Balso keitimo terapija ar operacija translyčiams žmonėms leidžia pasijusti savimi – tuomet jie daugiau šypsosi, interviu LRT.lt sakė Lietuvoje viešėjęs gydytojas iš Vokietijos Philippas Mathmannas. Pasak jo, be galo svarbu, kad ir kitos valstybės padėtų translyčiams žmonėms, tai visuomenei leistų gyventi dabartyje, o ne praeityje, kai dar buvo deginamos raganos.
P. Mathmannas – Miunsterio universitetinės ligoninės Foniatrijos ir vaikų audiologijos klinikos direktoriaus pavaduotojas, viena iš jo specializacijos sričių – translyčių žmonių balso klausimai.
Kartu P. Mathmannas – operos solistas, dainavęs prestižiniuose Europos ir pasaulio koncertuose ir pasirodęs tokiose scenose kaip Vienos valstybinė opera, Monte Karlo opera, Versalio karališkoji opera.
Gydytojas P. Mathmannas Lietuvoje viešėjo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiame simpoziume „Žmogus kuria balsą“. Čia jis kalbėjo apie translyčiams žmonėms teikiamą pagalbą.
„Nesuprantu, kaip žmonės gali būti nusiteikę prieš tokią pagalbą. Net jei esi be galo egoistiškas žmogus, kodėl nenori, kad translyčiai žmonės mokėtų mokesčius sistemai, kuri stato jūsų mokyklas, tiesia gatves? Kodėl nenori, kad tie žmonės prisidėtų prie visuomenės kūrimo, sveikatos apsaugos sistemos stiprinimo?“ – išskirtiniame interviu LRT.lt sakė P. Mathmannas.
– Esate gydytojas, dirbate su translyčių žmonių ir dainininkų balsais, įkūrėte translyčių žmonių sveikatos centrą, pats esate operos dainininkas. Atrodo, šios veiklos viena kitą papildo, tačiau kaip viską suderinate?
– Iš tiesų – šios veiklos viena kitą papildo. Gerai pačiam būti dainininku, jei kaip gydytojas gydai dainininkus. Taip pat gerai, kai esi gydytojas ir dainuodamas susiduri su kokiais nors sunkumais.
Klinikoje, kurioje dirbu, atliekame balso stygų operacijas translyčiams žmonėms. Anksčiau užsiimdavome tik balso terapija, bet jau metus atliekame ir operacijas. Šių operacijų poreikis yra išaugęs, nes daugiau žmonių išdrįsta apie tai kalbėti ir kreiptis pagalbos. Nėra taip, kad atsirado daugiau translyčių žmonių, tiesiog yra daugiau žmonių, kuriems visuomenė leidžia apie tai kalbėti, jie gali ieškoti pagalbos.
– Ar tokios operacijos – naujovė jūsų klinikai, ar tai apskritai nauja sritis medicinoje?
– Šios operacijos naujos tik klinikai. Tokios operacijos atliekamos bent 30 metų. Pastaruosius 10–20 metų keitėsi dogma, priėjome prie translyčių žmonių priėmimo, nebesiekiame jų pakeisti. Translytiškumas jau nebevadinamas liga, tai yra identitetas.
Galime padėti translyčiams žmonėms gerai jaustis, o juk jie susiduria su depresija, suicidinėmis mintimis, priklausomybėmis, nerimu... Jei translyčiai žmonės negauna pagalbos, jei bando slėpti savo tapatybę, jie susiduria su didesne rizika patirti tokių išgyvenimų.
Kai tik translyčiai žmonės save priima ir ima ieškoti pagalbos, būti savimi, šios rizikos krenta iki bendros populiacijos rizikos. Gavę pagalbą, translyčiai žmonės susiduria su tokia pačia depresijos rizika kaip aš, jūs ir kiti netranslyčiai žmonės.
– Kiek operacijų jūsų klinika atlieka per metus?
– Operacijas atliekame tik metus, iki šiol esame atlikę 60 operacijų. Tačiau anksčiau tuo užsiėmiau Berlyne, klinika, kurioje dirbau, turi didžiulę praktiką, atlikdama tokias operacijas. Į Miunsterį atvykau su sąlyga, kad translyčiams žmonėms atliksime balso keitimo operacijas.
– Taigi galėjote pasidalinti ir savo patirtimi su kolegomis, jums tai nebuvo nauja.
