Bendruomenių darželiai Šiaurės Amerikoje veikia kiek kitaip nei tradiciniai darželiai. Juos dažniausiai įkuria bendruomenės, jos samdo darbuotojų, tačiau įsitraukia ir pačios. Toks darželis – pigesnis, nes vaikų priežiūra ar kitais darbais užsiima ir čia savanoriaujantys tėvai. Panašių pavyzdžių galime rasti ir Lietuvoje.
Vaikų priežiūra ir užimtumas – opus klausimas tėvams. Kai kurie vaikai negauna vietos darželiuose, o ne kiekviena šeima gali sau leisti auklių paslaugas. Vėliau, vaikams augant, iškyla ir užimtumo po pamokų klausimas. „LRT ieško sprendimų“ komanda šį mėnesį domisi, kaip Belgijoje veikia vaiko priežiūros paslaugų modelis, kuo išsiskiria bendruomeniniai darželiai ir kaip bandoma pasiekti Naujininkų vaikus ir jaunimą.
Taip pat skaitykite
Vadovauja tėvai
Jungtinėse Amerikos Valstijose Virdžinijoje gyvenanti Dianne Rose į bendruomenės darželių gyvenimą visapusiškai įsitraukusi nuo mažumės: vaikystėje ji lankė tokį darželį, vėliau tai darė jos vaikai, o D. Rose aktyviai prisidėjo prie to darželio veiklų.
Kiek vėliau tame darželyje ji tapo mokytoja, arba kitaip – auklėtoja, taip pat vadovauja organizacijai, kuri vienija bendruomenių darželius, – „Parent Cooperative Preschools International“.
D. Rose sako, kad tokie bendruomenės darželiai gyvuoja nuo 20 a. pirmos pusės, tačiau iš pradžių jie veikė šiek tiek kitaip. Anksčiau tokiuose darželiuose dirbdavo mamos, jos pasikeisdamos prižiūrėdavo vaikus. Dabar dauguma tokių darželių turi ir samdytų darbuotojų – tai nulėmė pasikeitusi darbo kultūra.
„Iš pradžių darželio mokytojais dirbo tėvai, o dabar dažniausiai darželiai samdo mokytojus. Taigi, tėvų grupės susiburia ir sukuria bendruomenės darželį, jie samdo specialistus, kurie žino, kaip mokyti vaikus. Specialistai dirba klasėse, o tėvai pasikeisdami savanoriauja.
Daugelyje darželių dabar yra direktorius, jis taip pat atlieka administracinius darbus. Vadinasi, yra samdomų darbuotojų, kurie aptarnauja bendruomenės darželį valdančius tėvus, todėl tėvams nereikia čia būti visą laiką“, – pasakoja D. Rose.
Būdas auginti bendruomenę
Dėl to, kad darželyje savanoriauja tėvai ir nereikia samdyti daug darbuotojų, jis yra pigesnis. O tai, kiek laiko tėvai turi skirti savanorystei, priklauso nuo paties darželio.
„Įdomu tai, kad kiekvienas darželis veikia skirtingai, nes jį unikaliai formuoja grupė žmonių. (...) Pavyzdžiui, darželyje, kuriame esu aš, (...) tėvai savo vaiko grupėje turi savanoriauti apie 15–18 kartų per metus, tai yra apie 2–3 kartus per mėnesį.
Tačiau yra tokių darželių, kurių grupėse tėvų nėra. Jie dirba kitus darbus, pavyzdžiui, prižiūri darželio teritoriją, perka reikmenis ar daro kitus panašius dalykus. Taigi, jie daro tai, ko reikia bendruomenei“, – sako D. Rose.
Pasak pašnekovės, be to, kad yra pigesnis, darželis naudingas tuo, kad augina artimą bendruomenę.
„Vaikams taip smagu, kai jų tėvai ateina į grupę ir yra darželio dalis. Jie tikrai didžiuojasi, kad čia įsitraukia jų tėvai. Tėvai iš to gauna daug naudos, nes susipažįsta su kitais bendruomenės žmonėmis: ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, čia užsimezgančios draugystės yra tikrai nuostabus dalykas.
Sutinku žmones ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, matau, kaip jų vaikai auga, vėliau tos pačios šeimos narius sutinku savanoriaujančius ir kitur (...). Taigi, manau, kad tai puikus dalykas norint auginti bendruomenę“, – dalijasi D. Rose.
