Tau dar tik 23-eji, bet sporto pasaulyje jau pasiekei viską – istorijos rašiklis sakinio pabaigoje deda tašką, kurio niekas nebeištrins. Medaliai ant kaklo, rekordai kišenėje, citatos antraštėse, tačiau... Širdyje gyvos karo kulkų žaizdos. Gyvos, skaudžios, bet ne tokios, kad palaužtų Ukrainos olimpinę heroję Jaroslavą Mahučich.
Su šypsena veide ir vilties kupinu balsu – taip pasaulio šuolio į aukštį rekordininkė pradeda beveik du mėnesius derintą išskirtinį interviu su LRT.lt. Savo išraiškomis ir emocijomis, jautriais karo išgyvenimais bei pasakojimais apie atsiplėšti nuo žemės leidžiantį sportą J. Mahučich vos per 30 pokalbio minučių ne tik įkvepia, bet ir primena – žmogus gali išlikti net ir tada, kai pasaulis griūna ir eina iš proto. Svarbiausia yra vertinti patį gyvenimą.
„Aš manau, kad pats svarbiausias dalykas yra mūsų gyvenimas. Tik po Rusijos invazijos į Ukrainą supratau, kad gyvenimas yra pats brangiausias dalykas, koks tik gali būti. Turime būti dėkingi, kad gyvename, turime tęsti savo gyvenimą. Kai susiduri su kažkokiomis problemomis, tai yra tik problemos – jas galima išspręsti. Bet... Pavyzdžiui, lengvojoje atletikoje mes turėjome daugiakovininką Volodymyrą Androshchuką, kuris buvo nužudytas Donecko regione. Jis niekada nebenuvyks į olimpines žaidynes, jis niekada nebepasieks savo svajonių. Reikia vertinti savo gyvenimą“, – su LRT.lt mintimis dalinasi Ukrainos lengvaatletė.
„Viena diena yra šventė ir džiaugsmas, o kita – tragedija“
2024-ieji J. Mahučich lengvosios atletikos pasaulyje buvo pasakiški. Šuolininkė į aukštį pasiekė net 9 pergales iš 10 galimų, apgynė Europos čempionės titulą, pagerino, atrodytų, nepajudinamą planetos rekordą (2,10 m) ir kerinčią kolekciją papildė olimpiniu aukso medaliu. Galiausiai tikra vyšnia ant torto tapo geriausios pasaulio lengvaatletės (ne bėgimo rungtyje) apdovanojimas. Naują šuolio į aukštį istorijos puslapį atvertusi ir pirmuosius žodžius jame rašyti pradėjusi ukrainietė pabrėžia, kad visa tai daro ne tik dėl savęs, bet ir dėl Ukrainos.
Female Field Athlete of the Year Winner 🏆
— World Athletics (@WorldAthletics) December 1, 2024
🇺🇦's Yaroslava Mahuchikh is your Female Field Athlete of the Year 🤩#AthleticsAwards pic.twitter.com/8B3AbZOvo0
„Žinote, kai pagerinau pasaulio rekordą, iš pradžių aš nesupratau, kad sukūriau istoriją. Tai buvo vienas iš seniausių lengvosios atletikos rekordų. Tuo metu aš tiesiog buvau laiminga, nes mūsų sunkus darbas ir ilgas kelias atsipirko. Mes tai padarėme.
Šiemet išsipildė mano dvi svajonės – iškovojau olimpinį auksą ir pagerinau pasaulio rekordą. Visgi dabar kiekvienose varžybose aš šoku už Ukrainą, už jos žmones. Noriu suteikti jiems gerą nuotaiką ir emocijų. Deja, tačiau dabar tik sportas, galbūt dar kultūra bei atlikėjai gali padovanoti žmonėms gerą nuotaiką, leisti kažkiek atsipalaiduoti“, – sako ji.
Pastaruosius kelis mėnesius Ukrainoje praleidusi sportininkė priduria, kad nors šiemet ir pasiekė be galo daug, tačiau tikrai nesiruošia sustoti ir svajoja kilti dar aukščiau. Mintyse lipdyti tokias idėjas skatina ne tik vidinė aistra, bet ir ukrainiečiai, kurie J. Mahučich triumfo akimirkas išgyvena kartu.