– Taip, turėjau daugiau patirties. Manau, mano karjeroje viskas vyko natūraliai, nieko nespaudžiau ir taip staiga atsidūriau visiškai naujame lauke.
– O kaip reaguoja jūsų pacientai, kai sužino, kad esate operos solistas, pasirodęs ir didžiausiose, garsiausiose scenose? Nesu tikra, kad žmonėms įprasta ateiti pas gydytoją, kuris yra ir operos dainininkas.
– Ne, tai nėra labai dažna. Kai kurie į mano konsultacijas atėję žmonės prašo autografų – taip nutinka. Yra buvę ir taip, kad žmonės atėjo į konsultaciją, bet prisipažino, kad tiesiog norėjo su manimi susitikti ir pasikalbėti, kad jie neturi jokių nusiskundimų, tik norėjo pabendrauti gyvai (juokiasi).
Taip nutinka, bet tai reti atvejai. Nesu Maria Callas ar kitas garsus atlikėjas, kurį visi žinotų, nesu toks garsus.
– Tačiau esate pasirodęs didžiulėse scenose.
– Taip, kaip operos dainininkas pasirodau apie 15 metų, esu dainavęs gana didžiulėse scenose. Bet tai yra opera, nesu Taylor Swift. Nors tada tikriausiai nebedirbčiau gydytoju (juokiasi). Tačiau buvo laikas, kai buvau tik operos dainininkas, trejiems metams buvau visiškai sustabdęs mediciną.
– Kas nutiko? Papasakokite apie šį gyvenimo etapą.
– Visada vienu metu dirbau abiejose srityse. Medicina yra tokia sritis, kuri nuolatos stumia pirmyn ir stumia mokytis, tačiau kartu ir koncertuodavau. Galiausiai agentūra Vienoje, su kuria dirbau, perklausė mano atliktų arijų ir pasiūlė bendradarbiauti. Tačiau tuo metu dirbau ir klinikoje – negalėjau kitiems gydytojams pasakyti, kad po mėnesio išvyksiu ir dingsiu šešioms savaitėms.
Tada agentūros pasiūlymo atsisakiau, bet užmezgėme kontaktus ir dabar bendradarbiaujame jau devynerius metus. Vienu metu staiga pradėjau gauti įvairių tarptautinių pasiūlymų ir labai greitai mano darbotvarkė buvo pilna koncertų. Devynis mėnesius per metus aš keliavau – koncertavau Paryžiuje, Italijoje, Keiptaune Pietų Afrikoje...
Supratau, kad šalia viso to nebegaliu užsiimti medicina. Maniau, gydytoju galiu dirbti ir tada, kai man bus 75 metai, gydytoju galiu dirbti bet kada, o dainuoti galiu tik dabar. Taip su klinika atsisveikinau. Būčiau tęsęs savo dainininko karjerą, nebūčiau sugrįžęs į mediciną, jei ne koronavirusas.
– Tai viską pakeitė.
– Taip. Mano laikas su koncertais buvo suplanuotas pusantrų ar dvejiems metams, ir staiga viskas buvo atšaukta. Koronaviruso pradžioje visi manėme, kad pandemija truks kelias savaites, tačiau viskas užsitęsė dvejus metus.
Po kelių mėnesių suprata, kaip gerai, kad turiu dar vieną darbą, tad sugrįžau į mediciną. Kai pandemija pasibaigė, agentūra vėl su manimi susisiekė ir pasiūlė tęsti dainavimo karjerą. Nuo tada aktyviai dalyvauju abiejuose šiuose pasauliuose.
– O suspėjate? Juk medicina reikalauja daug laiko.
– Jei pakankamai miegu (juokiasi). Iš tikrųjų labai stengiuosi turėti tinkamą miego higieną. Tai man svarbiausia. Jei esu pavargęs, galiu funkcionuoti kaip gydytojas, nes mano protas ir mano rankos vis tiek veikia, bet mano balsas išsijungia. Be repetavimo, svarbiausia pakankamai miegoti. Po koncertų įkarščio vėl grįžtu dirbti į kliniką, turiu atidirbti reikalingas valandas.
– Užsiminėte, kad abi karjeros padeda viena kitai. Papasakokite, kaip dainavimas padeda medicinai, o medicina – atlikėjo karjerai.
– Labai lengva pasakyti, kaip dainavimas padeda medicinai. Daug mano pacientų yra dainininkai, žmonės, kurie dirba su savo balsais. Labai gerai, nes šiuo atveju turiu skirtingos patirties – į jų problemas galiu žvelgti ir iš dainininko, ir iš gydytojo perspektyvos.
