Penkiolika metų šalies teniso soste karaliavo Ričardas Berankis, tačiau jo era – praeityje. Lietuvos teniso padangė ilgai laukė naujo šviesulio, o dabar joje vis ryškiau spindi 20-metis Vilius Gaubas. Daugiau nei metus geriausias šalies tenisininkas nuosekliai kopia ATP olimpo link.
ATP – tai vyrų teniso profesionalų asociacija, „Association of Tennis Professionals“.
„Kai tapau pirmąja Lietuvos rakete, buvo šioks toks minimalus spaudimas, nebuvo lengva su juo susitvarkyti, bet labai greitai supratau, kad reikia tuo džiaugtis“, – išskirtiniame interviu LRT atviravo V. Gaubas.
Šiuo metu tenisininkas yra įsitaisęs sau rekordinėje 136-oje ATP reitingo vietoje. Iš Šiaulių kilęs vaikinas neseniai įrodė, kad gali būti kietas riešutėlis ir vieniems geriausių pasaulyje.
Pastarajame žygyje „ATP Masters“ turnyre Romoje lietuvis perlipo atrankos barjerą, o po jo palaužė bosnį Damirą Džumhurą (ATP-69) ir kanadietį Denisą Šapovalovą (ATP-27). Pastarasis, beje, yra buvęs dešimtąja planetos rakete.
Pirmąkart su šimtuko žaidėjais besigrūmusio lietuvio laukė ir kol kas rimčiausias iššūkis karjeroje – vokietis Alexanderis Zverevas (ATP-3). Koks jausmas sužinoti, kad stosi į kovą su vienu geriausių pasaulyje?
„Atvirai šnekant, tai pirmos mintys turbūt buvo, kad nepraloščiau labai sausai, – juokdamasis atskleidė geriausiasis Lietuvos tenisininkas. – Bet kadangi kitą dieną nežaidžiau, tai nusiteikimas buvo daug geresnis. Turėjau laiko ir su treneriais pakalbėti, ir su šeimyna.
Tada ėjau į mačą labiau savimi pasitikintis, labiau tikintis, kad galiu gerai sužaisti, nebūtinai laimėti, bet gerą mačą turėti. Likus mažiau nei 24 val. iki mačo tikrai buvau gerai nusiteikęs.“
Pasibaigus ATP turnyrui reitingo taškai atnaujinami pirmadieniais, tad, pavyzdžiui, A. Zverevas, kovodamas su V. Gaubu, dar buvo antrąja rakete pasaulyje. Lietuvis tuo metu ATP reitinge buvo 154-as.
Jų mačas po 1 valandos ir 25 minučių baigėsi geriausio Lietuvos tenisininko nesėkme 4:6, 0:6. Nors 28-erių vokietis per akistatą su lietuviu reitinge buvo 152 pozicijomis aukščiau nei V. Gaubas, pirmas įspūdis, kurį varžovas paliko lietuviui, buvo kiek kitoks, nei galima tikėtis.
„A. Zverevas aukštas [ūgis 198 cm – LRT past.], servuoja gerai ir aš tikėjausi, kad bus labai sunku priiminėti jo padavimus, bet dažnai buvo, bent jau pirmame sete, kad neturėjau didelių problemų priimti ir žaisti jo servą, nors tikrai gerą jį turi. Iš tos pusės nustebau šiek tiek.
Bet per šį mačą supratau, kodėl iš tikrųjų jis antras pasaulyje. Kai jis laimėjo pirmą setą, buvo matyti, kad labiau atsipalaidavo ir pradėjo geriau žaisti. Aišku, ir aš ne taip gerai žaidžiau kaip pirmame sete, bet jo lygis pakilo nežinau kiek kartų. Šitas veiksnys labiausiai ir nustebino – jo žaidimo lygis, kiek jis dar gali pridėti antrame sete“, – įspūdžiais iš mačo su A. Zverevu dalijosi V. Gaubas.
Po „ATP Masters“ turnyro Romoje lietuvis sakė tik po kurio laiko supratęs, ką jame nuveikė. Vykstant varžyboms apie pasiekimus nespėjęs galvoti V. Gaubas atskleidė, kad jie gerąja prasme šiurpina odą.
„Turnyrui pasibaigus, emocijoms nuslūgus, net pačiam keista pagalvoti, šiurpuliukai per kūną pereina, ką aš tame turnyre nuveikiau. Tai yra tiesiog nerealu. Labai smagu, džiugu. Šeimyna, visi artimi žmonės džiaugiasi ir pats labai džiaugiuosi, bet nuo trečiadienio vėl prasidėjo darbingos dienos ir ruošiuosi „Roland Garros“ turnyrui [varžybos dar vadinamos „French Open“ – LRT past.].