Pamokos tėvams
Organizacijos, kuri vienija bendruomenių darželius, prezidentė pasakoja, kad dar vienas tokių darželių pliusas – tėvai mokosi būti geresniais tėvais.
„Didelė dalis bendruomenių darželių teikia tėvams švietimo galimybę, pavyzdžiui, tėvai gali mokytis apie vaiko raidą. Jei su vaiku kas nors vyksta ne taip, kaip tikitės, yra daug išteklių, padėsiančių išsiaiškinti, kaip tai išspręsti.
Tai yra tikra vertybė tėvams, nes dažnai, ypač dabar, kai žmonės taip dažnai kraustosi ir bendruomenės yra laikinesnės nei anksčiau, žmonės ne visada gyvena ten, kur turi brolių, sesių, tetų, dėdžių, senelių, kurie jiems padėtų. Tėvai dažnai būna vieni ir bando viską išspręsti patys“, – sako D. Rose.
Ji išskiria tai, kad čia svarbus tėvų noras įsitraukti: „Bendruomenės darželiui vadovauja tėvų valdyba, bet vaikai užauga, todėl vadovybė mokykloje nuolat keičiasi. Taigi aš žiūriu į tai taip: viena tėvų grupė tarsi kuria ir puoselėja šią mažą programą, o tada jie turi perduoti ją kitiems atsakingiems žmonėms.
Ne visada yra norinčių prisiimti atsakomybę, todėl svarbu, kad dirbtų darbuotojai, kurie kasmet užtikrintų tęstinumą ir turėtų tam tikrų istorinių žinių apie programą ir institucinių žinių, kad programa veiktų sklandžiai, nors ir keičiasi atsakingi žmonės.“
Kyla klausimas, kaip tėvai gali skirti tiek laiko savanoriauti darželyje. Juk reikia dirbti.
„Tai gali būti sunku, todėl siūlome skirtingų būdų: kai kurie tėvai tiesiog skiria kelias atostogų dienas, kai kurie tėvai – mama ir tėtis – savanoriauja pakaitomis (...). Kai kurios šeimos turi senelius, aukles, kaimynus ar kitus žmones, kurie gali pavaduoti tėvus.
Mes taip pat leidžiame žmonėms registruotis savanorystei pagal tvarkaraštį, jei tėvai nori savanoriauti visą savaitę iš karto, kad būtų lengviau suderinti savo darbo grafiką, jie tai gali daryti. Kitas puikus dalykas yra tai, kad dabar daug žmonių gali dirbti nuotoliniu būdu ir dėl to žmonės yra lankstesni. Jų grafikas lankstesnis nei prieš 10–15 metų“, – sako D. Rose.
Pasak jos, po pandemijos tokių darželių skaičius išaugo. Ji svarsto, kad taip nutiko dėl to, kad ir tėvams, ir vaikams trūko bendravimo. Nors atsiranda naujų darželių, visgi kai kuriems seniau įsikūrusiems bendruomenių darželiams išlikti sunku dėl besikeičiančio žmonių skaičiaus bendruomenėse.
Anot D. Rose, „Parent Cooperative Preschools International“ šiuo metu vienija darželius JAV ir Kanadoje, tačiau yra atviri darželiams ir iš kitų valstybių. Ši organizacija dirba, kad padėtų bendruomenių darželiams gyvuoti.
„Susitinkame kartą per metus. Šiuo metu planuojame susitikimą Indianapolyje, Indianoje, balandį. Žmonės iš visos Šiaurės Amerikos susirenka pakalbėti apie bendruomenių darželių ateitį ir tai, kaip mūsų organizacija gali jiems padėti (...) Rengiame tam tikrus mokymus, kad nauji nariai išmoktų, ko iš jų tikimasi ir kaip judėti į priekį, kad darželiai būtų sėkmingi. (...)
Galime pasikviesti pranešėjų iš kitų šalies vietų, kad jie nuotoliniu būdu pasikalbėtų su tėvais. Atskiruose darželiuose jie gali neturėti tokių išteklių. Tai yra tik keletas dalykų, prie kurių dirbame“, – pasakoja organizacijos, kuri vienija bendruomenių darželius, prezidentė.