Dažnai žmonės apsilanko pas gydytoją, jis pasižiūri ir pasako: viskas atrodo gerai, turėtum galėti dainuoti. Bet tai nepadeda, nes problema nedingsta. Kiti gydytojai nėra dainininkai, jie nesupranta, kaip veikia dainavimas, kad tai reikalauja technikos ir sudėtingo darbo.
Kai kurie žmonės iš prigimties turi nuostabius balsus, tačiau jie dažnai susiduria su sunkumais. Pavyzdžiui, Adelė turi natūraliai ekspresyvų ir labai gražų balsą. Ji ant jo lipdė savo karjerą, tačiau pertempė balsą, nes niekada neišmoko dainuoti tinkamai. Atlikėjai buvo padaryta operacija, ji ėmėsi dainavimo pamokų. Problema iškilo dėl to, kad ji nebuvo išmokusi dainavimo technikų.
– O jūs suprantate tai, nes esate dainininkas.
– Aš suprantu, kaip svarbu turėti techniką ir jos išmokti. To mokau ir savo studentus, kadangi universitete dėstau operos paskaitų. (...)
Medicina taip pat padeda dainuoti, pavyzdžiui, žinau, kaip nepersitempti. Tiesą pasakius, koncertuose ar įrašinėjant muziką visada atsiduriu situacijose, kai kam nors iškyla problemų su balsu, tokiais atvejais be galo naudinga šalia savęs turėti gydytoją. (...)
Tada visi nusiramina, niekam nereikia vykti pas gydytoją į polikliniką ir sugrįžti su neaiškia žinia. Kai šalia yra gydytojas, jis gali nuraminti, paaiškinti, ką reikia daryti. Tai suteikia saugumo.
– Gerai, pereikime prie jūsų medicininio darbo. Man atrodo, translyčių žmonių balso terapija ir balso keitimo operacijos yra gana nauja tema Lietuvoje. Galbūt apie tai imama diskutuoti medicinos lauke, bet tai vis dar nauja. Papasakokite, kas tai yra, kuo skiriasi terapija ir operacija?
– Balsas yra antras pagal svarbumą žmogaus bruožas, nusakantis žmogaus lytį. Yra dalykų, kurie mus labai aiškiai apibūdina kaip vyrus ir moteris, tačiau balsas yra labai akivaizdus. Gali pasikeisti šukuoseną, makiažą, rūbus, daugelį dalykų gali paslėpti, bet balso nepaslėpsi.
Dėl to žmonės labai anksti, dar prieš visus kitus pokyčius, kreipiasi pagalbos ir sako, kad didžiausia problema jiems – jų balsas. Iš tiesų plastinės operacijos, lytinių organų operacijos tampa aktualios daug vėliau, nes tai translyčių žmonių nevargina kiekvieną dieną.
Tai nėra reikalinga informacija, kai eini nusipirkti duonos, tačiau tokiose situacijose reikalingas balsas. Tada translyčiai žmonės jaučiasi, tarsi būtų nuogi, jei jie kalba vyrišku balsu, į juos kreipiasi kaip į vyrus, o tai jiems – tarsi peilis į širdį.
Balso keitimo operacijos daromos apie 30 metų, jas atlieka progresyviai mąstantys gydytojai, tačiau didesnės svarbos šis klausimas įgavo per pastaruosius 10 metų. (...) Dabar šiame lauke vyksta daugybė tyrimų, nes balso keitimo operacijų poreikis vis didėja, tiesa, ne dėl to, kad būtų daugiau translyčių žmonių, bet vis daugiau jų tampa atviri sau ir kreipiasi pagalbos.
Labai gražu, kad mes galime jiems suteikti šią galimybę. Be galo svarbu, kad šalys, kuriose tokios operacijos dar nėra tapusios tradicija, sektų šia tendencija. Tai visuomenę daro progresyvią, leidžia jai gyventi dabartyje, o ne praeityje, 17 a., kai deginome raganas.
Visuomenės ir demokratijos galia priklauso nuo to, ar visuomenė palaiko savo mažumas. Lengva sekti paskui stipriuosius, tačiau ne taip paprasta pasilenkti prie silpnųjų, kurių nėra tiek daug. Translyčių žmonių nėra tiek mažai – Lietuvoje yra maždaug 29 tūkst. translyčių žmonių, translyčiai žmonės sudaro vieną procentą visuomenės.