„Suprantu, kad suteikiau daug gerų emocijų savo žmonėms (LRT – ukrainiečiams). Kai dabar sutinku žmones, jie man sako, jog jie šokinėjo kartu su manimi, jie verkė kartu, kai aš triumfavau olimpinėse žaidynėse. Tai yra nuostabu, bet aš dar turiu daug tikslų – noriu toliau tobulėti ir šokti vis aukščiau ir aukščiau. Aš dar neturiu olimpinių žaidynių rekordo, jį norėčiau pagerinti kitose žaidynėse. Turiu dar daug ką nuveikti“, – dėsto lengvaatletė.
Vis dėlto, nors dabar geriausių karjeros metų prisiminimai veidą papuošia šypsena ir leidžia ambicingai žvelgti į ateitį, sezono metu jie toli gražu ne visada kėlė tiek džiaugsmo, kiek turėjo ir galėjo kelti. Geriausiu pavyzdžiu tampa pasaulio rekordo pagerinimo istorija.
37-erius metus gyvavęs ir legendinei Bulgarijos atletei Stefkai Kostadinovai priklausęs rekordas krito liepos 7 dieną Paryžiuje vykusiame „Deimantinės lygos“ etape, o liepos 8 dieną Rusija raketomis smogė vaikų ligoninei Kyjive. Žinia akimirksniu pasiekė ir J. Mahučich, visiškai užtemdė tuometinį džiaugsmą. Prisimindama šiuos išgyvenimus sportininkė apibūdina negailestingą ukrainiečių kasdienybę, kai vienos dienos džiaugsmus keičia kitos tragedija.
„Dabar ukrainiečiai gyvena taip: viena diena yra šventė ir džiaugsmas, o kita diena yra tragedija. Pati pamenu, kad prieš pagerindama pasaulio rekordą buvau pagalvojusi, kokia tai būtų šventė Ukrainoje, jeigu man dabar pavyktų tai padaryti. Pasaulio rekordas, istorijos sukūrimas, Ukrainos vardas lengvosios atletikos istorijos metraščiuose...
Aš tai padariau, vakare mes šventėme, žmonės buvo labai laimingi, bet kitą dieną buvo surengtas raketų išpuolis, per kurį buvo smogta vaikų ligoninei Kyjive. Tai buvo didelė tragedija. Žinote, kai pagerini pasaulio rekordą, norisi jį švęsti ne vieną vakarą, bet apie šventimą aš tiesiog negalėjau galvoti, nes žinojau, kokie baisūs dalykai vyksta mano šalyje“, – jautriai teigia J. Mahučich.
Vieną dieną mes atstatysime savo šalį – vieną dieną karas baigsis
J. Mahučich labai daug nuveikė ne tik 2024-aisiais, bet ir apskritai per pastaruosius kelerius metus, kurie buvo patys sunkiausi jos gyvenime. Kai 2022 metų vasarį Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą, sportininkė dar gyveno gimtajame Dnipre, kur ir išgirdo pirmuosius sprogimų garsus. Iš pavojingos karo zonos į saugesnę Ukrainos dalį persikėlusi J. Mahučich akimirksniu turėjo priimti itin sunkų sprendimą – ar vykti į pasaulio uždarų patalpų čempionatą Belgrade, ar dėl įvykių gimtinėje jį praleisti.
Sprendimas buvo ne tik drąsus, bet ir herojiškas, leidęs pasauliui išvysti plazdančią Ukrainos vėliavą ir nutiesęs kelią tolimesnei J. Mahučich kelionei, kurioje šuolininkė galiausiai tapo šalies ambasadore sporte. Nuo tada ji po kiekvienų varžybų kalba ne tik apie savo rezultatus, sportinę formą, pergalių džiaugsmus, bet ir apie karo kamuojamą Ukrainą, kuri negali ir neturi būti pamiršta. Pasak atletės, planetos rekordo pagerinimas šiemet suteikė dar daugiau itin reikalingo dėmesio.
