Kartu iki finišo – išskirtinės 15-metės dvynukės kuria laime grįstą savo bėgimo istoriją

Animacinis filmas „Bulius Ferdinandas“, šokoladiniai ledai, vanduo, Baltijos šalių kroso čempionatas ir svajone tapusios olimpinės žaidynės – tai tik keletas 15-mečių dvynukių Aušrinės ir Rugilės Zaleckaičių tuo pačiu metu ištartų vienodų atsakymų LRT. Panašumų sesės turi kur kas daugiau negu skirtumų, o svarbiausias išryškėja bėgimo take – atlečių karalystėje.

„Jos yra išskirtinės. Tokių dar nesu sutikęs. Žinoma, visko būna, bet duok Dieve, kad jos ir toliau su tokia energija ir atsidavimu sportuotų, būtų sveikos. Tada gali ir kažkas rimto išeiti“, – sako dvynukes pusantrų metų treniruojantis lengvosios atletikos specialistas Romas Sausaitis.

Tokių jaunųjų atlečių beveik pusę amžiaus nematė ir pati sporto karalienė – lengvoji atletika. Vidutinių nuotolių bėgimus greitai pamilusios Aušrinė ir Rugilė sausio 24 d. Panevėžyje vykusiame Lietuvos jaunučių čempionate pagerino 2 000 m Lietuvos 15-mečių, 16-mečių ir 17-mečių rekordus uždarosiose patalpose. Pirmieji du rekordai buvo nepajudinti net 49 m., o trečiasis gyvavo 25 m.

Nors šie galingi pasiekimai krito po abiejų sportininkių kojomis, naujas Lietuvos rekordas (6:27,70 min.) priklauso Aušrinei, kuri sesę Rugilę aplenkė vos 0,07 sek.

„Aišku, buvo smagu, bet mes nenorime sureikšminti rekordų. Tai yra rezultatai, kurie ateityje, tikimės, bus dar geresni. Rekordai suteikia laimės ir džiaugsmo, bet jie sporte nėra svarbiausi. Tai yra tiesiog skaičiai, o mes bėgame ne dėl jų.

Bėgimas padeda atsipalaiduoti ir asocijuojasi su džiaugsmu, geromis emocijomis. Jis tiesiog praskaidrina gyvenimą. Pats sportas ir judėjimas teikia džiaugsmo. Kai sportuoji, bėgi, gali pailsėti nuo visų kitų darbų, minčių. Bėgimas viską palengvina ir teikia didžiąją dalį gyvenimo džiaugsmo“, – sako dvynukės.

„Nėra didelio skirtumo, kuri iškovoja aukštesnę vietą“

Natūralaus jaudulio prieš pirmąjį gyvenimo interviu neslėpusios vilnietės Aušrinė ir Rugilė sulig kiekviena minute kalbėjo vis laisviau, o veidus vis dažniau puošė šypsenos. Interviu žanrą čia turbūt būtų galima palyginti su startu varžybose – ryte jaudulys būna pats didžiausias, pradėjus apšilimą kur kas mažesnis, o nuaidėjus starto šūviui jis nebegąsdina ir jau pats slepiasi šešėlyje.

Būtent bėgdamos 15-metės dvynukės nejaučia jokių baimių ir šimtu procentų jaučiasi savimi. Jų teigimu, be sporto ir bėgiojimo šiuo metu visavertis gyvenimas yra tiesiog neįsivaizduojamas. Sesių nuo tokių minčių neatbaido ir faktas, kad sportas kone kasdien pareikalauja itin daug jėgų.

„Man patinka, kai būna sunku. Patinka, kai treniruotė būna sunki, bet tu galiausiai ją įveiki. Nors varžybų metu ir būna sunku, atiduodi visas jėgas, pavargsti, tačiau vėliau tave aplanko nuostabus jausmas, didelis džiaugsmas, nes supranti, kad viską padarei pati, kad tai įveikei. Labai geras tas „pavyko“ jausmas“, – pasakoja jaunesnioji dvynė Rugilė.

Jai linksėdama pritaria ir viena minute vyresnė Aušrinė: „Man bėgimas su kažkokiu darbu ar kančia tikrai nėra susijęs. Bėgdama aš tiesiog mėgaujuosi procesu. Taip, natūralu, būna sunku, bet man tai irgi patinka. Tikrai geras jausmas būna tada, kai prabėgi ir po finišo staiga viskas palengvėja.“

Būtina pabrėžti tai, kad lengvąją atletiką sesės pradėjo lankyti tik 2024 m. pabaigoje. Nors bėgimo takelyje dar nepraleisti nė dveji metai, užfiksuoti rezultatai tikrai leidžia džiūgauti.

