniaus „Rytas“ Badalonoje sukūrė vieną didžiausių pergalių klubo istorijoje. Giedriaus Žibėno auklėtiniai FIBA čempionų lygos finale panaikino 20 taškų deficitą ir per pratęsimą 92:86 palaužė Atėnų AEK komandą.
„Rytas“ trofėjų tarptautiniame fronte iškovojo po 17 metų pertraukos. Po neįtikėtino vakaro pats G. Žibėnas pripažino – paaiškinti tai, kas įvyko, kol kas sunku.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- „Rytas“ laimėjo tarptautinį trofėjų po ilgos 17 metų pertraukos.
- Vilniaus ekipa finale atsiliko 20 taškų, tačiau sugebėjo laimėti.
- S. Lukošius tapo absoliučiu finalo herojumi, pelnydamas 23 taškus ir pataikydamas 7 tritaškius.
- G. Žibėnas pabrėžė, kad komandos stiprybė slypi tame, jog net ir sunkiausiais momentais niekas nepanikavo.
- Šis Čempionų lygos trofėjus tapo trečiuoju G. Žibėno titulu su „Rytu“.
„Neturiu atsakymo ir nežinau, kada jį turėsiu. Jau daug kam sakiau, kad reikės iš ryto atsikelti ir suprasti, ar čia tikrai taip baigėsi, kaip iš tikrųjų baigėsi. Ar čia įsižnybti, ar dar kažką pasidaryti, bet panašu, kad tai yra realybė.
Tas medalis kaba, „Ryto“ vardas vėl skamba Europoje pačiu garsiausiu būdu po septyniolikos metų. Žiauriai smagu prie tos istorijos prisiliesti ir visiems žaidėjams, kas šį sezoną žaidė už „Rytą“ – tos pavardės, vardai bus įrašyti auksinėmis raidėmis ir tikrai nuguls į istoriją“, – po finalo kalbėjo G. Žibėnas.
„Rytas“ finale po dviejų kėlinių atsiliko 25:42, didžiausias deficitas siekė 20 taškų, o po trijų ketvirčių vilniečiai atsiliko 18 taškų.
Vis dėlto ketvirtajame kėlinyje sostinės komanda surengė neįtikėtiną spurtą, laimėjo jį 35:17, išplėšė pratęsimą ir jame galutinai perlaužė AEK pasipriešinimą.
G. Žibėnas pabrėžė, kad šis finalas savotiškai atspindėjo visą „Ryto“ sezoną.
„Super didžiuojuosi žaidėjais, tokia patirtimi iš pirmo karto tokiame finaliniame ketverte. Gal rungtynių pradžioje atrodė, kad kiek išsigandę esame, bet turbūt viso sezono paveikslas šiandien buvo aikštėje – kai mums sunku, mes nelūžtame, kai kažkuriems išreikštiems lyderiams neina, kažkas kitas perima estafetę.
Labai svarbus dalykas viso sezono metu – kad ir kaip būtų sunku, niekas panikos nerodė. Mes, treneriai, komanda, pasidarėme „grotas“, tokį savo kambarį, kur neleidome niekam, kas panikuoja, į jį įeiti. Manau, tas šiandienos paveikslas ir buvo tinkamiausioje scenoje ir platformoje“, – dėstė treneris.
Absoliučiu finalo herojumi tapo Simonas Lukošius. Jis svarbiausiu metu smeigė vieną tritaškį po kito, iš viso pelnė 23 taškus, pataikė 7 tritaškius iš 10 ir buvo vienas pagrindinių istorinio sugrįžimo veidų.
„Tai sako apie mus šiemet. Realiai pusfinalyje jis buvo „išimtas“, nesuradome jo – gal dėl gynybos, gal dėl dar kažko. Šįkart jis pajuto tą metimą, žaidėjai jau patys pradėjo jo ieškoti. Mes tikrai, patikėkite manimi, jokių papildomų derinių nedarėme, gal tik paskutinėse atakose kažką pasiruošėme specialaus iš šoninės linijos.
Bet šiaip – neturiu žodžių. Šiemet mes tokia komanda, kur tikėkis netikėto iš to žaidėjo, kuris gal kažkur šone būna. Simui jau tokios trečios rungtynės: prieš Le Mano klubą buvo, „Galatasaray“, šis finalas... Bet nenoriu aš čia vėl apie vieną žaidėją, tai visos komandos nuopelnas. Niekas nepanikavo, o jei ji ir buvo sezono metu, mes ją apsitvėrėme“, – kalbėjo G. Žibėnas.
Šis Čempionų lygos trofėjus G. Žibėnui tapo trečiuoju titulu su „Rytu“. Pirmąkart stovėdamas už Vilniaus klubo vairo jis triumfavo 2022 m., antrąsyk – 2024 m. Treneris pripažino, kad trofėjus, iškovotas Europoje, turi ypatingą svorį.
„Daug, – juokėsi treneris. – Niekas jau jo neatims. Niekas neatims, tai tas smagiausia. Aišku, čia nėra net ką lyginti su LKL titulu – visi titulai yra brangūs ir žiauriai įsimintini. Bet tai, ką padarėme Europoje tarp tokių komandų... Kai pagalvoji, kokias komandas mes palikome už nugaros... Šiurpas eina, reikės laiko suvirškinti tai, kas atsitiko“, – sakė „Ryto“ strategas.