Reikia džiaugtis tais momentais, bet supratau, kad ir kaip gerai sužaidžiau, kitą dieną vėl turiu eiti ir 100 proc. save atiduoti darbams, treniruotėms, psichologiškai nusiteikti, nes dar daug kur reikia patobulėti“, – prieš prasidedant atrankai į „Didžiojo kirčio“ turnyrą sakė su LRT bendravęs Vilius.
„Roland Garros“ buvo viena iš jo svajonių, jam patinka gruntas, todėl smagu, kad teks pirmąkart dalyvauti šiame turnyre.
Tenisininkas kaip tarė, taip ir padarė – itin atkakliame mače su kroatu Duje Ajdukovičiumi (ATP-182) šventė pergalę 6:7, 6:4, 6:4. Po šio laimėjimo V. Gaubas prasibrovė pro pirmąjį atrankos etapą ir priartėjo prie pagrindinio „Roland Garros“ turnyro.
Geriausias Lietuvos tenisininkas išsamiam interviu LRT laiko skyrė po turnyro Romoje pradėjęs ruoštis „French Open“ kvalifikacijai.
Kada V. Gaubas pamanė, jog gali nugalėti A. Zverevą? Kada nesinori galvoti apie tenisą? Kokį idealą sportininkas turėjo vaikystėje ir kokius turi dabar? Ar būnant Lietuvoje įmanoma tapti geru teniso žaidėju? „Nerealus“ jausmas atstovauti Lietuvai, svajonė tapti vienam geriausių pasaulyje, kartais erzinanti disciplina ir daugiau – pokalbyje.
– Kai mačų grafikas toks intensyvus, turbūt nėra laiko pasiruošti vienam ar kitam priešininkui. Kaip atrodė tas laikotarpis, kai sužinojai, kad žaisi prieš A. Zverevą? Ar spėjai pasiruošti fiziškai, techniškai?
– Šiaip fiziškai ar techniškai turnyro metu nebent smulkmeną gali pašlifuoti, bet prie tokių dalykų dirbama treniruotėse, prieš turnyrus, tai net nėra minčių eiti treniruotis, ką nors tobulinti fiziškai ar techniškai prieš mačą. Aišku, su tokiu formatu susidūriau pirmą kartą, kadangi turnyras ne savaitę vyksta, o dvi savaites.
Geriau jaučiausi fiziškai, nes nebuvo kai kurie mačai lengvi, tad ta viena poilsio diena tikrai buvo į naudą ir stengiuosi per poilsio dieną net nesitreniruoti labai daug, nebent lengvai, kad nepavargčiau. Svarbiausia yra nusiteikimas psichologiškai. Kad ir žinai savo jėgas, kad ir gali gerai žaisti, bet kai sužinai, jog į kovą stosi su tokiomis žvaigždėmis, tai nėra lengva nusiteikti. Psichologija yra labai svarbu.
– Būna, kad kai jaunas sportininkas žengia į profesionalų lygį, kažkuriuo metu jis pajaučia žaidimo skirtumą. Pavyzdžiui, NBA tai yra vadinama „Welcome to the NBA“ [liet. sveikas atvykęs į NBA]. Ar akistatoje su A. Zverevu tą jautei?
– Neįvardyčiau, kad šis mačas, bet buvo momentas, kai tik pradėjau žaisti už vyrus, iš jaunių išeidamas, tai labai jautėsi tas „Welcome to the game“ [liet. sveikas atvykęs į žaidimą]. Psichologiškai visi labai stiprūs žaidėjai, nes jei nori su vyrais žaisti, visi kovoja, mažiau dovanų duoda žaidimo metu. Visa tai yra, manau, psichologija.
Tas dalykas ir buvo sunkiausias – prisiderinti psichologiškai, ypač kai dar ateini iš to jaunių lygio. Būna kaip amerikietiški kalneliai – užeina gerų momentų, o tada staiga lygis nukrenta. Kai žaidžia vyrai, dauguma žaidėjų psichologiškai yra stabilūs ir sunku išlaikyti tą lygį. Tai buvo nelengva.
– Grįžtant prie mačo su A. Zverevu – ar buvo momentas, kai pagalvojai, kad gali nugalėti? Pirmame sete atsilikai 1:3, o paskui laimėjai tris geimus paeiliui ir išsiveržei į priekį.