„Sportuojame nuo pat mažens. Vis dėlto Sostinės sporto centre bėgimą pradėjome lankyti prieš daugiau nei metus. Anksčiau lankėme kitų sporto šakų būrelius: krepšinį, plaukimą, akrobatiką. Daug sporto šakų esame išbandžiusios, visada mėgome būti aktyvios.

Bėgimas yra individualus sportas. Man tai yra toks natūraliausias, smagiausias sportas. Nėra kažkokių didelių taisyklių – bėgi ir viskas. Pavyzdžiui, baseine kartais būdavo šalta (šypsosi), o čia visada viskas gerai, viskas natūralu“, – dėsto Rugilė.

2025 m. Estijoje vykusiame Baltijos šalių jaunučių komandiniame čempionate Aušrinė iškovojo pirmą vietą 2 000 m bėgimo rungtyje, o Rugilė liko antra. Latvijoje vykusiame Baltijos šalių kroso čempionate Rugilė pasipuošė taip pat sidabro medaliu, o Aušrinė džiaugėsi bronza.

Dvynukės per praėjusius metus spėjo iškovoti ne po vieną medalį ir Lietuvoje vykusiose varžybose, džiaugėsi šalies jaunučių čempionės ir vicečempionės titulais. Nors merginos į finišą dažniausiai skuodžia viena šalia kitos, Aušrinė pabrėžia, kad joms nėra svarbu, kuri varžybose finišuos pirma, o kuri – antra.

„Nors mes visada bėgame komandiškai, nebūname susitarusios, kuri turėtų laimėti paskutiniame rate. Ta, kuri varžybų dieną turi šiek tiek daugiau jėgų, ta ir laimi prieš sesę. Kaip viskas susiklosto, taip ir būna. Nepamirškime ir stiprių varžovių, ne mes vienos esame takelyje.

Vis tiek mūsų rezultatai būna panašūs, todėl tikrai nėra didelio skirtumo, kuri užims aukštesnę vietą. Svarbiausia yra geras rezultatas, o ne užimta pozicija“, – sako ji.

Rugilė išskiria dar vieną įdomią ir linksmą detalę. Pasak jos, jeigu kažkuri laimi keleriose varžybose iš eilės, tai tolesnėse norisi, kad jau sesė triumfuotų ir džiaugtųsi aukštesne vieta.

„Nėra svarbu, kuri iš mūsų atbėgs pirma. Jeigu išeina taip, kad viena laimėjo dvejose ar trejose varžybose iš eilės, tai vėliau tarsi labiau norisi, kad jau sesė pasidžiaugtų pergale (nusišypso)“, – mintimis dalinasi Rugilė.

Čia ir atsiskleidžia tyros, tikros ir neįkainojamos draugystės grožis. Prieš jį nublanksta visi rekordai, titulai ir pripažinimai. Dvynukių teigimu, būtent bėgimas joms leidžia dar labiau puoselėti tarpusavio ryšį, kuris dabar yra nenutrūkstamas.

„Kai buvome mažesnės, tai visada viską kartu darydavome. Vėliau, penktoje klasėje, bandėme šiek tiek atskirai pabūti, užsiimti skirtingomis veiklomis. Visgi greitai supratome, kad tiesiog negalime būti atskirai. Vėliau vėl viską darėme kartu. Kai būname po vieną, tai paprasčiausiai kažko trūksta. Žiūri, kad šalia nieko nėra, tai ir ne taip smagu būna. Gal ir būtų gerai skirtingos veiklos, bet jeigu abiem patinka, kodėl gi ne, kartu tai ir darome“, – viena kitą papildydamos, mintimis dalinasi Aušrinė ir Rugilė Zaleckaitės.

Artimiausias jų tikslas – atstovauti Lietuvai 2027 m. Europos jaunimo vasaros olimpiniame festivalyje.

Trenerio džiaugsmai ir viltys bei tėvelių dainuojančios širdys

Dvynukes Vilniuje treniruoja ir su lengvosios atletikos paslaptimis supažindina treneris R. Sausaitis. Daugkartinis šalies čempionas ir rekordininkas skirtingose distancijose pabrėžia, kad jaunosios auklėtinės iš tiesų unikalios.