29 tūkst. žmonių nėra toks mažas skaičius tokioje mažoje valstybėje. Tačiau dauguma translyčių žmonių slepiasi arba stengiasi tai užgniaužti. Iš čia ir kyla problemos – jie susiduria su depresija, nerimu, pradeda vartoti alkoholį, kad tai kompensuotų, nes per daug bijo, kenčia.
Kai tik translyčiams žmonėms padedame, jie gali prisidėti prie visuomenės – 29 tūkst. žmonių Lietuvoje, gavę pagalbą, galėtų klestėti, dirbti, jaustis stabiliai, stumti visuomenę pirmyn. Toks žmonių priėmimas taip pat stiprina šalies ekonomiką, demokratijos lygį. Apie tai kalbu žiūrėdamas į jūsų „gražų“ kaimyną – Lukašenką. Pasaulyje yra kitokių tendencijų.
Manau, svarbu, kad visur, taip pat ir medicinoje, žengtume link progresyvios visuomenės ir pasisakytume prieš diktatūrą, spaudimą, suvienodinimą. Jie nori zombių visuomenės, kuri su viskuo sutinka ir seka diktatoriumi. Tačiau mes nenorime būti zombių visuomenė – jūs Lietuvoje ir mes Vokietijoje.
Mes esame liberali ES, turime savo vertybes. Dėl jų verta kovoti. Man atrodo, translyčių žmonių medicina yra viena maža dėlionės dalelė, tačiau ji vis tiek labai svarbi.
– O kas yra balso terapija – kaip ji veikia? Kaip žinoti, ar žmogui reikia terapijos, ar visgi reikalinga operacija?
– Visada pradedame nuo balso terapijos. Kai kuriais atvejais negalime sugrąžinti operacijos padarinių, jei žmogus po operacijos nori susigrąžinti savo seną balsą. Tiesa, tai nenutinka dažnai – žmonės persigalvoja be galo retai, toks procentas yra labai labai žemas.
Paprastai žmonės ateina pas mane ir sako, kad nori operacijos. Visada sakau: ne, ne, ne. Viskas veikia ne taip. Būna, kirpėjas ar kirpėja nukerpa plaukus ir supranti, kad norėjai kažko kito. Tas pats gali nutikti per operaciją, tačiau savo balso pakeisti jau negalėsi. Plaukai ataugs, tačiau su balsu – kitaip. Yra rizikos, kad po operacijos balsas bus ne toks, kokio norėjai ar kokio tikėjaisi.
– Negali nuspėti, koks bus balsas, tiesa?
– Taip, negali to nuspėti. Tai yra taip individualu – kaip ir pirštų antspaudai, taip ir balsas.
– Ar dažnai žmonės lieka nepatenkinti savo nauju balsu?
– Ne, jei apie rizikas kalbi atvirai. Jei sakyčiau, kad žmogaus balsas bus labai gražus ir jis ar ji dainuos kaip angelas, tada, matyt, 50 ar 70 proc. žmonių būtų labai nusivylę. Bet paaiškinu, kad jų balsas skambės moteriškiau, tik galbūt skardžiau ar taip, tarsi žmogus būtų kiek peršalęs.
Žmonės nesitiki tobulo balso. Taip, kai kurių balsas po operacijos skamba tobulai aiškiai, tačiau kai kurių balsas tampa švelnesnis ar šiurkštesnis. Turi kalbėti apie visas šias rizikas, niekada nežinai, kokios išsipildys. Dėl to pirmasis žingsnis visada yra balso terapija, per ją gali viską kontroliuoti.
– Kaip tai veikia? Atlieki tam tikrus pratimus, kurie padeda keisti balsą? Ar daug gali pakeisti su balso terapija?
– Taip, gali pakeisti daug. Moteriškas ar vyriškas balsas, priklauso ne nuo balso žemumo ar aukštumo – jei kalbėčiau aukštesniu balsu, balsas skambėtų ne kaip moters, bet kaip vyro, kuris kalba aukštu balsu.
Svarbu ir tai, kaip ištempi savo balses, kaip skamba melodija, moterų balse yra daug daugiau melodijos, jos pasiekia aukštesnes ir žemesnes natas. Vyrai daug mažiau keičia savo balso diapazoną. Visa tai yra kultūriniai dalykai, daug ko išmokstame.