– Buvo, kai pirmą jo padavimų seriją laimėjau, pirmo seto pradžioje. Iškart tokia pasitikėjimo banga atėjo, kad iš tikrųjų galiu žaisti. Ir tada, kai buvo po keturis pirmame sete, jutau ir sau sakiau: „Viliau, pasistenk visas jėgas atiduoti, pasistenk šitą geimą pasiimti ir gali turėti šansų.“ Deja, nepavyko to įvykdyti.
– Ko išmokai iš šio teniso mačo ir kaip žaidėjas, ir kaip žmogus?
– Kaip žaidėjas išmokau, kad negali per daug laiko praleisti galvodamas, kaip čia geriau sužaidus, kaip taktiškai geriau padarius. Tiesiog reikia dažniau žaisti. Pirma mintis, kokia ateina, tai pasikliauti savimi. Buvo momentų, ypač žaidžiant prieš A. Zverevą, kad ir sužaisdavau porą taškų gerai, vis tiek galvodavau, kaip čia geriau padaryti, tokių dvejonių buvo. O jos, manau, šiek tiek tikrai sustabdė mane ir truputėlį teniso lygis nukrito.
O kaip žmogus... Kartais sunku suprasti, kai sako žmonės, jog reikia mėgautis emocija, tai šiame turnyre tikrai supratau, ką reiškia mėgautis emocija. Kiekvienu maču, kiekvienu tašku mėgavausi. Šito daugiau išmokau.
– Po mačo tradiciškai priėjote vienas prie kito, paspaudėte rankas ir A. Zverevas tau pasakė, kad tikisi tave pamatyti čia [tokiuose turnyruose] dažniau. Ar tau įsiminė šie žodžiai?
– Įsiminė tai, kad jis tiesiog pasakė, jog labai geras turnyras, bet kad taip sakė iškart po mačo, tai dabar tik sužinojau. Labai malonu ir ta akimirka, kai reikėjo ranką paspausti, tikrai įsiminė.
– Kaip vertini tokį savo pasirodymą, pasiekimą?
– Turnyro kategorija buvo aukščiausia, kokioje tik galėjau žaisti. Tikrai yra nelengva taip sužaisti ir laimėti tiek mačų, dėl to džiaugiuosi. Visgi taškų atžvilgiu – 70 taškų uždirbau, bet labai aukštai pozicijomis nepakilau.
– Demonstruoji geriausią savo formą. Kas tam daro didžiausią įtaką?
– Manau, kad daug detalių susideda. Viskas prasideda kad ir nuo maisto. Paskutinius 3,5 ar 4 mėnesius labai stengiuosi gerai valgyti, rūpintis savo kūnu, prasitempti po treniruočių. Svarbus geras psichologinis nusiteikimas, reikia į viską pozityviai žiūrėti, stengtis klausyti trenerių, ką jie kaskart sako, ir labai įsidėmėti tuos dalykus.
Kai visus tuos dalykus sudedi į vieną, manau, tai labai padeda gerą formą pagauti. Pavyko laimėti daug mačų per trumpą laikotarpį, o toks dalykas duoda daug pasitikėjimo. Pasitikėjimas dar labiau kelia teniso lygį. Viskas susideda į viena ir dėl to išeina tokią teniso formą demonstruoti. Tikiuosi dar išsilaikyti gerai ant bangos.
– Ar pasikeitė tavo kasdienybė po turnyro? Gal gauni daugiau dėmesio socialiniuose tinkluose?
– Socialiniuose tinkluose dėmesio tikrai netrūko. Labai norėčiau visiems atrašyti, padėkoti už palaikymą, nes labai daug reiškia šie dalykai, bet tiek žinučių buvo, kad fiziškai beveik neįmanoma į visas atsakyti.
Kasdieninė rutina nesikeitė, tik emocijų buvo labai daug tomis dienomis, bet dabar grįžau į savo bazę, tai viskas lygiai taip pat, niekas nepasikeitė.
– Buvęs tenisininkas Laurynas Grigelis pokalbyje su LRT minėjo, kad turi geras galimybes į TOP 100 įšokti jau šiemet. Kokie asmeniškai tavo tikslai?
– Pirminis tikslas buvo per metus išsilaikyti TOP 150, bet žiūrint į tai, kaip viskas dėliojasi, rezultatai yra, tai su treneriais pakalbėjome, kad būtų labai gerai TOP 130. Einame palaipsniui, žingsnis po žingsnio, nesistengiame iškart labai toli nukeliauti. Manau, link tikslo einame, ir labai stipriai.