„Aišku, man tai yra ypatinga – ypač dabar. Kiekvienose varžybose, prieš jas ir po jų dalyvių sąraše bus parašyta, kad pasaulio rekordas priklauso Jaroslavai Mahučich iš Ukrainos. Dabar kiekvieną kartą Ukraina bus protokole. Tai yra įspūdinga. Manau, kad ypač dabar nereikia pamiršti Ukrainos ir čia vykstančio karo. Pasaulio rekordas ir olimpinis auksas dabar suteikia daugiau žurnalistų dėmesio. Esu laiminga, kad atlikau savo darbą. Manau, kad esu Ukrainos ambasadorė lengvosios atletikos srityje, nes po kiekvieno pasirodymo turiu daug interviu ir galiu apie tai kalbėti. Bandau padaryti viską, ką galiu, kad žmonės pamatytų mūsų vėliavą ir išgirstų mūsų himną“, – pasakoja J. Mahučich.
Vilties žinutę dabar ji siunčia ne tik iš stadiono, bet ir gyvai ligoninėse susitikdama su iš fronto grįžusiais kariais. Taip įvyksta tam tikri motyvacijos mainai, nes abi pusės turi kuo įkvėpti.
„Kadangi Ukrainoje turiu nemažai socialinių veiklų, aplankau daug ligoninių. Man buvo ir yra labai svarbu gyvai pamatyti mūsų karius ir padėkoti jiems tiesiogiai, ne tik duodant interviu. Taip pat buvo itin svarbu pasidalinti su jais šiltais prisiminimais, emocijomis. Buvau labai laiminga, kad tai padariau. Vos tik įžengusi į ligoninę pamačiau tuos veidus ir supratau, kad jie regėjo labai daug baisių dalykų, jie prarado labai daug draugų. Norėjau su jais dalintis geromis emocijomis ir vėliau jie jau nusišypsojo. Jie man padėkojo ir pasakė, kad nori sugrįžti į frontą ir ten padėti savo draugams, jog viską daro dėl ateities kartų, kad šios gyventų pasaulyje be karo.
Turiu daug pažįstamų, artimųjų, kurie dabar yra fronte. Kai jie sugrįžta kelioms dienoms, prašo manęs nekalbėti apie karą, apie jį nieko neklausinėti. Jie prašo sugrįžti į laikus prieš masinę invaziją, kalbėti apie paprasčiausius dalykus, pergales ir panašiai. Kariai mus motyvuoja, nes jie kovoja dėl mūsų ateities, dėl mūsų šalies. Vieną dieną mes atstatysime savo šalį – vieną dieną karas baigsis“, – dėsto olimpinė čempionė.
Taip pat skaitykite
Kalbėdama apie pergalingą karo baigtį ji svajoja, kad tuomet kartu švęs visos Ukrainą palaikiusios šalys, taip pat ir Lietuva. Siųsdama nuoširdžią padėkos žinutę Lietuvai ji nepamiršta visos lietuvių teikiamos pagalbos, kuri leidžia ukrainiečiams išlikti gyviems.
Taip pat skaitykite
„Pirmiausia noriu jums padėkoti. Esu labai jums dėkinga. Prasidėjus karui Ukrainoje sulaukiau jūsų šuolininkės į aukštį Airinės Palšytės kvietimo ir žinutės, kad Lietuva yra pasiruošusi padėti ukrainiečiams. Aš buvau labai nustebinta. Noriu jums padėkoti, nes jūs padedate mūsų žmonėms išlikti gyviems. Žinau, kad dabar daug ukrainiečių su šeimomis gyvena Lietuvoje. Ačiū už jūsų pagalbą.
Žinau, kad kurią nors dieną mes susitiksime kokioje nors šventėje. Aš manau, kad kai mes iškovosime pagrindinę pergalę, tai bus viso pasaulio šventė. Švęsime su visomis šalimis, kurios mums padėjo“, – su šypsena veide sako atletė.
„Tik dangus yra riba“
Nors dabar J. Mahučich spindi ryškiausiomis spalvomis, nereikia pamiršti, kiek atsidavimo ir aistros pareikalauja didysis sportas. Nelengvas buvo ir Ukrainos žvaigždės žygis į sporto olimpą, trukęs ne vienerius metus. Iš pradžių mergina išbandė karate, vėliau svajojo apie dainininkės karjerą, tačiau galiausiai likimas suvedė su lengvosios atletikos trenere Tetyana Stepanova, kuri šalia yra ir iki pat dabar.