„Jos yra išskirtinės. Tokių dar nesu sutikęs. Taip, būna pati pradžia, kai dar nebūna aišku, ar vaikas sportuos, ar ne, treneriui reikia kažkokią iniciatyvą rodyti. Ypač kai kalbame apie tą monotoniją – čia juk ilgi bėgimai. Šiuo atveju nieko panašaus nėra. Dalis jas pamačiusių trenerių man sako, jog meluoju, kad jos bėgioja mažiau nei dvejus metus. Atrodo, kad sesės tai daro jau trejus ar ketverius metus“, – LRT komentuoja R. Sausaitis.

Jis taip pat dalinasi ir išskirtine pažinties su Aušrine ir Rugile istorija. Pasak trenerio, dvynukių atvykimą į lengvosios atletikos pasaulį nulėmė visiškas atsitiktinumas. Kitaip tariant – likimas.

„Jos pas mane pateko tikrai gana atsitiktinai. Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijoje ėjau ne į sesių, o kitą klasę, bet jas sutikau per pertrauką. Nusistebėjau, kad dvynukės, ir pasakiau, jog pas mane maratonininkės dvynukės šiuo metu sportuoja. Aušrinė ir Rugilė atsakė, kad joms taip pat patinka bėgioti ilgus nuotolius, tačiau nėra greitos. Taigi ir pasiūliau pabandyti bėgimą. Tik dėl gero atsitiktinumo jos ir pasuko į lengvąją atletiką“, – dėsto Aušrinės ir Rugilės treneris.

Kol R. Sausaitis džiaugiasi auklėtinėmis, pastarosios džiaugiasi treneriu, kuriam skiria gražiausius žodžius ir padėką už nuoširdų darbą. Sesių teigimu, treneris yra ne tik puikus specialistas, bet ir geras istorijų pasakotojas.

„Pasakyčiau, kad jis yra tikrai labai draugiškas. Tai itin šiltas ir geras žmogus. Jis visada mus palaiko, padeda siekti tikslų. Taip pat treneris yra labai kalbus (šypsosi). Būna, kad jis mums papasakoja labai daug visokių istorijų, kartais pasidalina prisiminimais iš savo sportavimo ir bėgiojimo laikų“, – komentuoja Aušrinė.

Draugiškas trenerio ir sportininkų ryšys yra labai svarbi detalė didelėje sporto dėlionėje. Tiesa, kai kalbame apie jaunuosius atletus, ne ką mažesnį vaidmenį atlieka ir tėvai. Šioje istorijoje tėveliai itin žavisi savo dukromis ir taip pat nuoširdžiai dėkoja R. Sausaičiui.

„Esame tikrai dėkingi treneriui R. Sausaičiui, vertiname jo profesionalumą, aukščiausio lygio patirtį ir žmogišką rūpestį. Svarbu, kad treneris neapsiriboja kruopščiai suplanuotomis treniruotėmis, bet visada rūpinasi ir platesniu kontekstu: pabrėžia visavertės mitybos, poilsio ir atsistatymo, psichologinės būklės svarbą. Matome, kad treneris perdėtai neskuba ir nesiekia trumpalaikių tikslų, o galvoja apie ilgalaikį sportą ir ateitį“, – kalba dvynukių mama Miglė Zaleckienė.

Ji priduria, kad apie tokią dukrų gyvenimo kryptį anksčiau net nebuvo susimąsčiusi. Vis dėlto sportu grįstas kelias dabar atveria naujus horizontus ir leidžia kartu augti visai šeimai.

„Ši sportinė kelionė mums, tiesą sakant, buvo netikėta ir neplanuota. Niekada dukrų nespaudėme sportuoti, siekti aukštų rezultatų, tačiau nuo pat mažens skatinome jas judėti, būti fiziškai aktyvias. Suprantame, kaip tai yra svarbu gerai savijautai. Dabartinė sporto kelionė – dukrų pasirinkimas ir jų kelias, kuriame mes jas labai palaikome ir padedame, kuo galime.