– LRT sporto laidoje „Atviras derinys“ 2024 m. pabaigoje minėjai, kad nori būti 49-as, kadangi aukščiausia prieš tai lietuvio užimta pozicija ATP reitinge buvo 50-a (Ričardo Berankio, 2016 m.). Ar po šio turnyro kiek pasikeitė lūkesčiai?
– Manau, ne, nes kaip ir minėjau, stengiamės galvoti žingsnis po žingsnio. Pirmiausia – TOP 130, jeigu gerai seksis, tada dar kiek aukščiau. Kol kas, juokaudamas galiu pasakyti, ta 49-a pozicija ir lieka.
– Pagrindinė danga, ant kurios žaidi, yra gruntas. L. Grigelis minėjo, kad dar reikėtų padirbėti ant kietosios dangos. Ar sutinki su tuo?
– Tikrai sutikčiau, kad reikėtų padirbėti ant kietosios dangos, bet nesakyčiau, kad nemoku ant jos žaisti, nes praėjusiais metais buvo „US Open“ ir tikrai gerai žaidžiau, pralaimėjau paskutiniame kvalifikacijos rate, gerai jaučiausi.
Ir šiais metais viduje žaidžiau, tai pastarajame turnyre dar geriau jaučiausi ant kietosios dangos. Tik tai, kad aš mažai turnyrų žaidžiu ant jos. Praėjusiais metais buvo vienas tikslas, šiais metais – kitas, tad dabar dažniau žaisiu ir ant kietosios dangos.
Tenise žaidžiama ant trijų pagrindinių dangų – grunto, kietosios dangos ir žolės. Kiekviena jų pasižymi skirtingu žaidimo greičiu bei kamuoliuko atšokimu, todėl tenisininkai dažnai turi skirtingus mėgstamus paviršius.
– Ar pats galingai jautiesi ant grunto?
– Tikrai taip, ypač po tokio turnyro, tai pasitikėjimo tikrai netrūksta. Aišku, ne visada yra lengva tą pasitikėjimą suvaldyti, bet ant šios dangos tikrai gerai jaučiuosi.
– Lyginant gruntą ir kietąją dangą, kodėl vienur žaisti gali būti lengviau, kitur – sunkiau?
– Manau, priklauso nuo įvairių veiksnių, ypač technikos. Sakykime, mano mostai didesni, todėl man kaip ir parankiau žaisti ant grunto, nes tai lėtesnė danga. Ir manau, tai fiziškai palankiau man, kadangi fiziškai esu labai stiprus ir ilgi taškai taip pat man į naudą.
Jeigu žaidėjo mostai trumpesni, jis fiziškai mėgsta trumpesnius taškus arba žaidžia labai agresyviai, bėga prie tinklo, tuomet palankiau yra greita [kietoji] danga. Priklauso nuo žaidėjo, nuo fizinės būklės ir t. t.
– Kodėl gruntas tau yra prie širdies? Dėl fizinių galimybių?
– Manau, dėl fizinių galimybių, tikrai taip, nes pasisekė tikrai labai gerą komandą turėti, kuri labai atidžiai žiūri į fizinę būklę. O šiaip kadangi nuo devynerių metų išvažiavau į užsienį treniruotis, tai turbūt kokie 98 proc. mano žaidimų buvo lauke. Ten visada gruntas arba greita danga, bet ji daug lėtesnė lauke nei viduje. Tiek daug metų žaidžiu šiltuose kraštuose, kur visada žaidžiama lauke, tai tas veiksnys irgi duoda daug.
– Tenisas nėra pati populiariausia šaka Lietuvoje. Tu esi geriausias Lietuvos tenisininkas. Kaip jautiesi dėl šių faktų?
– Labai mėgaujuosi tuo, kad ir vaikai, ir jaunesni žmonės, kurie nori žaisti tenisą, tikrai dabar daugiau žiūri, ne tik dėl manęs – ir dėl Edo [Butvilo], Ričardo [Berankio], kitų. Jausmas tikrai geras, labai džiaugiuosi tuo, kad galiu populiarinti šią sporto šaką.
– Ką tau reiškia atstovauti Lietuvai?
– Sunku net rasti žodžių, nes jausmas – nerealus. Buvo atvejų, net Romoje lyg, kai paklausia, iš kur esi, ir pasakai, kad iš Lietuvos, ne visi iš pradžių supranta. Dėl to labai džiaugiuosi, kad tokiame prestižiniame turnyre taip pavyko sužaisti ir visi mato, iš kur esu, galiu Lietuvos vardą garsinti. Labai geras jausmas.
