Jei iškyla grėsmė netekti namų, elgiamės vienaip. Jei grėsmė netekti pinigų – kitaip. O jeigu grėsmė pakimba virš vaikų galvų, galime atiduoti bene viską, kad tik jie gyventų geriau ir nesikankintų. Būtent dėl šios priežasties Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namuose atsiduria pagalbos reikalingos mamos su vaikais, rašoma Carito pranešime žiniasklaidai.
30-metį švenčiančio centro vadovė Vida Neverovič-Morkūnienė pasakojo, kad šioje srityje labai svarbu priimti žmones tokius, kokie jie yra čia ir dabar, nes tik taip sukuriamas ryšys ir įmanoma padėti ir mamoms, ir jų vaikams.
„Mūsų misija iš esmės nepasikeitė – suteikti laikinus namus mamoms ir jų vaikams bei ugdyti atsakingo gyvenimo įgūdžius telkiant bendradarbių bendruomenę, kad jos galėtų savarankiškai gyventi toliau“, – sako V. Neverovič-Morkūnienė.
Nuo benamystės – prie sudėtingesnių problemų
Šiuo metu pagalbos centre daug mokyklinio amžiaus vaikų, tad ugdomos jau nebe tik mamos, bet ir vaikai. Per tris dešimtmečius keitėsi ne tik visuomenė, bet ir į centrą ateinančių moterų situacijos. Anksčiau pagrindinė problema buvo benamystė – dauguma moterų neturėjo būsto, dažnai buvo užaugusios globos namuose ar socialiai apleistose aplinkose, anksti pagimdžiusios, neturinčios, kur prisiglausti. Apie trečdalis jų turėjo priklausomybių, jas nukreipdavo artimieji ar palydėdavo pažįstami žmonės, kartu joms trūko bendrinių gyvenimo įgūdžių – kaip įsitvirtinti, mokytis, dirbti, taupyti pinigus, siekti šviesesnės ateities, tinkamai rūpintis vaikais.
Šiandien, pasak vadovės, situacija kitokia – dauguma moterų turi kur gyventi, tačiau susiduria su kitais sunkumais: „Dabar apie 60 proc. moterų kreipiasi kentėdamos nuo priklausomybių – dažniausiai alkoholio, bet pasitaiko ir narkotinių medžiagų. Tebesitęsia ir gyvenimo įgūdžių stokos problema. Jų aplinkoje nebuvo rodomas tinkamas pavyzdys, įgūdžių moyterys neišmoko, nei mokslas nei darbas joms netapo vertybe, todėl jos įstringa užburtame sunkaus gyvenimo rate“.
V. Neverovič-Morkūnienė paaiškino, kad jeigu moteris neturi priklausomybių, tačiau stokoja įgūdžių prižiūrėti vaikus, neretai ji kenčia nuo protinės ar psichinės ligos, turi ribotą intelektą. Tai – dar viena priežastis, dėl kurios ne vienai prireikia pagalbos ir tampa dar sunkiau išugdyti reikiamus įgūdžius.
Vadovė aiškina, kad gyventojos centre nėra smerkiamos dėl savo elgesio, mat jos rūpinasi vaikais, tačiau toks rūpestis, kokį supranta ar geba suteikti pačios, nebūtinai atitinka reikalingą mažiesiems. Tai apima higieną, nesupratimą apie išsilavinimo, mokyklos lankymo svarbą, tinkamą bei pakankamą mitybą ir panašius dalykus vaiko kasdienybėje. „Sunku pasakyti, kas yra priežastis, o kas – pasekmė“, – paklausta – ar įgūdžių stoka, priklausomybės lemia sunkų moterų gyvenimą, ar – atvirkščiai, sakė ji ir pridūrė, kad į centrą kreipiasi net moterys, turinčios aukštąjį išsilavinimą, supratimą, kaip gyventi.
Pasak V. Neverovič-Morkūnienės, labai gerai, kad visuomenė sąmoningėja ir problemos įvardijamos anksčiau. Dar prieš dešimtmetį gyventojai, kaimynai ir net tarnybos į tokias šeimas žvelgdavo atlaidžiau, esą – nereikia kištis į svetimus reikalus. Dabar retas nekreipia dėmesio į skriaudžiamą vaiką ar priklausomybių kankinamą mamą – įvykiai filmuojami, pranešama atitinkamoms tarnyboms.
Paskutinė galimybė išsaugoti vaiką šeimoje
Pastaraisiais metais keitėsi ir aplinkybės, kuriomis moterys patenka į Motinos ir vaiko namus. Jei anksčiau dalis jų pagalbos ieškodavo pačios, šiandien moterys dažniausiai nukreipiamos tarnybų. Anksčiau visuomenei būdavo labiau gaila ne tėvų skriaudžiamo, o nuo mamos atskirto vaiko. Dabar pradėta rūpintis vaiko gerove, smurtas tapo tabu, vaiko gailestis nebe toks sąlyginis.
„Praktiškai neturime savo noru atėjusių moterų, jos atvyksta per Vaiko teisių apsaugos tarnybas, kai situacija šeimoje jau yra kritinė“, – sako V. Neverovič-Morkūnienė. Būtent institucijos per pastarąjį dešimtmetį, pasak jos, gerokai padirbėjo, kad įsisąmonintume, jog vaikas gali kentėti ir nesugeba apsiginti, todėl mes, kaip visuomenė, privalome tokiems žmonėms padėti.