Pastebėjau, kad bėgimas leido dukroms sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, leido sutikti naujų žmonių, pažinti naujų vietovių, mokytis įvairių dalykų, kurie tikrai pravers gyvenime. Pavyzdžiui, išbūti su nemaloniomis emocijomis ar pojūčiais, įveikti jaudulį prieš varžybas, planuoti savo laiką, kad ir į treniruotę spėtum, ir namų darbus padarytum. Labai džiaugiamės ir tuo, kad bėgimas padėjo joms susipažinti su daugiau žmonių ir rasti gerų draugių“, – teigia M. Zaleckienė.

Taip ir apsisuka pagarbos ir bendradarbiavimo ratas, leidžiantis kokybiškai veikti visam dvynukių sportavimo procesui. Tai, kad jis veikia, darkart patvirtina treneris R. Sausaitis, teigdamas, jog Aušrinę ir Rugilę dažniausiai reikia ne papildomai skatinti, o priešingai – stabdyti.

„Jos atsiskleidė labai greitai, dar pirmose treniruotėse. Joms nemaloniausios treniruotės yra tos, kurių metu reikia bėgti 100 ar 200 metrų. Tada jos susiraukia. Jeigu nuotolis ilgas, tai tada dvynukės tiesiog švyti. Kiti treneriai ir sako, kad tai Dievo dovana, jog mergaitės taip pamilo ilgus nuotolius. Jas visuomet reikia tik stabdyti. Žinoma, visko būna, bet duok Dieve, kad jos ir toliau su tokia energija ir atsidavimu sportuotų, būtų sveikos. Tada gali ir kažkas rimto išeiti. Kaip ir sakiau – tai išskirtinės merginos“, – tvirtina lengvosios atletikos treneris.

„Norėtume dalyvauti olimpinėse žaidynėse, norėtume atstovauti Lietuvai“

Dvynukėms Aušrinei ir Rugilei šiuo metu yra dar tik po 15 metų. Nors rezultatai tokiame jauname amžiuje ir yra išskirtiniai, jau pradėti matuotis ateities batus ir svarstyti apie galimus scenarijus turbūt būtų neprotinga. Dabar svarbiausia tiesiog mėgautis sportu ir išlikti savimi. Sesėms tai daryti sekasi puikiai.

„Svarbu disciplina: treniruotės, mityba, poilsis. Taip pat labai svarbi yra psichologija – kaip tu sugebi nusiteikti ir pasiruošti tiek treniruotėms, tiek varžyboms. Geras sportininkas turi dirbti su savimi iš visų pusių“, – mintimis dalinasi Rugilė.

„Manau, geras sportininkas yra tas, kuris nėra pasikėlęs, kuris neužriečia nosies ir nenuvertina varžovų. Geras sportininkas – žemiškas sportininkas, kuris mėgaujasi pačiu sportu, o ne tik rezultatais.

Kalbant apie miego režimą, tai aš pati dažnai tiesiog užsinoriu miego ir anksti einu ilsėtis. Mūsų mityba irgi yra gana sveika. Žinoma, truputį valgome ir batonėlių, bet jie dažniausiai būna tie sveikesni. Šiaip tai net nesinori nesveiko maisto, vėliau eiti miegoti ir panašiai. Atrodo, kad mums to net nereikia. Smagu prisižiūrėti sveikatą, tai mums nesukelia jokių problemų, o kaip tik yra geras dalykas. Tada ir jautiesi geriau, ir sportui padeda. Svarbiausia gera sveikata – tada daugiau nieko ir nereikia“, – priduria Aušrinė.

Dvynukės jau dabar supranta ir dar vieną itin svarbų dalyką – profesionalus sportininkas šiuolaikiniame pasaulyje negali užsidaryti tarp keturių sienų – jis privalo išlikti universalus. Sportas juk kada nors baigsis, o įvairių galimybių kupina kelionė – tęsis: „Gyvenimas gali pasisukti bet kokia linkme. Gali nutikti taip, kad patirsi rimtą traumą ir nebegalėsi sportuoti. Todėl reikia rasti ir kitų gyvenimo džiaugsmų. Labai svarbu turėti gerą išsilavinimą. Juk visą gyvenimą nebūsi vien tik sportininkas. Karjera kada nors baigsis, todėl turi žinoti, ką veiksi po jos. Net ir profesionalus sportininkas turi būti visapusiška asmenybė.“

Nors gyventi reikia čia ir dabar, svajoti tikrai niekas nedraudžia. Priešingai – tai daryti svarbu ir netgi būtina, nes tik drąsios svajonės gali virsti realybe. Aušrinė ir Rugilė pabrėžia, kad labai myli Lietuvą, todėl kada nors norėtų jai atstovauti aukščiausio lygio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse.