– Esi labai jaunas, bet jau geriausias Lietuvoje. Ar jauti atsakomybę prieš jaunimą, kurie tave stebi ir kuriems gali būti įkvėpimas?
– Be abejo, jaučiu šiokią tokią atsakomybę. Norisi visada geriausią pavyzdį rodyti, kad visi jaunesni už mane stengtųsi irgi taip pat, kaip aš stengiuosi korte. Kovojimas už kiekvieną kamuolį, už kiekvieną tašką. Labai tikiuosi, kad visi tai mato ir stengiasi daryti tą patį.
– Kas tave labiausiai motyvuoja? Ar šeima, sirgaliai, ar vaikystės svajonė, užsibrėžtas tikslas?
– Visi tie dalykai susideda. Visų pirma, yra tikslai, kuriuos užsibrėži, jų siekiant visada yra didesnė motyvacija. Taip pat ir vaikystės svajonės – visada svajodavau tapti vienu geriausių žaidėjų pasaulyje. Kad ir trūksta kartais motyvacijos, sunku prisiversti ką nors daryti, apie tai pagalvojus ji visada padidėja.
Disciplina tikrai kartais nervina... Galiu duoti labai paprastą pavyzdį – labai sunku ryte atsikelti, jeigu būna anksti treniruotė, bet ta disciplina, kurios tu laikaisi, visada padeda nenukrypti nuo kelio. Visada būna momentų, kai yra motyvacijos, ir momentų, kai jos nėra. O jeigu bet kokiu atveju tu prisiverti ir būni disciplinuotas, tas labai daug ką duoda ir eini į priekį tai darydamas. Vis tiek atsiranda paskui ir motyvacija. Tikslai, svajonės duoda įkvėpimo.
– Yra ir kiek liūdnesnė teniso pusė Lietuvoje – šalyje tokio lygio žaidėjų kaip tu nėra daug. Ko, manai, trūksta, kad jų būtų daugiau? Galbūt ateityje bus daugiau, gal matai potencialo jaunime?
– Sutikčiau su antru klausimu labiau, nes kaip tik dabar atsiranda labai daug galimybių, sudarytos sąlygos, daug teniso kortų, teniso trenerių padaugėjo. Manau, kad tikrai yra potencialo, yra motyvuotų vaikų, paauglių. Manau, Lietuvoje įmanoma tapti geru žaidėju.
– Kas teniso pasaulyje tau yra Nr. 1?
– Vaikystėje, kai buvau mažas, net raketę pakeičiau, nes labai norėjau būti kaip [Rafaelis] Nadalis. Pirmas toks idealas buvo tikrai jis. O dabar jau kokius ketverius penkerius metus mano idealai labiau neįprasti – Casperas Ruudas ir Dominicas Thiemas.
Kiek esu matęs juos žaidžiančius per televizorių, kiek teko matyti C. Ruudą gyvai, visada tai kelia didelį įspūdį ir aš tikrai labai noriu pasiekti tai, ką pasiekė jie. Juk tą patį turnyrą žaidžiau, toje pačioje lentelėje buvau su tokiais žaidėjais.
– Kaip tau pavyksta atsipalaiduoti turint tokį intensyvų tvarkaraštį, aukšto lygio varžybų?
– Iš tikrųjų netikėta buvo, kad per trumpą laikotarpį labai daug mačų sužaidžiau. Atsipalaiduoti kartais nėra lengva, ypač po „ATP Masters“, kai tiek daug dėmesio gavau socialiniuose tinkluose ir ne tik.
Bet stengiuosi kartais atsiriboti ir nuo telefono, mažiau to blaškymosi. Arba stengiuosi daugiau kalbėti su draugais, su šeimyna, su treneriais, nukreipti dėmesį nuo viso teniso pasaulio. Nelengva, bet atrandi būdų.
– Kaip suprantu, būna, kad po mačų stengiesi ir kiek pabėgti nuo teniso?
– Kai žinau, kad žaisiu du ar tris turnyrus iš eilės, būna, kad pirmame turnyre po savo mačo einu žiūrėti kitų kovų, nes labai įdomu. Bet kai būna antras, trečias ar kartais net ketvirtas [turnyrai], tai net pabaigęs mačą ir labai gerai besijausdamas korte kartais nebenori pagalvoti apie tenisą.
