Daugiau nei du milijonai parduotų Vivaldi „Metų laikų“ įrašo kopijų ir pasaulinė klasikos žvaigždės reputacija – visa tai apie garsų britų smuikininką Nigelą Kennedy.
Tačiau, kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, muzikantas niekada netilpo į įprastus klasikos virtuozo rėmus: jis grojo Niujorko gatvėse, scenoje vilkėjo „Aston Villa“ marškinėlius, o sulaukęs 69-erių vis dar pasakoja apie 36 valandų vakarėlius.
Liepos 17 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme Vilniuje britų smuikininkas surengs vienintelį koncertą Lietuvoje. Šiuo metu Kennedy yra sugrįžęs į intensyvų koncertinį ritmą: Jungtinėje Karalystėje jis leidžiasi į pirmą tokio masto turą per beveik 15 metų.
Neseniai britų leidiniui „iNews“ Kennedy kalbėjo apie gyvenimą, kuriame klasikinės muzikos prestižas nuolat kertasi su kur kas laisvesniu, mažiau nuspėjamu jo charakteriu.
Nuo vaikystės muzikos apsuptyje augęs Kennedy anksti pateko į elitinį klasikos pasaulį: septynerių jis jau mokėsi prestižinėje Yehudi Menuhino muzikos mokykloje, o šešiolikos išvyko į Niujorką studijuoti „Juilliard“.
Vis dėlto Manhatanas jam buvo ne tik elitinė muzikos mokykla, bet ir gatvė. Kambario nuomai jis užsidirbdavo grodamas prie papuošalų parduotuvės „Tiffany’s“. Kennedy prisimena, kad iš parduotuvės išėję praeiviai, ką tik išleidę tūkstančius brangiam papuošalui, iš kaltės jausmo į smuiko dėklą kartais įmesdavo ir po 50 dolerių. Poros valandų grojimo, pasak jo, užtekdavo mėnesio nuomai ir vakarienei gerame restorane.
Gatvėje nėra nei laukiančios publikos, nei iš anksto nupirktų bilietų. Todėl Kennedy toks grojimas atrodė ypač sąžiningas: žmogus sustoja tik tada, kai muzika iš tikrųjų jį sudomina.
Įsikurti, kaip pats sako, Kennedy neskubėjo iki keturiasdešimties. Su žmona Agnieszka jis kartu jau 28 metus, o pastaruosius penkiolika gyvena Lenkijos kalnuose. Ten jis randa tai, ko trūksta triukšmingame muzikos pasaulyje: tylą, gamtą ir erdvę mintims subręsti.
Muzikinės temos, pasak jo, dažnai ateina ne repeticijų kambaryje, o einant kalnais, kai instrumentas padėtas į šalį. Kartais Kennedy nueina 25 kilometrus nesutikdamas nė vieno žmogaus. Tada, kaip pats juokauja, lieka saugotis tik vilkų, lokių ir rujojančių elnių.
Tačiau ramus kalnų peizažas Kennedy nepavertė santūriu klasikos patriarchu. Po neseniai vykusio pasirodymo, vakarėlis viename Londono klube, jo paties pasakojimu, užsitęsė 36 valandas. „Vis dar švenčiu taip pat stipriai kaip anksčiau“, – sakė jis. Kennedy liūdina, kai įdomūs menininkai ima girtis tapę „daug geresniais žmonėmis“, nes atsisakė alkoholio. Jam tai atrodo kaip dar vienas būdas save sureikšminti.
Futbolas Kennedy gyvenime yra beveik atskira religija. Jis dažnai vilki „Aston Villa“ marškinėlius, o žmonės, anot jo, su futbolu jį sieja beveik tiek pat, kiek ir su muzika. Artistas neslepia, jog visą muzikinę sėkmę iškeistų į profesionalaus futbolininko karjerą. Pergalingas įvartis stadione, kuriame dešimtys tūkstančių žmonių dalijasi ta pačia svajone, turėtų būti neįtikėtinas jausmas.
Ne veltui „Aston Villa“ aplinkoje apie jį dainuojama: „Jo vardas Nigelas, jis daro, ką nori.“ Tą patį būtų galima pasakyti ir apie jo santykį su klasikine scena. Klasikinės muzikos pasaulyje Kennedy visada buvo matomas kaip ne visai patogus žmogus. „Manau, žmonės mane mato kaip vyruką, kuris arba pataisė, arba sugadino klasikinę muziką“, – sakė jis.
Jo Vivaldi „Metų laikų“ interpretacija pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip perkamiausias visų laikų klasikinės muzikos įrašas, tačiau Kennedy reputaciją kūrė ne vien rekordai. Jis tapo atlikėju, kuris klasikai grąžino riziką, charakterį ir scenos nenuspėjamumą.
Pirmasis Kennedy koncertas Lietuvoje 2018-aisiais sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pritraukė kelis tūkstančius klausytojų.
