„Poezija šiek tiek apgauna mūsų smegenis. Ji priverčia jas trumpam išeiti iš įprasto informacijos apdorojimo režimo“, – sako neuromokslininkė Laura Bojarskaitė. Apie tai ji pasakoja naujame LRT RADIJO tinklalaidės „Smegenų DNR“ epizode.
Laidos įrašo klausykitės čia:
L. Bojarskaitės teigimu, dažnai manoma, kad kalbos apdorojimas smegenyse yra gana paprastas procesas: vienos sritys vertina žodžius, o kitos – sakinių struktūrą. Tačiau kai skaitome poeziją, aktyvuojamos ne tik kalbos sritys smegenų žievėje, bet ir dalys, kurios paprastai susijusios su emocijomis, vaizduote ir net kūno pojūčiais.
„Pavyzdžiui, jeigu eilėraštyje aprašomas šaltis, smegenyse gali suaktyvėti sritys, kurios dalyvauja apdorojant realius kūno pojūčius. Jeigu aprašomas judėjimas – suaktyvėja motorinės sritys. Tai reiškia, kad skaitydami poeziją mes ne tik suprantame tekstą. Mes tam tikra prasme jį patiriame“, – pastebi neuromokslininkė.
Poezija turi ritmą, pasikartojimus ir skambesį, o tai suaktyvina smegenų sistemas, susijusias su muzikos suvokimu.
„Todėl kartais eilėraštis gali veikti panašiai kaip muzika – sukelti emociją dar prieš mums suvokiant prasmę“, – sako L. Bojarskaitė.
Tyrimai rodo, kad ypač stipriai smegenys reaguoja į vadinamąsias metaforas. Kai poetas parašo, pavyzdžiui, „sudužusi širdis“, smegenys trumpam bando suprasti šį vaizdą pažodžiui. Aktyvuojasi sritys, susijusios su fizinio skausmo ir kūno būsenų suvokimu. Tik po to smegenys supranta, kad tai metafora. Tačiau, kaip teigia neuromokslininkė, būtent šis trumpas „suklydimo“ momentas sukuria stipresnę emocinę reakciją.
„Galima sakyti, kad poezija šiek tiek apgauna mūsų smegenis. Ji priverčia jas trumpam išeiti iš įprasto informacijos apdorojimo režimo ir tada žodžiai pradeda veikti ne tik kaip informacija, bet ir kaip patirtis“, – pažymi ji.
Anot L. Bojarskaitės, įdomu ir tai, kad poezija dažnai palieka daug erdvės interpretacijai. Kai tekstas nėra iki galo paaiškintas, smegenys įjungia vadinamąjį numatytojo režimo tinklą – tą patį, kuris aktyvus, kai svajojame, prisimename ar galvojame apie save.
„Tai reiškia, kad skaitydami eilėraštį mes iš dalies kuriame jį patys. Mes į jį įdedame savo prisiminimus, jausmus, patirtis. Todėl tas pats eilėraštis skirtingiems žmonėms gali reikšti visai skirtingus dalykus“, – aiškina neuromokslininkė.
Ji pabrėžia, kad nors poezija gali atrodyti paprasta, iš tiesų tai viena sudėtingiausių ir įdomiausių kalbos formų, kurią apdoroja smegenys.
„Galbūt todėl poezija žmoniją lydi tūkstančius metų – nuo seniausių epų iki šiuolaikinių eilėraščių socialiniuose tinkluose. Juk kartais tam, kad kažką pajustume ar suprastume, mūsų smegenims neužtenka informacijos. Kartais joms reikia vaizdo, ritmo ir jausmo. Kartais keli žodžiai, sudėti tinkama tvarka, gali pasakyti daugiau nei ilgas tekstas“, – sako L. Bojarskaitė.
Parengė Vaida Račkauskaitė