„Jeigu žiūrėtume į labai tolimą ateitį, tai, žinoma, kaip ir visi profesionalūs sportininkai, norėtume dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Ateityje tikrai norėtume atstovauti Lietuvai aukščiausio lygio varžybose, kaip dabar tai daro Gabija Galvydytė. Lietuva yra mūsų tėvynė, mes čia gyvename. Labai mylime Lietuvą. Net nežinome, kaip galėtume tai apibūdinti. Lietuva yra maža, bet stipri valstybė. Sportininkai tai įrodo garsindami jos vardą. Džiaugiamės, kad čia gyvename, todėl tikrai norėsime atstovauti Lietuvai“, – sako dvynukės.

Šiame jų atsakyme išryškėja ir dar viena svarbi detalė. Požiūrį į sportą labai dažnai nulemia ne tik paties atleto vertybės, treneriai, artimieji, bet ir kiti sportininkai, tapę autoritetais. Sesės atkakliai stebi geriausių Lietuvos lengvaatlečių keliones, kurios tampa geraisiais pavyzdžiais ir motyvuoja.

„Labai patinka Lietuvos bėgikė G. Galvydytė. Žavi tai, kad ji turi savo tikslus ir sunkiai dirba, kad juos pasiektų. Ji lygiuojasi į stipresnes bėgikes, ir tai žavi. Taip pat žavi ir Simas Bertašius. Iš Europos žvaigždžių – tai italė Nadia Battocletti, taip pat britė Georgia Hunter Bell, Jessica Hull iš Australijos. Kaip sportininkas taip pat labai patinka disko metikas Mykolas Alekna“, – sutardamos dėl kiekvienos pavardės dėsto Aušrinė ir Rugilė.

„Kad šis sporto džiaugsmas išliktų visada“

Kadangi interviu metu nemažai dvynukių atsakymų visiškai sutapo, paskutinį klausimą LRT joms uždavė atskirai. Kokias žinutes sesės norėtų sau nusiųsti į ateitį – į 2036-uosius?

„Linkėčiau sau toliau mėgautis sportavimo procesu ir siekti užsibrėžtų tikslų. Norėčiau, kad šis sporto džiaugsmas išliktų visada“, – užtikrintai teigia Aušrinė.

„Palinkėčiau sau būti sveikai ir siekti savo tikslų. Taip pat linkėčiau toliau atsakingai treniruotis, stengtis iš visų jėgų ir tikėti, kad viskas bus gerai“, – savo atsakymą pateikia Rugilė.

Linkėjimą joms skiria ir treneris R. Sausaitis, primenantis, kad sporte bus ir pralaimėjimų, kurie turėtų dar labiau skatinti tobulėti.

„Palinkėčiau užsispyrimo. Sportas yra toks, kad ne visada lydės tik pergalės. Nors bus ir pralaimėjimų, linkiu, kad kiltų tik dar didesnis noras siekti tikslų. Linkiu, kad sektųsi ne tik vietinėse varžybose, bet ateityje Lietuvos vardas būtų garsinamas ir užsienyje“, – sako R. Sausaitis.

Žinutę savo dukroms skiria ir mama Miglė.

„Pirmiausia tai sveikatos ir geros savijautos. Kad bėgimas teiktų džiaugsmą, kad pildytųsi jų pačių svajonės ir tikslai. Žinoma, sėkmingų startų ir pergalių. Taip pat norisi palinkėti ir to, kad ir toliau sėkmingai pavyktų derinti sportinę veiklą ir mokslus, kad sesės neužmirštų ir kitų pomėgių“, – teigia merginų mama.

Ši publikacija prasidėjo identiškais dvynukių atsakymais į tuos pačius klausimus, todėl ją baigti būtų prasminga dar vienu tokiu pavyzdžiu. Į klausimą, ką joms reiškia bėgimas, sesės taip pat atsakinėjo atskirai. Nors žodžiai šį kartą ir skyrėsi, prasmė išliko ta pati.

Aušrinė: „Man bėgimas yra laimė. Kai bėgu, aš tiesiog jaučiuosi laiminga.“

Rugilė: „Džiaugsmas. Tai yra be galo smagu ir įdomu, teikia laimę.“