Prieš rugsėjo 1-ąją prezidentas pabandė išeiti iš užsitęsusios saviizoliacijos trenkdamas pasiūlymą, kad visus Lietuvos vaikus jau nuo penkerių metų reikėtų suvaryti į mokyklą.
Tokiu metu, kai mokykla dėl pandemijos ir kasdien besikeičiančių dviejų ministrų nurodymų yra patekusi į suktuką, kai opi mokytojų atlyginimų problema, galima sakyti, net nepradėta spręsti, pasiūlymas nuskambėjo keistokai. Galima būtų sakyti, kad prezidentas vėl praleido puikią progą patylėti.
Bet prezidento burtas mestas. Jis gali lengvai virsti dar vienu uraeksperimentu su vaikais.
Žinoma, galima būtų atsargiai svarstyti vaikų suvarymą į mokyklas nuo penkerių metų. Tokių teorijų ir praktikų pasaulyje yra. Bet ar nereikėtų prieš tai ne lozungais, o sąžiningai atsakyti į keletą svarbių klausimų apie šalies edukaciją.
Pavyzdžiui, kokia prasmė sutrumpinti metais vaikystę visiems vaikams žinant, kad šįmet matematikos egzamino neišlaikė kas trečias abiturientas, o pagrindinė šio liūdno rezultato priežastis – kūrybiškumo, kitaip sakant, mąstymo stoka?
Visi vaikai iš prigimties yra kūrybingi, vadinasi, net trečdalio abiturientų kūrybiškumą vienaip ar kitaip sunaikino mokykla. Mūsų mokykla tebėra kartotojų, taigi vidutinybių ugdymo mokykla.
Vaizdas būtų dar kraupesnis, jei lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas atitiktų rašymo kaip mąstymo principus, o nebūtų prievartinis kratinys pagal iškaltus vadovėlinius šablonus.
Štai į tokią mokyklą prezidentas siūlo suvaryti vaikus nuo penkerių metų. Rezultatą nesunku nuspėti: svajotojų ir kūrėjų bus mažiau, „minčių“ štampuotojų ir valdininkų – dar daugiau.
Ar yra prasmės metais sutrumpinti vaikystę, kol dauguma jaunų mokytojų dirba vos už 700 eurų, o pagrindinė mokyklos problema visus metus yra mokytojo etatas? Kol mokykla kaip pastatas politikams ir net bendruomenėms yra daug svarbesnis dalykas už tai, ką tame pastate gauna vaikai.
Ar amžinai pervargęs, naktimis mokinių darbus taisantis nelaimingas mokytojas nėra daug rimtesnė problema už privalomą vaikystės sutrumpinimą vieneriais metais?
Pagaliau, o kaip įsivaizduojate penkerių metų pyplį iš tolimo kaimo, kurį mokyklinis autobusas paims iš namų septintą ryto ir parveš pavakare, drauge su vyresnių klasių mokiniais?
Tai – vaikystės mordoras. Apskritai tokioje visuomenėje, kurioje žmonių nemylintis veikėjas per kelias totalinio karantino dienas iš blogiausio ministro stebuklingai tampa geriausiu, yra labai pavojinga vaikus nuo penkerių metų uždaryti į jų kūrybiškumą žudančią mokyklą.
Gal geriau vaikai tuos metus dar pažaidžia, prezidente. Neatimkim iš vaikų jų ir taip trumpos vaikystės. Jie dar tikrai suspės į pilką policinės valstybės pasaulį, kuriame teisingumą vis dažniau vykdo ne teismai, o spec. tarnybų reideriai ir agroverslo lizinginio premjero mundurą skalbiančios vartotojų teisių apsaugos valdininkės.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
