Buvęs profesionalus tenisininkas Aleksandras Dolgopolovas per savo karjerą uždirbo daugiau nei 7 mln. JAV dolerių, ATP reitinge aukščiausiai buvo pasiekęs 13-ąją vietą, dukart yra įveikęs Rafaelį Nadalį, tačiau šiuo metu 34-erių vyras dalyvauja visiškai kitokioje kovoje. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, jis buvo užsienyje, buvo saugus ir jau baigęs savo profesionalo karjerą, tačiau nusprendė, kad saugus tūnojimas kitoje šalyje – ne jam. A. Dolgopolovas grįžo į gimtinę ir kariuomenėje kaunasi už Ukrainos laisvę. LRT.lt pavyko gauti ukrainiečio interviu, kuriame jis pasakojo tiek apie kario kasdienybę, tiek apie karo įtaką sporto pasauliui.
A. Dolgopolovas apie savo profesionalo karjeros pabaigą paskelbė 2021 metais, tiesa, paskutinį oficialų mačą ukrainietis buvo sužaidęs dar 2018-aisiais. Rusijai praėjusių metų vasario 24-ąją pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, pašnekovas buvo Turkijoje, tačiau jau po kelių savaičių grįžo namo, kad padėtų.
Užsienio žiniasklaidoje jau ne kartą cituotas A. Dolgopolovas pasakoja, kad iki karo per gyvenimą tik sykį buvo šaudęs koviniu ginklu, tačiau dabar jau yra gana geras šaulys. Tiesa, sausumoje buvęs tenisininkas nesikauna. Jo kovos arena – dangus.
A. Dolgopolovas Ukrainos karinėse oro pajėgose yra bepiločių skraidyklių operatorius, mėtantis bombas ant okupantų galvų. Nepaisant to, jog priešakinėse linijose jo nėra, pašnekovas teigia, kad susiduria su nuolatiniu pavojumi, mat dronų operatoriai yra labai norimas rusų taikinys dėl skraidyklių padaromos žalos.
– Sugrįžkime į pirmąją karo dieną. Ką tuo metu veikėte, kokia buvo jūsų pirma mintis ir veiksmas?
– Atsibudau turbūt maždaug tuo metu, kai viskas prasidėjo, tuo metu buvau Turkijoje, man buvo šokas. Ką tu gali padaryti? Parašiau visiems savo draugams, artimiesiems ir tada tiesiog nesustodamas žiūrėjau žinias.
Mano tėvas buvo Ukrainoje, mama ir sesuo buvo su manimi. Į Kyjivą grįžau kovo viduryje, praėjus porai savaičių nuo karo pradžios.
Misija su dronu nepastato tavęs į kovą ginklas prieš ginklą, bet priešas šaudo ir į mus. Jeigu jie pamato dronų operatorius, į juos leidžia viską, ką turi. Dronų komandos yra vienos iš pirmųjų taikinių, nes jos daro daug žalos.
– Kaip gimė sprendimas eiti į karą? Koks buvo kelias nuo minties iki konkrečių veiksmų?
– Pirmą mėnesį nežinojau, ką darysiu, kas manęs laukia. Turkijoje pasitreniravau su šaunamaisiais ginklais. Nusprendžiau grįžti ir padėti, kuo galiu, neturėjau aiškaus plano. Prie kariuomenės prisijungiau vasarą, tad pirmuosius mėnesius padėjau su savanoryste, pinigų rinkimu, pagalba kariams.
Kariuomenėje turėjau dar daug treniruočių su ginklais, mokiausi taktinės medicinos mūšio lauke, po to buvo drono operatoriaus mokymai. Dabar aš daugiausiai ir dirbu su dronais.
– Esate drono operatorius. Kiek realaus pavojaus mūšio lauke teko patirti?
– Pavojingose situacijose iš esmės esu nuolat. Mes daugiausiai dirbame su įprastais civiliniais dronais, tad turi būti arti priešo, jie neskrenda labai toli, ne 20 km, maksimaliai – 5 km. Todėl tu turi būti kuo arčiau priešo linijų, kad galėtum rinkti informaciją, dirbti kartu su artilerija ir pan. Visada esu netoli fronto, kur nuolat kažkas šaudo, girdime tankus, skrenda lėktuvai, kiti dronai, gaudžia artilerija.
Misija su dronu nepastato tavęs į kovą ginklas prieš ginklą, bet priešas šaudo ir į mus. Jeigu jie pamato dronų operatorius, į juos leidžia viską, ką turi. Dronų komandos yra vienos iš pirmųjų taikinių, nes jos daro daug žalos.
– Ar prieš karą turėjote kažkokios patirties su ginklais?
– Kartą gyvenime su draugu buvau šaudykloje, trukome gal 30 minučių, šaudėme iš kelių ginklų kaip kalašnikovas ir pan. Man sekėsi tikrai prastai (juokiasi) ir tuo viskas baigėsi. Turkijoje pradėjau nuo nulio, dabar turiu nemažai patirties, iššoviau bent 10 tūkst. šūvių, esu neprastas šaulys.