Labai įdomu, kad iki brendimo berniukų ir mergaičių balsai yra beveik tokie patys – pagal anatominius, fiziologinius aspektus neatskirtumėte, ar kalba berniukas, ar mergaitė. Tačiau jau vaikui sulaukus ketverių mes atskiriame, ar kalba mergaitė, ar berniukas.
Taip yra dėl to, kad vaikai jau išmoko, kaip turi kalbėti. Tai labai įdomu – didelė dalis to, kaip išreiškiame savo vyriškumą ar moteriškumą, yra balse, kaip mes kalbame. Tai yra kultūriniai ir išmokti dalykai. Todėl daug ką galime pakeisti, išmokti kalbėti kitaip. Taip galime išmesti didelę dalį vyriškumo ar moteriškumo.
Sakyčiau, tik 20 proc. atvejų darome operacijas. 80 proc. žmonių po balso terapijos sutinka, kad jiems patinka jų naujasis balsas. Esu susidūręs su daug atvejų, kai per pirmąjį susitikimą žmonės šaukia ir verkia, kad nori operacijos dabar pat. Visada raginu palaukti ir pabandyti terapiją.
Vokietijoje turime labai gerą argumentą, skatinantį palaukti operacijos – ji apmokama draudimo, tačiau tik tuo atveju, kai prieš tai žmogus atliko balso terapiją ir ji nepavyko. Taigi, turi apsilankyti bent 20 balso terapijos užsiėmimų. Tai geras argumentas žmones kiek pristabdyti – net jei norėčiau operuoti, turėtum susimokėti pats. Tai geras argumentas, nes tada blogiukas ne aš, o sveikatos draudimas (juokiasi).
– Su balso terapija jau dirbate ne jūs – žmogų siunčiate pas kitą specialistą?
– Transmoteris turi eiti pas moterį terapeutę, vyras – pas vyrą. Žmonėms prieš save reikia tobulo pavyzdžio. (...) Juk turi pakeisti ir visą savo neverbalinę komunikaciją, atkreipti dėmesį į tai, kokius rankų mostus naudoji, kokios tavo veido išraiškos, kaip tu judi.
– Per terapiją dirbama ir su tuo?
– Taip, tai labai svarbu – visi šie dalykai susiję kultūriškai su lytimi.
– Kiek laiko užtrunka ši terapija?
– Labai skirtingai. Kai kurie žmonės yra be galo talentingi, muzikalūs, po 10 užsiėmimų jų nebeatpažįsti, jie kalba, tarsi būtų kiti žmonės. Žinoma, tai reta. Reti ir tie atvejai, kai po 20 užsiėmimų niekas nepasikeičia. Kai kuriems prireikia 20 užsiėmimų, kitiems – 40.
Tačiau jei matome postūmį į priekį, nesakome, kad žmogus nepasiekė tikslo ir todėl darysime operaciją. Ne. Jei vyksta dinamika tinkama linkme, darykime 30, 40 užsiėmimų... Kartais prireikia metų, pusantrų metų, dvejų metų. Tai reta, bet taip gali būti. Turi pakeisti tuos specifinius dalykus, kuriuos kartojai visą savo gyvenimą. Žmonės turi visiškai pakeisti savo įpročius, o tai yra labai sudėtinga.
– Staiga turi pradėti kontroliuoti tai, kaip kalbi.
– Taip, turi visą laiką kontroliuoti savo balsą. Gerai, jei terapija vyksta dažniau, ne kartą per savaitę. Kitu atveju viskas pasimiršta, o po savaitės vėl pradedi nuo nulio. Geriau, jei užsiėmimai vyksta du tris kartus per savaitę.
– Kai kalbėjome apie operaciją, minėjote kai kurias rizikas. Kokių dar rizikų yra? Kuo visgi operacija pasiteisina?
– 99 proc. rizikų atvejų žmonės tiesiog nebūna patenkinti rezultatu. Žinau žmonių, kurie yra nusiteikę prieš balso keitimo operacijas, yra konservatyvūs ir mano, kad tai pakeis modernų pasaulį ir mes visi prarasime šią planetą. Jie sako, kad operacijos pavojingos, kad žmonėms išpjaunamos gerklės. Nežinau, kodėl jie kalba šias nesąmones.
Chirurginių rizikų, pavyzdžiui, infekcijų, negalėjimo kvėpuoti, nuryti seiles ar galimybės prarasti balsą, kartelė yra labai žema. (...) Tačiau pats žmogus gali būti nepatenkintas savo nauju balsu. Tai didžiausia rizika, apie tai kalbu labai daug.