„Žinote, aš išbandžiau daug sporto šakų. Pirmiausia mėginau karate, nes mano sesė yra Europos vicečempionė. Vis dėlto bandžiau tik dvi savaites ir išėjau (juokiasi). Man nepatiko ir pasakiau tėvams, kad ne, daugiau negrįšiu į šį sportą. Aš tikiu, kad kai kuriems veiksmams ar susitikimams yra tiesiog lemta atsitikti. Pamenu, kai buvau vienuolikos, pradėjau eiti į muzikos mokyklą. Mokiausi dainuoti, groti pianinu, todėl pagalvojau, kad turiu baigti užsiimti lengvąja atletika, nes noriu būti geriausia muzikos srityje. Visgi tada dabartinė mano trenerė Tetyana Stepanova atvyko į mokyklą, kurioje sportavau. Ji man suteikė tokį antrą kvėpavimą – vėl norėjau tęsti kelionę lengvojoje atletikoje. Taip ir baigėsi mano muzika (juokiasi). Galbūt būčiau buvusi atlikėja, bet tikrai nesigailiu to, kaip viskas susiklostė.
Aš tikiu tuo susitikimu su trenere, kad mums buvo lemta susitikti. Iki pat dabar mes dirbame kartu ir visus rezultatus pasiekėme kartu. Sukūrėme istoriją...“ – prisiminimais dalinasi J. Mahučich.
Ji priduria, kad jeigu galėtų nusikelti laiku į praeitį, palinkėtų sau nebijoti, tęsti kelionę ir visada svajoti: „Aš manau, kad pasakyčiau tęsti kelionę ir tikėti savimi, nes taip pasieksi viską, ko nori. Visada reikia svajoti ir turėti tikslą, bet taip pat reikia tęsti savo darbus. Be jų nieko nebus. Galima pasakyti, kad noriu nusipirkti automobilį, bet jeigu tu nedirbi, tai tu niekada jo ir nenusipirksi.“
Taigi, likimo vedama atletė išbandė ne vieną lengvosios atletikos rungtį, bet galiausiai širdis pasiliko šuolio į aukštį sektoriuje. Iš pradžių apie didelius titulus galvota nebuvo, tačiau viskas pasikeitė po 2017 metais Kenijoje vykusio pasaulio jaunimo (U-18 amžiaus grupės) čempionato. Jame 16-metė J. Mahučich ne tik užfiksavo įspūdingą 1,92 m rezultatą, bet ir pasidabino pirmuoju tokio lygio aukso medaliu.
„Profesionaliai šuolio į aukštį rungtyje sportuoti pradėjau, kai buvau trylikos ar keturiolikos metų. Tada aš net negalvojau, kad kada nors triumfuosiu olimpinėse žaidynėse (šypteli). Aš tiesiog tęsiau darbą, mėgavausi treniruočių atmosfera, pokalbiais su savo draugais. Vėliau, kai paaugau ir buvau šešiolikos, iškovojau pirmąjį savo titulą – pasaulio jaunimo (U-18) čempionės vardą. Tada ir susimąsčiau, kad noriu justi šią atmosferą stadione, noriu parodyti rezultatus. Taigi ir prasidėjo mano kelionė, pasiruošimas pirmoms olimpinėms žaidynėms Tokijuje“, – sako J. Mahučich.
Besiruošiant joms 2019 m. Katare vykusiose planetos pirmenybėse atletė nustebino ne vieną ir užfiksavusi 2,04 m rezultatą suspindo sidabru, o jau po dvejų metų Japonijos sostinėje iškovojo ir olimpinę bronzą (2,00 m). Nuo tada J. Mahučich pavardę žino kiekvienas sporto karalienės gerbėjas. Pasak pačios lengvaatletės, profesionalaus sportininko kelionė, nors ir yra labai sunki tiek fiziškai, tiek psichologiškai, leidžia kovoti dėl savo šalies, o tai – malonumas.
„Prieš Tokijo olimpines žaidynes turėjau nedidelę kulkšnies traumą ir galvojau: „O ne, Dieve, juk tuoj olimpinės žaidynės, o čia trauma, nėra daug laiko atsigauti.“ Visgi iškovojome bronzą. Trenerė net nežiūrėjo mano šuolių, užsidengė akis, nes buvo tokia susijaudinusi dėl mano kojos. Žinote, kai kiekvieną kartą treniruojiesi, viskas būna gerai, tačiau prieš pagrindines varžybas, pavyzdžiui, olimpines žaidynes, aš susiduriu su problemomis.