– Karas vyksta jau visus metus. Ar galite papasakoti apie savo asmeninius pasikeitimus per šį laiką? Kaip keitėsi tai, ką patiriate, jaučiate?
– Iš pradžių buvo labai daug pykčio, nusivylimo, nervingumo – labai daug emocijų, dabar jų yra mažiau. Tu negali nuolat būti toks įsitempęs, po kiek laiko prie visko pripranti. Pirma pradedi galvoti, kuo gali padėti pats. Bandai tęsti gyvenimą. Dabar mes esame prie to pripratę, žinome, ką turime padaryti ir tai darome.
– Kokie momentai karo metu jums buvo sunkiausi? Ar turėjote abejonių dėl Ukrainos galimybės apsiginti, ypač karo pradžioje?
– Taip, pirmosios dienos tikrai buvo pačios sunkiausios, kai rusai buvo Kyjivo apylinkėse. Niekas nežinojo, kas gali nutikti. Tačiau paskui su kiekviena diena viskas ėjosi geriau. Supratome, kad tai bus sunki kova, bet viskas įmanoma. Jie paliko Kyjivą, mes išvadavome Charkivą, Chersoną. Po pirmųjų poros savaičių viskas ėjo tik geryn.
– Vakarų valstybių požiūris į karą pasikeitė kardinaliai, tačiau keitėsi gana lėtai. Ar daug teko bendrauti su pažįstamais Vakaruose, kad įtikintumėte ar papasakotumėte, kas iš tikrųjų vyksta.
– Neturiu daug draugų Vakaruose, su kuriais nuolat bendrautume. Nematau ir didelės prasmės. Daugiausia mano žinučių buvo transliuota socialiniuose tinkluose, kuriuose turiu nemažai sekėjų. Naudojausi šiomis platformomis, kad pasakyčiau, ką mes jaučiame, ko mums reikia ir pan.
– O kaip su pažįstamais Rusijoje? Ar daug draugysčių šis karas nutraukė?
– Negalėčiau pasakyti, kad su kažkuo draugavau, buvo įvairių treniruočių kartu, kaip ir su kitų šalių tenisininkais. Nebuvo tokių rusų, su kuriais nuolat palaikyčiau kontaktą, nes karas prasidėjo dar 2014 metais, situacija visada buvo įtempta.
Nepasakyčiau, kad turėjau draugų Rusijoje. Mes pasikalbėdavome susitikę, bet nuolatinių kontaktų nebuvo. Prasidėjus karui apsikeičiau keliomis žinutėmis su keliais rusais, tai nesibaigė gerai (juokiasi).
Iš pradžių buvo labai daug pykčio, nusivylimo, nervingumo – labai daug emocijų, dabar jų yra mažiau. Tu negali nuolat būti toks įsitempęs, po kiek laiko prie visko pripranti.
– Esate aktyvus socialinėje erdvėje. Ar daug gaunate žinučių su panieka?
– Dauguma žinučių yra pozityvios, nes visi puikiai supranta, kas yra užpultas ir kas ką užpuolė. Žinoma, atsiranda ir neigiamų, piktų žinučių, bet man jos nerūpi. Dažniausiai aš tiesiog jas ištrinu ir tą žmogų užblokuoju. Jei kažkas parašo man kažką pikto, tiesiog ištrinu, kodėl turėčiau suteikti jam platformą?
– Ar sunku yra būti kare, kai žinote, jog kažkur yra jūsų šeima, kuriai tuo metu negalėtumėte padėti, nes esate kitur?
– Jie gyvena Kyjive, tad yra gana saugūs, neskaitant raketų, kurios kartais atskrenda. Tai gana saugi vieta, palyginti su vietovėmis, kur vyksta mūšiai ant žemės. Jie yra tikrai saugūs tiek, kiek saugus gali būti karo metu.
– Sakote, kad Kyjive yra gana saugu, bet mes, kurie nekariaujame, negalime net įsivaizduoti, ką reiškia gyvenanti mieste, į kurį skrenda raketos. Kaip jūs sugebate taip gyventi kasdien, eiti į darbus?
– Tu tiesiog prie to pripranti, gali priprasti prie bet ko. Tik pirmomis karo savaitėmis nežinojai, kas gali nutikti, kai priešo kariai buvo visai netoli.
Tikimybė, kad raketa pataikys į tavo namus, nėra ypač didelė. Taip, šansas yra, bet tiesiog pripranti prie oro pavojaus sirenų, prie raketų. Daug kas net nesileidžia į slėptuves, nes tai gana varginantis dalykas. Įsivaizduokite, jei per dieną yra kokios 5 oro pavojaus sirenos, jeigu jos skamba naktį, o man reikia bent 7 minučių, kad nusileisčiau į slėptuvę. Tu tiesiog rizikuoji, laikui bėgant prie to pripranti. Žinoma, daugeliui tai vis dar kelia stresą, bet ką gali padaryti?
– Karo pradžioje tenisas nepaklausė IOC sprendimo, neišmetė rusų ir baltarusių iš varžybų. Kaip jaučiatės, kai taip pasielgė jūsų mylimas sportas?
