„Aš tik dabar atsišaldau“, – taip apie save šią vasarą sako dainininkė Monika Liu. LRT.lt tinklalaidėje Ramūnui Zilniui ji pasakojo apie kūrybą, kurią sustabdė baimė, apie tai, ką reiškia jaustis persekiojamai, ir apie laisvę būti savimi – vaikščioti basomis, be grimo, be išorinio spaudimo ir jaučiant, kaip aplink skraido kūrybos mūzos.
– Kokie mėgstamiausi tavo vasaros ritualai?
– Šią vasarą buvau užsibrėžusi tikslą kuo daugiau laiko praleisti pajūryje. Man ten sustoja laikas, aš ten turiu daug jausmų ir dar svarbiau – ten mano namai.
– Jeigu reikėtų rinktis, ką pasirinktum – Palangą ar Nidą?
– Man šią vasarą labiau patiko Palanga, aš nebeįperku Nidos. Aš mėgstu būti mauglis: visiškai nesidažau, nevynioju savęs į jokį popieriuką, o dabar toks jausmas, kad Nidoje jau reikia pasitempti, reikia jau būti įdegusiomis kojomis. O aš mėgstu vaikščioti basomis ir ilsėtis.
– Kaip tau sekasi su kūryba?
– Pastarieji metai buvo intensyvūs, daug koncertų, vis galvojau, kad pradėsiu kurti naują muziką, bet vis nepavykdavo – vis gaudavau išpildyti reklaminį kūrinį, prisijungti prie kažko. Aš labai išsigandau, kad man nebesikuria, bet kūrybai reikia erdvės ir laiko, todėl sąmoningai sumažinau koncertų tempą (...). Esu parašiusi vieną dainą, galbūt nenorėčiau kurti tokios muzikos, tačiau dainai didžiausią įtaką padarė mano gyvenimas.
– Ar nėra taip, kad tavo gyvenimas dabar geras ir laimingas – ypač romantiniame fronte, dėl to tau nesirašo nostalgiškos dainos?
– Yra visiškai ne taip. Man romantinis gyvenimas neturi jokios įtakos kūrybai. Aš lankau terapiją, jei nelankyčiau, gal ir rašyčiau labai liūdnas dainas, nes iš liūdesio yra labai lengva kurti. Savo pastaruosius metus apibūdinčiau kaip nesibaigiantį baimės jausmą. Kai nuolat gyveni baimėje, ten nėra jokios kūrybos. Aš jaučiausi užsišaldžiusi, tik dabar atsišaldau.
Baimė susijusi su persekiojimo istorija. Mano gyvenimas susitraukė, aš tikrai bijojau, ar man kažkas kažką padarys, ar ne. Po teismo man pasidarė lengviau kvėpuoti, prieš tai gyvenau vis žvelgdama per petį.
– Kas tu esi scenoje?
– Scena yra vieta, kurioje tu gali būti kas tu nori, tuo ji man ir patinka. Aš esu normalus, visai sveikas žmogus. Mano kūryba yra plati, nors per daug metų jau susidėliojo, kur labiau traukia širdis (...). „Eurovizija“ buvo keistas dalykas, aš pati save nesąmoningai pririšau prie elegantiško, retrostiliaus. Bet tai nėra amžina, žmogus keičiasi, man reikėjo save atsiplėšti nuo to įvaizdžio.
Kai tik pradėjau kurti, buvau dar kitokia, darydavau keistus meninius projektus. Kai kurdavau muziką, mama išeidavo iš namų, ji negalėdavo klausytis. Ta dalis manęs dar yra, dažnai apie tai fantazuoju.
– Ar lengva Lietuvoje gyventi iš muzikos?
– Pradžioje tekdavo prasimanyti, iš kur tų pinigų gauti, nors Londone teko dirbti ir rūbų parduotuvėse, ir klientų aptarnavimo srityje, nors sekėsi blogai – aš esu labai bloga pardavėja. Tačiau aš anksti pradėjau ieškoti galimybių dainuoti ir visada gaudavau. Taip jau yra – turi pats susikurti sau darbo vietą.
– Ar tu esi konkurencingas žmogus?
– Ne, ir ačiū Dievui. Galbūt mano charakteris toks, o galbūt ir požiūris, aš galvoju, kad visi turi savo vietą po saule, kiekvienas daro ir gauna savo, aš jaučiuosi gaunanti grąžą, aš stengiuosi, bet nedalyvauju lenktynėse. Tai yra ta geroji mano savybė.
Aš nesu reikli savo aplinkai. Jeigu būsiu reikli, man bus sunkiau. Anksčiau buvau labai reikli sau ir kitiems, bet tada pradedi iš kitų labai daug tikėtis ir po truputį pradedi gyventi įtampoje – aš nenoriu taip gyventi, aš nenoriu visko kontroliuoti. Aš nerėkiu ant žmonių, nebent vairuoju.
– Ar manai, kad turi gerą intuiciją? Ar moki pajausti, kai kažkas yra ne tavo?
Esu dirbusi televizijoje, yra buvę smagių televizinių projektų, vėliau pavargau. Gavau kvietimą išvykti šokti salsą, bet turėjau pasirinkimą – galėjau likti ir turėti daugiau darbo, tokiose situacijose aš suprantu, kad televizija negali manęs kontroliuoti. Aš nesu televizinis kūrinys, mane tai išgąsdino, nes man reikėjo rinktis, dėl to supratau, kad televizijos man gana. Mąstau blaiviai, matau, kada man netinka ir kada aš netinku.
Aš labai norėčiau būti orų moteriške, ypač kai būsiu pensininkė. Televizijoje yra tam tikrų vietų, kurios man labai patinka, bet jų reikia ieškoti.