Šiemet birželį, pirmajame sezono starte, patyriau šlaunies traumą. Galvojau, negi vėl? Ne, ne, ne, jokiu būdu, vėl atsigavimas? Ačiū Dievui, dabar turime daug draugų, todėl iškart pradėjome ieškoti gydytojų. Netrukus buvo Europos čempionatas, kuriame šokinėjau su aprišta koja, nes nebuvau iki galo atsigavusi. Nepaisant to, aš šokau dėl savo šalies ir žinojau, kad privalau tai padaryti. Traumos bei psichologinis pasiruošimas yra tavo kelionės dalis“, – dėsto pasaulio rekordininkė.
Šiemet J. Mahučich buvo laikoma absoliučia favorite iškovoti tiek Europos, tiek olimpinių žaidynių aukso medalius, tačiau kalbų apie galimą pasaulio rekordo pagerinimą beveik nebuvo. Apskritai, 2,09 m siekęs moterų šuolio į aukštį rekordas buvo vadinamas nepasiekiamu, neįkandamu, sunkiai suvokiamu.
Tačiau jis krito... Krito po 23-ejų Ukrainos atletės kojomis, kuri dabar teigia, kad tai tikrai nėra riba, kad mintyse šmėžuoja netgi 2,15 m aukštis. Pasak J. Mahučich, viskas yra įmanoma, nes barjerus mintyse susikuriame patys.
„Tik dangus yra riba (juokiasi). Visgi, jeigu kalbėtume apie pasaulio rekordą, tai manau, kad šuoliai iki 2,15 m yra įmanomi. Aš tai turiu savo mintyse. Daug žmonių man sakė, kad neįmanoma pagerinti šio pasaulio rekordo. Sakė, kad jis pats seniausias, kad žmonių galimybės čia pasibaigė, kad aukščiau moterims šokti neįmanoma. Visgi aš šokau ir parodžiau, kad tai įmanoma. Viskas yra įmanoma. Manau, kad mes tik savo mintyse turime nusistatymą, kad ne, kažko negalime padaryti. Pirmiausia tu turi pabandyti, patikėti savimi. Aš manau, kad riba yra tik dangus. Žinoma, noriu šokti aukščiau ir aukščiau, pagerinti savo sugebėjimus. Noriu būti geriausia savo srityje“, – sako ji.
Patvirtindama, kad 2,15 m aukštis iš tiesų yra pasiekiamas, ji priduria, kad jaunas amžius suteikia dar daug laiko tobulėti, o geriausiai rekordų gerinimo galimybę atskleidžia Švedijos šuolininko su kartimi Armando Duplantiso kuriamas šou.
„Taip, aš manau, kad taip (LRT – apie galimybę įveikti 2,15 m aukštį). Visgi aš turiu atlikti daug darbo. Šiuo metu man yra 23-eji, dar esu labai jauna ir turiu laiko patobulinti savo techniką, kad pasiekčiau naują pasaulio rekordą. Žinote, lengvojoje atletikoje mes turime puikų pavyzdį – Armandą Duplantisą. Jis gerina rekordą po rekordo. Stebėdama jį suprantu, kad tikrai įmanoma tai daryti“, – kalba J. Mahučich.
Tos kelios sekundės, kai gali skristi kaip paukštis
Rezultatai yra tik skaičiai, medaliai – tik metalo dirbiniai, o rekordai – laikinos išgalvotos žymos, kurioms kažkada bus lemta atsinaujinti. Visa tai svarbu, bet ne svarbiausia, nes žmogaus sieloje ir atmintyje pirmiausia išlieka jausmai, potyriai, vertybės. Pasak J. Mahučich, sportas pirmiausia ir yra būtent apie žmones.
„Dabar sportas yra mano darbas (juokiasi). Visgi sportas man yra apie vienybę, nes jis suvienija žmones visame pasaulyje. Taip pat sportas yra apie draugus. Sportuodama sutikau labai daug fantastiškų žmonių. Sportas yra ir kiekvienos šalies aktyvi jėga. Taigi, sportas yra apie žmones“, – sako olimpinė čempionė.