– Esu jau ne kartą apie tai kalbėjęs. Manau, kad tai klaidinga ir silpna pozicija, ypač žinant ir matant, ką tie žaidėjai neretai palaiko socialinėse erdvėse, kaip pritaria rusiškai propagandai, kiti net palaiko karą. Manau, kad tai yra klaidingas požiūris, bet ką aš galiu padaryti?
Teniso valdžia tiesiog tokia, o yra ir žaidėjų, kurie gina rusus, sakydami, kad jie niekuo dėti. Mes Ukrainoje manome kitaip, žinome, ką rusai palaiko.
Būtų logiška, jei Ukraina boikotuotų, jei dauguma sportininkų nuspręstų eiti tokiu keliu. Bet sunku prašyti kitų valstybių boikotuoti žaidynes, kad ir kiek jos mus palaiko.
– Vis dėlto jau buvo ne vienas atvejis, kai net ir didžiuosiuose turnyruose Ukrainos tenisininkai ir tenisininkės žaidė prieš rusus. Jūsų nuomone, žaisti ir bandyti įveikti juos yra gerai ar reikėtų tokius mačus boikotuoti?
– Manau, kad jei toliau būčiau profesionalus sportininkas, aš su jais nežaisčiau, bet manau, kad tai kiekvieno asmeninis sprendimas.
Aš dabar negalėčiau pasakyti, ką būčiau pasirinkęs, jei karo pradžioje būčiau vis dar buvęs profesionalus žaidėjas. Ar būčiau ėjęs į karą, ar būčiau tiesiog užsiėmęs sportu? Sunku pasakyti, kaip būčiau pasielgęs. Tačiau tikrai žinau, kad tokiu atveju man būtų sunku ne tik su jais žaisti, bet ir juos matyti ar pasakyti „labas“.
– Turime Ukrainos sportininkų, kurie tiesiog tęsia savo karjeras. Kaip jūs vertinate tuos, kurie pasirinko ne eiti į kariuomenę, bet tęsti kovą sporto pasaulyje?
– Kaip ir sakiau, manau, kad tai asmeninis kiekvieno žmogaus sprendimas. Jie gali padėti kitu būdu, nuolat kalbėdami apie Ukrainą, apie karą, o jeigu jie kažką laimi, tai mums tik į gera. Nemažai jų tikrai yra naudingesni sporto arenose.
Juk ir Ukrainoje ne kiekvienas gyventojas, ne kiekvienas vyras yra kariuomenėje. Daugybė toliau dirba savo darbą, moka mokesčius, aukoja ir kitaip padeda kariuomenei. Tai yra jų sprendimas, kaip ir sportininkų.
– Ar profesionalus sportas jums padėjo geriau prisitaikyti prie karo realybės?
– Žinoma, buvau sportininkas, mano kūnas yra prisitaikęs prie didelių krūvių, buvau geros formos – tai kare visada yra pliusas. Turiu gana šaltą galvą, galiu greitai priimti sprendimus. Profesionaliame sporte patiri daug įtampos, streso, spaudimo. Tikrai daug dalykų iš sporto gali pritaikyti kare.
– Sporto kalboje ir žurnalistikoje vartojama labai daug karinių terminų: rungtynes mes vadiname „mūšiais“, siunčiame sportininkus į „mirtinas“ situacijas, teniso smūgius vadiname „šūviais“. Ar pabuvęs tikrame kare matote sportą kažkaip kitaip?
– (Susimąsto) Nežinau, niekada apie tai negalvojau. Bet manau, kad yra panašių dalykų, nes tu kovoji vienas su kitu, taip, ne mūšio lauke, bet galvoje tai yra panašu. Žinoma, tai visiškai kitokia kova.
– Sausį IOC atvėrė kelią rusams ir baltarusiams į Paryžiaus žaidynes, remdamiesi olimpine chartija. Yra sakančių, kad boikotavimas tam tikru būdu leistų jiems būti situacijos laimėtojais. Kaip jums atrodo, ar reikėtų boikotuoti žaidynes, jeigu jose būtų rusai ir baltarusiai?
– Būtų logiška, jei Ukraina boikotuotų, jei dauguma sportininkų nuspręstų eiti tokiu keliu. Bet sunku prašyti kitų valstybių boikotuoti žaidynes, kad ir kiek jos mus palaiko.
Daugybė sportininkų tokiu atveju nepasiektų savo svajonių, neįvykdytų tikslų, dėl kurių treniravosi ketverius metus. Taip, tenise tu žaidi visus metus, bet yra sporto šakų, kuriose kažkas dirba tik dėl to tikslo. Prarasti tai dėl karo – sunku prašyti. Labai sunkus klausimas, aš nemanau, kad kitos valstybės dėl to bus pasirengusios boikotuoti žaidynes.
– Galbūt turite žinutę žmonėms, kurie skaitys mūsų pokalbį?
– Mėgaukitės savo diena ir savo gyvenimu kiekvieną dieną. Dabar to reikšmę geriau suprantame, kai vyksta tokie dalykai. Mums reikia jūsų palaikymo ir ginklų, nepamirškite mūsų.