Tokiais atvejais Motinos ir vaiko namai tampa paskutine galimybe šeimai likti kartu. Moteriai su vaiku skiriama laikinoji priežiūra – iki vienerių metų laikotarpis, per kurį ji turi įrodyti, kad gali pasirūpinti savo vaiku. „Tai yra paskutinis šansas. Jei mama nesutinka čia atvykti arba nepavyksta pasiekti pokyčio, vaikas gali būti paimtas iš šeimos ir keliauti pas globėjus“, – pabrėžia ji.
Iš pradžių dauguma moterų tikina, jog nepiktnaudžiauja psichotropinėmis medžiagomis, netinkamas elgesys buvo išskirtinis atvejis, jai tokiame centre ne vieta ir panašiai. Ilgainiui, pasak pašnekovės, moterys pripažįsta savo problemas ir diena po dienos pradedama vykdyti pagalbos programa – darbas, kurio rezultatai, geriausiu atveju, tampa matomi po kelių mėnesių.
Per šį laiką su šeimomis intensyviai dirba specialistų komanda – socialiniai darbuotojai, psichologai, priklausomybių konsultantai. Pokytis vertinamas kas tris mėnesius, o vidutiniškai moterys čia gyvena apie septynis su puse mėnesio. Skaičiuojama, kad apie 75 proc. šeimų iš trisdešimties, priimamų kasmet, po šio laikotarpio sugeba gyventi savarankiškai. Likusios moterys, deja, netenka vaikų, kuriems pirmiausia ieškoma laikinosios globos artimųjų rate.
„Negalime sakyti, kad tai yra mūsų nesėkmė, nes tais atvejais vaikai patenka į saugesnę aplinką, o mama turi šansą išspręsti savo problemas ir atgauti vaiką vėliau“, – kalbėjo Motinos ir vaiko namų vadovė.
Pokytis prasideda nuo santykio
Pasak V. Neverovič-Morkūnienės, svarbiausias darbo elementas – ryšys su žmogumi. Būtent jis dažnai tampa pokyčio pradžia. Ir nors pasitaiko dienų, kuomet rankos nusvyra, pokalbiai komandoje padeda išlaikyti motyvaciją. Tokių susitikimų metu aptariami planai kiekvienos mamos ir vaiko atveju, dalinamasi nesėkmėmis ir nuoskaudomis.
Tarpusavio ryšys padeda ir bendraujant su centro gyventojais: „Žmonės labai jaučia nuoširdumą. Jie mato, ar tu tik formaliai atlieki darbą, ar iš tikrųjų esi šalia. Neretai tenka juos „prisijaukinti“ ir tai užtrunka, tačiau be santykio nieko nebus“, – sako ji.
Motinos ir vaiko namuose sąmoningai kuriama bendruomenė – čia švenčiamos šventės, organizuojamos išvykos, daug laiko leidžiama kartu neformalioje aplinkoje. Tokios veiklos padeda kurti pasitikėjimą ir stiprinti ryšį.
„Mes norime, kad tai būtų ne tik įstaiga, o nors laikini, bet namai. Iš jų išėję gyventojai grįžta pasikalbėti, kartais dalinasi savo pasiekimais, laimėjimais naujame gyvenime“, – teigia vadovė.
Kartais didžiausi pokyčiai atsiskleidžia per labai paprastas, bet emocingas istorijas. Viena iš jų – apie paauglį, augusį sudėtingoje aplinkoje, kur netrūko smurto ir priklausomybių, atvykusį į Motinos ir vaiko namus: „Jis atsisveikindamas pasakė socialinei darbuotojai: tai – gražiausi mano gyvenimo metai. Jam tuo metu buvo šešiolika ir jis buvo iš tų vaikų, prie kurių lengvai neprieisi“.
Nors šeimai vėliau teko susidurti su sunkumais, šis ryšys paliko svarbų pėdsaką. „Net jei ne viskas pavyksta, tokiais atvejais žmoguje kažkas pasikeičia – atsiranda suvokimas, kad galima gyventi kitaip“, – sako ji. Vadovė priduria, kad nors neretai negali užčiuopti konkretaus rezultato, centre pagyvenę vaikai visą laiką žino, kur ateiti, jeigu nepasiseka, išmoksta pasitikėjimo kitu žmogumi.
Didžiausias atlygis už šį darbą – buvusių gyventojų sėkmės istorijos. Moterys sugrįžta, dalijasi savo patirtimis, pasakoja, kaip joms sekasi gyventi savarankiškai. „Kai matai, kad žmogui pavyko, supranti, kad tas kasdienis darbas buvo prasmingas“, – sako ji.
Motinos ir vaiko namai galvoja ne tik apie nueitą kelią, bet ir apie ateitį. Siekiama plėsti veiklas, kurti daugiau erdvių vaikams, didinti jų užimtumą. Taip pat svarstoma, kaip būtų galima padėti šeimoms ir po to, kai baigiasi oficialus pagalbos laikotarpis. „Kartais matome, kad žmogui dar reikėtų šiek tiek laiko – palydėjimo į savarankišką gyvenimą. Norėtųsi turėti daugiau galimybių tai užtikrinti“, – sako vadovė.
Pasak jos, svarbiausia – padėti žmogui pamatyti, kad gyvenimas gali būti kitoks ir neapsimetinėti bendraujant, juk visi būname visokie ir kartais reikalingi pagalbos.