Dabar buvau su mama „ATP Masters“ Romoje, tai po mačų, kai tiek daug įtampos, stengdavomės kur nors išeiti, pasivaikščioti. Netoli centro gyvename, manau, kad toks būdas yra labai geras minčių nukreipimas nuo viso teniso.
– Įsivaizduokime hipotetinę situaciją – tau nereikėtų galvoti apie taškus, reitingą. Kokiame turnyre svajoji žaisti? Tikriausiai kalbėtume apie vieną iš keturių „Didžiojo kirčio“ turnyrų.
– Manau, „Roland Garros“ buvo viena iš svajonių, kadangi grunto danga man prie širdies. Labai džiaugiuosi, kad teks pirmąkart dalyvauti šiame turnyre. Taip pat nors ir sužaidžiau Romoje tą turnyrą, iki dabar jis yra mano svajonė, tai labai tikiuosi, kad dar pavyks ne vieną kartą jame dalyvauti.
– Ar turi prieš mačą kokį nors ritualą?
– Šiaip neturiu specialaus ritualo, kaip kiti galvoja, kad būna meditacijos, muzika kokia nors speciali. Muzikos beveik niekada neklausau prieš mačą, tiesiog nelabai noriu.
O toks ritualas – visada iki mačo likus pusantros valandos stengiuosi tinkamo maisto pavalgyti, dažnai su treneriu aptariame mačą, visą taktiką, varžovo silpnybes ir stiprybes. Likus mažiau laiko iki mačo susidedu krepšį, raketes, gripus pasikeičiu, elektrolitų, gėrimų pasidarau, visą maistą susidedu. Nėra kokio nors ypatingo ritualo.
– Ar spėjai pailsėti po turnyro Romoje ir kaip jautiesi ruošdamasis „Roland Garros“?
– Pusantros dienos pailsėjau, tikrai nieko bendro su tenisu neturėjau, tai toks geras buvo atsijungimas nuo teniso. O dabar, manau, svarbiausia yra fiziškai pastiprėti, nes žaidžiant turnyrus, kai tiek daug mačų, vis tiek nedarai fizinio pasirengimo tokio, kokio reikėtų prieš turnyrą.
Grįžus į bazę yra labai svarbu fiziškai vėl sustiprėti, salėje daug dirbti, korte. Manau, dabar svarbu susikoncentruoti į fizinę būklę.
– Koks yra pagrindinis tikslas artėjant atrankai?
– Išlaikyti gerą bangą ir pademonstruoti gerą lygį. Nekeliu sau kokių nors lūkesčių, nes didelius lūkesčius išsikėlus dar sunkiau būna. Stengsiuosi kuo geriau sužaisti savo tenisą.
– Koks jūsų ryšys su E. Butvilu?
– Tikrai labai geri draugai esame. Tame pačiame mieste gyvename, tai tikrai susitinkame, neseniai žaidėme golfą, tai Edas tikrai geresnis golfo aikštelėje, iš manęs pasijuokė. Būna, kad pamotyvuojame vienas kitą, labai dažnai susirašome, pasveikiname vienas kitą po mačo, prieš mačą palinkime sėkmės, ką nors juokingo parašome.
– Kaip vertini ne itin sėkmingą Edo atkarpą (per pastaruosius 8 mačus jis laimėjo vieną kartą)?
– Teniso karjeroje visada yra blogų bangų, duobių. Visi žaidėjai turi tą ir tikrai turės, patirs sunkesnių momentų. Taip pat buvo ir man, aš vasaros pabaigoje pasiekiau paskutinius gerus rezultatus ir likusią metų dalį kaip ir nieko nedemonstravau. Buvo laikas, kai atrodė, kad taip sunku laimėti tą vieną mačą. Manau, normalus dalykas ir visiems pasitaiko.
– Internautai tave vadina dviem pravardėmis – Vilius Baubas ir Vilius Siaubas. Kaip į jas reaguoji ir ar iš tikrųjų turi kokių nors pravardžių?
– Baubu tai tikrai nuo pat mažens kartais pavadindavo, net tyčiodavosi iš manęs, gerai atsimenu. Siaubas – naujesnė pravardė. Bet užsienyje mane labai dažnai vadina Vini arba Vili, supaprastina. Romoje dažnai būdavo netgi, kad Vil sakydavo. Tų pravardžių, dabar taip pagalvojus, nemažai, bet manęs jos neerzina ir net patinka kartais. Jeigu jiems paprasčiau taip vadinti, tai kodėl ne.