G. Žibėnas vyriausiojo trenerio pareigas Vilniaus komandoje užima nuo 2021 m. sausio mėnesio. Paklaustas apie kelią nuo laikų, kai perėmė sunkioje situacijoje buvusį „Ryto“ vairą, G. Žibėnas pirmiausia išskyrė tikėjimą.
„Dar buvo plaukų daugiau tais laikais, mažiau tų žilų, – prisiminė treneris. – Nuo ko pradėjome? Nuo tikėjimo žaidėjais. Nuo tikėjimo vietiniais žaidėjais. Nuo tikėjimo kažkokia kitokia emocija. Nuo žingsnio po žingsnio, kantrybės. Statėme, statėme, statėme. Po pusfinalio Gytis Radzevičius pasveikino – jis pats prisidėjo prie tų plytų dėjimo labai daug.
Čia yra ir jo nuopelnas, ir Margirio Normanto nuopelnas, ir Georgio Dedo, daug kas buvo su mumis. Kantriai statėme. Labai gaila, kad kartais tas visas juodas darbas sprendžiamas tik rezultatais – ar tas medalis yra, ar nėra. Bet pasikartosiu – darome tą patį kasdienį darbą ir darysime toliau. O kaip bus, bus matyti. Trečiadienį rungtynės Kėdainiuose“, – akcentavo G. Žibėnas.
Finale Badalonoje „Rytą“ palaikė įspūdingas sirgalių būrys – skaičiuojama, kad aistruolių kiekis siekė netgi daugiau nei 2 tūkstančius. G. Žibėnas ne kartą šią savaitę akcentavo, kad „Ryto“ bendruomenės tikėjimas per pastaruosius metus akivaizdžiai išaugo.
„Augo tikėjimas. Augo atributikos pardavimai, augo šalikų skaičius, augo pakabukų ant veidrodėlių mašinose skaičius. Po šitos pergalės aš matau, kad jau Vilnius ant tų veidrodukų tikrai dominuos“, – mintimis dalijosi treneris.
Ilgosios pertraukos metu, kai „Rytas“ atsiliko 17 taškų skirtumu, trenerių štabas didelių taktinių revoliucijų nedarė. Pasak G. Žibėno, svarbiausia buvo mentalitetas ir kova.
„Manau, čia kaip filmas toks susuktas buvo. Kažkokių didelių taktinių sprendimų nedarėme, tik žinojome, kad negalime išeiti iš šitų rungtynių žinodami, kad pralaimėjome dėl atšokusių kamuolių. Kad Jamesas Nunnally, būdamas 36 metų, eina ir jums nuo galvos kamuolį pasiima. Mes negalime taip pralaimėti tokių rungtynių.
Galime kautis, galime griūti, galime kažkur alkūnių gauti, kraujo pralieti, bet turime išeiti ramia galva, kad padarėme viską. Maždaug toks buvo mentalitetas. Ketvirto kėlinio pradžioje pakeitėme tik mažytį skirtumą gynyboje prieš J. Nunnally – kažkiek tas pasiteisino. Bet čia nenoriu skirti tų laurų, žaidėjai padarė tai, ką padarė“, – teigė treneris.
Pasak jo, „Rytas“ rungtynes nulaužė tada, kai sugebėjo išlaukti savo momento.
„Nulaužė rungtynes per tempą. Reikėjo tos vienos atkarpos, ta viena atkarpa įvyko. Žinojome, kad kol varžovai žaidžia tą „fancy“ krepšinį, tol jie labai gerai jaučiasi, bet išlaukėme to momento, kai jiems kažkas nepavyks ir jie tada lūžo“, – sakė G. Žibėnas.
Treneris atskirai išskyrė ir komandos kapitoną Artūrą Gudaitį, kuris po pusfinalio neslėpė ašarų, finale svarbiais momentais taip pat prisidėjo prie istorinio triumfo, o po titulo kėlimo į viršų darkart išreiškė milžinišką dėkingumą sirgaliams.
„Pagarbą jaučiu, – A. Gudaičiui žodžius skyrė G. Žibėnas. – Ir už tai, ką jis padarė sezono viduryje pasilikdamas su mumis. Buvo labai prasta sezono atkarpa, ypač tas gruodžio mėnuo, kai G. Radzevičius išvažiavo, kai Martynas Paliukėnas gavo traumą. Buvo daug tų blogų atkarpų, bet jis, kaip kapitonas, kaip mūsų toks „tėvas“ rūbinėje, išliko tuo, kuo išliko.
Tos patirties mums, neslėpsiu, reikia šį sezoną. Smagu, kad tokį žaidėją turime, bet dar labiau smagu, kad iš tokios scenos kiekvienas mūsų jaunesnis žaidėjas išsiveža begalę patirties. Ją norėsime naudoti jau ateities kovose“, – kalbėjo G. Žibėnas.
Po istorinio triumfo treneris atskleidė, kad rūbinėje kapitono A. Gudaičio patarimas komandos draugams buvo trumpas – „nemirkite“. Apie šventimą kalbėjo ir pats strategas – paklaustas, ar leis sau išgerti alaus, G. Žibėnas atviravo, kad jau ilgą laiką jo nevartoja.
„Nuo 2014-ųjų nė vieno gurkšnio alaus nesu turėjęs. Bet vyno – tai būtinai. „Rioja“ arba kažkokio gal balto ispaniško. Du tikrai, trys jau šiek tiek daugoka, bet proga neeilinė, tai gal bus ir trečias.“