Ką panašaus turime Lietuvoje?
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento vyresnioji patarėja Laima Jankauskienė sako, kad į bendruomenių darželius Lietuvoje panašiausi tie darželiai, kurie vadovaujasi Valdorfo metodikos principais.
„Vienas iš skiriamųjų bruožų yra, kad jie kolegialiai priima labai daug sprendimų ir aktyviai dalyvauja dvi pusės. (...) Dar galėčiau paminėti ir tai, kad čia nėra naujiena, tik turbūt priklauso nuo aktyvumo abiejų pusių: ir tėvelių, ir mokyklos bendruomenės, vaikų darželių. (...)
Tikrai turime gražių pavyzdžių, kai visi kartu ir planuoja įstaigos veiklą, ir atsiskaitoma, ir modeliuojamas biudžetas kartu, ir tariamasi dėl ugdymo, bet, be abejo, čia priklauso ir nuo tėvelių aktyvumo, ir nuo įstaigos, kiek ji sugeba pasikviesti ir pristatyti tą idėją tėveliams“, – sako L. Jankauskienė.
Apie tai, kad tėvų įsitraukimas priklauso nuo įstaigos, kalba ir Šeimų asociacijos valdybos narė Urtė Žukauskaitė-Zabukė. Pasak jos, kai kurios tėvų grupės visiškai nenori įsitraukti, kiti norėtų įsitraukti, bet jiems niekas neleidžia. Sėkmingi tie atvejai, kai tėvai įsitraukia, o darželis tai priima.
„Lietuvoje ir valstybiniuose darželiuose turėtų veikti iš tėvų ir darbuotojų sudarytos tarybos. Tos tarybos sprendžia pagrindinius darželio klausimus, reikalus ir tėvai ne tik už klasės fondą atsakingi ir už dovanėles per Kalėdas, bet ir už iš principo rimtus darželio sprendimus.
Tai taip turėtų būti mūsų demokratinėje valstybėje. Deja, taip kol kas tikrai ne visur yra, bet (...) linkiu ir tėvams prašytis į tas tarybas ir aktyviau dalyvauti, ir darželiams aktyviau kviesti. Ir galbūt taip sukursime daugiau įsitraukiančių tėvų bendruomenes“, – svarsto U. Žukauskaitė-Zabukė.
Tokie darželiai – siekiamybė?
Šeimų asociacijos valdybos narė mano, kad bendruomenių darželiai Lietuvoje reikalingi ir pasiteisintų.
„Labai linkiu, kad ši idėja būtų įgyvendinta, man atrodo, tėvams yra svarbu derinti vaikų priežiūrą ir darbus. Ir tai yra viena iš formų, kurios leistų tą padaryti efektyviau“, – sako U. Žukauskaitė-Zabukė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vyresnioji patarėja L. Jankauskienė priduria, kad kuo daugiau bendradarbiavimo tarp tėvų ir darželio, tuo geriau vaikams.
„Pirmiausia yra vaiko šeima, tėveliai ir, be abejo, profesionalūs darbuotojai, kurie didžiąją dalį dienos laiko būna su vaiku. (...) Jie yra patys svarbiausi ir kuo tampresnis, artimesnis bendradarbiavimas, kuo daugiau kalbamasi, tariamasi ir dalyvaujama, dalijamasi patirtimi, tuo turbūt didesnė nauda vaikui ir visiems dalyviams“, – mano L. Jankauskienė.
Ministerijos atstovė aiškina, kad, norint kurti tokį bendruomenės darželį, pirmiausia reikėtų apsispręsti, ar darželis nori gauti valstybės dotaciją.
„Pirmiausia turi būti vykdoma programa, turi būti pedagogai, kurie atitinka tam tikrus reikalavimus, turi įgiję reikiamą kvalifikaciją, ir turi būti užtikrintas vaiko saugumas ir sveikata. Formaliai tariant – įstaiga arba tas struktūrinis darinys turi turėti higienos pasą. Vaikai turi būti registruoti mokinių registre, kad gautų finansavimą iš valstybės. Jeigu tai būtų vaikų priežiūra, tai tada tų reikalavimų tokių nėra, bet tada ir dotacijos nėra. Ir tėveliai gali susiburti“, – teigia L. Jankauskienė.
