Pastarųjų savaičių įvykiai Lietuvos mokyklose, kai tarp paauglių prasiveržė smurtas, visuomenę vėl privertė atkreipti dėmesį į šią problemą. Dažniausiai tokiais momentais ieškome greitų atsakymų: kas kaltas, ko nepastebėjo mokykla, tėvai, institucijos. Tačiau per septynerius metus realaus buvimo su paaugliais ir paauglių dienos namų „Išvien“ kūrimą supratau vieną dalyką: dideli įvykiai dažniausiai prasideda tyliai. Todėl svarbu su paaugliais nuosekliai dirbti ir leisti laiką.
Paauglystė nėra projektas, kurį reikia suvaldyti ar sukontroliuoti. Jos nesudėliosi į stalčiukus ir nesuplanuosi. Tai gyvas procesas su labai skirtingomis bangomis, niuansais ir staigiomis permainomis.
Nors dabartinių įvykių fone dėmesys nukrypo į mokyklas, paaugliams santykiai mokykloje nesibaigia išėjus iš klasės. Jie keliauja kartu – telefone, žinutėse, komentaruose, lyginimesi ir nuolatiniame foniniame spaudime: pritapti, atitikti, neatsilikti, būti matomam, neiškristi iš grupės. Ir tai jų gyvenime prasideda vos prabudus.
Paauglystėje yra labai daug detalių, jautrumo ir greitai besikeičiančių būsenų, tarp kurių gali pasimesti ir paauglys, ir suaugęs žmogus.
Bendraujant su paaugliais – krepšinio taisyklės
Ieškojau kalbos, kuri įneštų daugiau aiškumo į tuos sudėtingus paauglystės labirintus, ir čia man į pagalbą atėjo krepšinis. Krepšinio kalba yra labai aiški, o kai kalbi per palyginimus, sudėtingi dalykai tampa daug suprantamesni.
Paauglių dienos namai „Išvien“, kuriuos kūriau, buvo gyvai besiformuojanti vieta, augusi iš realių situacijų, istorijų, pokalbių, tylos, konfliktų, juoko, pasitikėjimo ir kasdienio bandymo išlikti santykyje. Per krepšinio kalbą buvo lengviau kalbėti apie ribas, susitarimus, pasitikėjimą, komandos jausmą ir santykio ritmą. Per tuos metus išsigrynino keli paprasti, bet santykyje stipriai veikiantys dalykai.
Paauglių dienos namuose turėjome „Ramybės valandą“ – visą valandą gyvo pokalbio. Be telefonų. Be kompiuterių. Tiesiog sėdėdavome ir kalbėdavomės apie tai, ką atnešė diena. Kartais vykdavo gilūs pokalbiai. Kartais būdavo juoko. Kartais tyla. Tačiau svarbiausia buvo ne pati valanda, o pastovumas – tas pats laikas, ta pati vieta ir žinojimas, kad tas momentas įvyks.
Namuose nereikia pradėti nuo valandos. Kartais užtenka ir 10 minučių tikro kontakto. Tiek trunka vienas krepšinio kėlinys. Vienas kėlinys per savaitę. Per mėnesį – keturi. Štai ir visos varžybos. Laikui bėgant taip po truputį galima atkovoti santykį.
Paaugliai labai greitai pajaučia sąžiningą buvimą – ar mes tuo momentu iš tikrųjų esame su juo. Krepšinyje komanda atakai turi 24 sekundes. Paaugliams tiek užtenka pajusti: ar mes klausom, ar tik linkčiojam, ar mūsų galvoje tuo metu bėga tūkstantis darbų ir rūpesčių.
Krepšininkas rungtynių metu žaidžia krepšinį. Jis netikrina telefono, neatsakinėja į laiškus ir nepaleidžia kamuolio iš akių. Jis visas yra žaidime. Gal ir mes bent trumpam galime taip pabūti santykyje su paaugliu.
Ribos paaugliams svarbesnės nei atrodo
Ribos paaugliams atneša daugiau aiškumo ir saugumo, nei mes, suaugusieji, įsivaizduojame. Paauglių dienos namuose turėjome ir „žingsnių“ taisyklę. Krepšinyje žingsniai reiškia taisyklės pažeidimą. Pas mus „žingsniai“ reiškė labai aiškų dalyką – tu negali peržengti kito žmogaus ribų.
O tam, kad neperžengtum ribų, pirmiausia turi pažinti žmogų. Ne tik žinoti apie savo paauglį, bet ir jį pažinti.
Santykyje su paaugliu ribos svarbu, bet ne ką mažiau svarbu mokėjimas sustoti. Minutės pertraukėlė krepšinyje dažniausiai imama aiškumui grąžinti ir žaidimui pakoreguoti. Santykyje su paaugliu irgi labai svarbu laiku sustoti. Ne rėkti garsiau. Ne laimėti ginčą. O išsaugoti santykį. Paauglių dienos namuose minutės pertraukėlė reikšdavo vieną dalyką – pirmiausia sustojam.
Deriniai – dar vienas aiškumą nešantis momentas. Didžiausias jų aiškumas tas, kad jie turi keistis. Krepšinyje neužtenka vieno derinio visoms rungtynėms. Taip ir santykyje su paaugliu. Tai, kas veikė vakar, šiandien gali nebeveikti. Keičiasi žmogus. Keičiasi jo gyvenimas. Keičiasi santykio ritmas. Todėl ir deriniai turi gimti iš stebėjimo, o ne iš kontrolės.
Paauglių dienos namuose buvo apstu lėto laiko buvime su paaugliais ir labai didelio spurto norint pagauti, ko paaugliui reikia čia ir dabar. Paauglystę labai svarbu budriai stebėti.
Paaugliai įveiklino mano mintis ir leido krepšinio kalbą išversti į santykio kalbą.
Mums pavyko susižaisti. Tikiu, kad susižaisti gali ir kiti, tačiau tam reikia nuoseklaus darbo ir buvimo šalia paauglių tada, kai jiems to reikia.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