Būtent tai J. Mahučich akcentuoja ir kasdieniame gyvenime, kai savo pasiekimais pirmiausia nori skleisti gerą emociją ir džiaugsmą, o ne sureikšminti iškovotus titulus ir pasiektus rekordus.
„Pagrindinis dalykas yra tai, kad galiu suteikti žmonėms gerų emocijų, gerų prisiminimų. Pastaruosius du mėnesius buvau Ukrainoje. Turėjau daug socialinės veiklos, buvo daug susitikimų su jaunimu, vaikais. Žinote, man pakalbėjus su vaikais jie sakė: „Oho, dabar aš irgi noriu toliau treniruotis ir dirbti.“ Aš be galo didžiuojuosi, kad galiu būti vaikų motyvacijos šaltinis. Visada sakau, kad sportas yra svarbus ne tik iš profesionalios pusės, bet ir iš gyvenimiškos. Jis visuomet bus tavo gyvenime“, – dėsto J. Mahučich.
Būtent aukštesnės vertybės ir suvokimas, kad sportas yra kažkas daugiau nei tik konkurencija ar varžymasis, leidžia pasaulio rekordininkei nesustoti tada, kai būna itin sunku, kai norisi viską mesti ir pabaigti.
„Šiuo metu aš esu ne namuose ir ten sugrįžtu tik pasibaigus sezonui. Esu toli nuo šeimos, draugų, su jais bendrauju tik telefonu. Kartais aš noriu tiesiog viską pabaigti ir sugrįžti namo. Visgi aš suprantu, kad mano darbas ir mano varžybos yra labai svarbūs dalykai visai Ukrainai“, – tikina ji.
Išskirtiniam interviu su pasaulio rekordininke artėjant prie pabaigos, jai buvo užduotas klausimas, kuris buvo pasitiktas su itin plačia šypsena ir nuoširdžiu juoku. J. Mahučich buvo paklausta, kaip ji ateityje norėtų būti prisiminta, o gautas atsakymas dar kartą įrodė, kad atletės gyvenimas ir pasaulio suvokimas iš tiesų yra grįstas ne kažkuo kitu, o vertybėmis.
„Žinoma, noriu būti prisiminta dėl savo rezultatų sporte, bet pirmiausia noriu būti prisiminta kaip geras žmogus. Asmenybė, kuri padėjo Ukrainai, kuri buvo tarsi Ukrainos ambasadorė sporte. Galbūt po savo karjeros aš dirbsiu kažkokioje sporto federacijoje ir bandysiu populiarinti lengvąją atletiką, padėti sportui. Visgi svarbiausia, kad būčiau prisiminta kaip geras žmogus. Gali būti geras sportininkas, bet kaip žmogus – nieko vertas. Būtent todėl pirmiausia noriu būti gera asmenybė (nusišypso)“, – užtikrintai teigia J. Mahučich.
Kadangi didžioji J. Mahučich kelionė sporte prasidėjo būtent šuolio į aukštį sektoriuje, tai išskirtinį pokalbį ir buvo nuspręsta pabaigti šios itin grakščios rungties prasmės apibūdinimu. Pasak Ukrainos olimpinės herojės, šuolis į aukštį yra apie jausmą, kuris trunka vos kelias sekundes, tačiau suteikia daug gėrio.
„O Dieve, tai įdomu... Šuolis į aukštį... Aš manau, kad tai yra skrydžio jausmas. Kai tu atsispiri ir pakyli, turi vos kelias sekundes, kai gali skristi kaip paukštis. Tu pajauti dangų, pajauti, kad gali skristi. Manau, kad tai yra pats gražiausias šuolio į aukštį dalykas – skrydis“, – apibendrina J. Mahučich.
***
Vaizdo skambutis pasibaigė, kompiuterio ekranas užtemo, tačiau netrukus supypsėjo telefonas, pranešęs apie J. Mahučich atstovės žinutę. Joje pasigirdo: „Jaroslava taip pat jums yra dėkinga, nes jai patiko jūsų klausimai. Ji turi labai daug interviu ir kai ji pasako kažką tokio, tai reiškia, kad buvo tikrai labai įdomu. Ačiū jums labai.“ Veidą papuošė plati šypsena. LRT kviečia nusišypsoti ir jus.