Po operacijos žmogus gali ilgą laiką būti užkimęs, sunkiai prakalbėti, tai gali tęstis bent 4–6 savaites, kol viskas užgyja. (...) Todėl čia svarbus psichologinis palydėjimas. Balso pasikeitimas yra didesnis pokytis nei, pavyzdžiui, rankos praradimas. Jei tavo ranka nupjaunama, tu vis dar esi tu, tu turi šeimą, draugus, tai nepakeis tavo socialinio gyvenimo.
Tačiau balsas labai susijęs su tavo asmenybe, jam pasikeitus, ir pasauliui atrodai kitaip. Todėl translyčiams žmonėms tai daug baisiau, reikia ilgesnio psichologinio palydėjimo.
– Tikriausiai žmonėms svarbu pasijusti savimi, o balso pokyčiai padeda tai padaryti. Kodėl žmonėms svarbu jausti, girdėti šiuos balso pokyčius?
– Nėra taip, kad po balso terapijos ar operacijos žmonės įgauna naują balsą. Labiau yra taip, kad žmonių siela įgauna savo tikrąjį balsą. Taigi, su terapija ar operacija žmonės tiesiog nori atsikratyti to, kas nėra jų dalis.
Tai vadinamoji kūno disforija, kai žmonės jaučia, kad tam tikros kūno dalys nėra jų, tarsi tai būtų svetimkūnis. Su tuo translyčiai žmonės susiduria kiekvieną dieną, kai girdi savo balsą.
– Kokius savo pacientų pokyčius pastebite po to, kai pasikeičia jų balsas?
– Jie dažniau šypsosi. Jie daug daugiau šypsosi. Kai pirmą kartą juos pamatau, jie dažnai sėdi susigūžę, nežiūri tiesiai, yra labai drovūs, stipriai introvertiški. Matau, kaip jie auga kiekvieną kartą, jų žvilgsnis būna vis aukščiau, jie dažniau kalbasi. Jie būna tokie dėkingi.
– Kaip svarbu gydytojui matyti šiuos pokyčius ir jausti, kad prie to prisidėjai. Ši darbo dalis – tarsi apdovanojimas?
– Taip, ši darbo dalis be galo apdovanojanti. Žmonės, kurie dėl depresijos nedirbo, staiga pasakoja, kad jiems nebereikia 20 metų vartotų antidepresantų. Jie jaučiasi savimi, gali dirbti, prisidėti prie visuomenės kūrimo.
Nesuprantu, kaip žmonės gali būti nusiteikę prieš tokią pagalbą. Net jei esi be galo egoistiškas žmogus, kodėl nenori, kad translyčiai žmonės mokėtų mokesčius sistemai, kuri stato jūsų mokyklas, tiesia gatves? Kodėl nenori, kad tie žmonės prisidėtų prie visuomenės kūrimo, sveikatos apsaugos sistemos stiprinimo? (...)
Nesulaukę pagalbos, žmonės sistemai brangiai kainuoja. Net žvelgiant iš visiškai ekonominės ir egoistinės pusės, sakyčiau, žmonės turėtų būti palaikomi. Juose yra tiek daug potencialo. Tai dažniausiai labai jautrūs, be galo kūrybingi žmonės.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie sako, kad neva rūpinasi translyčiais žmonėmis ir baiminasi, kad jie po operacijos pakeis savo nuomonę, gailėsis savo sprendimo?
– Paklausčiau, kodėl tai yra jūsų sprendimas? Kaip drįstate nuspręsti, kokius batus turėčiau avėti ar kokį megztinį vilkėti? Balso keitimo terapija ar operacija yra taip asmeniška. (...) Tai yra jų sprendimas, nepaveikiantis kitų.
Tie žmonės taip nieko neapsaugo. Nesuprantu jų motyvacijos, nes taip jie daro žalą ir sau, ir tiems, kuriuos jie neva bando apsaugoti. Dėl jų šie žmonės stigmatizuojami, kodėl jie turi save teisinti.
Oponentai netgi gali nusisukti, jie neprivalo dėl to džiaugtis. Nesitikiu, kad visi sakys, kad balso keitimo operacija yra nuostabu. Bet tikiuosi, kad žmonės supras, jog tai ne jų reikalas, ir gyvens savo gyvenimą.
