„Mano senelis buvo rusas, tėvas – aukštaitis, motina – žemaitė, o aš pats gyvenu Vilniuje. Tik pagalvokite, kas iš manęs išeina“, – juokiasi vienas iš laidos „Bendrom jėgom“ vedėjų Dangis Cholinas, sužavėjęs televizijos žiūrovus. Charizmos ir humoro jausmo nestokojantis pašnekovas portalui LRT.lt sako, kad yra sunkiai nustygstantis vietoje, tad jį galima išvysti ne tik eteryje. Tiesa, jis patikina, kad ir darbų sūkury randa laiko šeimai, o susitarti su dukromis padeda draugystės principas.
– LRT TELEVIZIJOS žiūrovams šiuo metu esate laidos „Bendrom jėgom“ darbų vadovas, taip pat garsėjate kaip televizijos laidų ir renginių vedėjas, už kadro dirbantis su lietuviškais serialais. Galima sakyti, esate visų galų meistras, kuriam nėra neįveikiamų užduočių.
– Neįmanoma tik kelnes per galvą apsimauti ir išsimiegoti ant lubų – krenta antklodė. (Juokiasi.) Kaip sako mano kolega iš laidos „Bendrom jėgom“, interjero dizaineris Mantas Kartanas, kas nors neįmanoma yra tik tol, kol tai padarai.
– Tačiau kartais ir su vienu darbu vos susitvarkome, kaip nepasimesti dirbant kelis?
– Tikrai nėra taip, kad blaškausi ir mėtausi, o pirmo darbo nepabaigęs jau imuosi antro ar trečio. Tikriausiai tiesiog nebijau iššūkių. Jei namuose matai kreivai kabantį paveikslą, gali šimtą kartų praeiti pro šalį ir nepastebėti, o gali kartą prieiti ir pataisyti. Taigi, jei žinau, kad galiu ką nors padaryti, imu ir darau: planuoju televizijos serialo filmavimus, filmuojuosi reklamose, vedu renginius, kloju grindis projekte „Bendrom jėgom“...
Mano senelis buvo rusas, tėvas – aukštaitis, motina – žemaitė, o aš pats gyvenu Vilniuje. Tik pagalvokite, kas iš manęs išeina.
– Tiesa, pakeisti projekto „Bendrom jėgom“ herojų namus turite vos dvi paras. Kaip jaučiatės akimirką, kai namo sugrįžta šeimininkas ir pamato, kiek nuveikėte?
– Priminsiu, jog žmogus, kurio kambarį keičiame, apie tai nieko nežino. Tai brangių žmonių staigmena jam. Taigi prieš žmogui įeinant į kambarį, padažnėja kvėpavimas ir apima lengvas bei malonus virpulys, o kartais, išvydus žmogaus reakciją, ir gumulas gerklėje užstringa. Tai – labai gera emocija.
– Kai kurie, išvydę pakeistus namus, nuščiūva ir sunkiai prataria žodį, neapima nerimas, kad kažką padarėte ne taip?
– Ne, tokios emocijos – normalu, juk toks tas lietuviškas būdas. Nesame pietiečiai, kurie demonstruoja savo emocijas ir dažnai reaguoja itin emocionaliai. Jei taip elgtųsi mūsų laidos herojai, galbūt net susimąstyčiau, ar nevaidina. Aš visada stebiu žmogaus akis – net jei jis išlieka santūrus, matau, kad jo akys lakioja po namus. Tai ir yra emocija.
– Jūs pats atrodote ganėtinai pietietiško būdo...
– Mano senelis buvo rusas, tėvas – aukštaitis, motina – žemaitė, o aš pats gyvenu Vilniuje. Tik pagalvokite, kas iš manęs išeina. (Juokiasi.)
– O kaip yra jūsų namuose? Nesate batsiuvys be batų, kuris ekrane užsiima namų remontu, o namuose...
– Namai yra namai. Kai visą dieną dirbi, grįžęs dažniausiai nori atsipūsti ir pasimėgauti ramybe. Žinoma, yra kampų, kuriuos galima patvarkyti, bet neretai įsijungęs vidinis tinginys ragina mane pailsėti. O po to ateina savaitgalis ir galvoji: „Tiek to, padarysiu tai, kas turi būti padaryta.“
– Ruduo tas metas, kai norisi įsisukti į pleduką ir daugiau laiko būti namuose. Galbūt po vasarą trukusio renginių maratono ir jūs džiaugiatės galėdamas daugiau laiko praleisti tarp savų sienų?
– Tikrai nesu namisėda. Jei turiu laisvą savaitgalį, kai nereikia į darbus ir galiu tiesiog būti namuose, pastebiu, kad jau apie 16–17 val. ima laužyti kaulus. Negaliu ilgai nusėdėti vienoje vietoje. Galbūt todėl ir darbo nuo 8 iki 17 val. nedirbu. Vargu, ar sugebėčiau. Nemoku. Ilgesnis buvimas vienoje aplinkoje mane slopintų, spaustų. Jei mane kažkas pabandytų griežtai įrėminti, nežinau, kas su manimi būtų.
Taip ir su namais. Ilgai sėdėti vietoje negaliu – važiuoju į tėviškę Anykščiuose, su vaikais einame į kiną ar teatrą, pasivaikštome gamtoje, nulekiame į sodybą. Į pastarąją, beje, labai mėgstu pabėgti iš miesto. Kaip tik neseniai pasistačiau ir pirtį, nekantrauju, kada galėsiu mėgautis tokiu malonumu. Tikrai nesu tradicinės sodininkystės atstovas su bulvėmis, krapais ir agurkų lysvėmis, tačiau malonu pabūti tarp medžių, ant žolės.
Taip pat labai mėgstu važinėtis dviračiu ar eiti į sporto salę. Nors negalėčiau pasakyti, kad ten visiškai nebegalvoju apie darbus, nuo pasaulio atitrūkstu ir galiu praleisti 3–4 val. Stabdo tik mintis, kad tiek sportuoti nesveika. (Juokiasi.)
Pritariu minčiai, kad vaikystėje vaikus reikia auklėti, paauglystėje su jais draugauti, o kai jau užauga, – bendrauti.
– O ar pats nepavargstate nuo tokio aktyvaus savo paties būdo?
– Man jau 50 metų! Per tiek laiko galima spėti ir pavargti, ir vėl pailsėti. Galiausiai, pailsėsime, kai būsime seni. O kol gali padaryti kūlvirstį, – pats jėgų žydėjimas.
– Jūs galite?
– Galiu, tik ne ant asfalto, nes skaudėtų. (Juokiasi.)
– Kai esate toks nenusėdintis vietoje, nesulaukiate šeimos priekaištų, kad stinga dėmesio ar laiko kartu?
– Kai nori, laiko randi viskam. Tikrai nebūna taip, kad grįžęs namo sakau, kad esu pavargęs, imu knygą ar laikraštį į rankas ir nebegalima manęs kalbinti. Namuose būnu tėvas, vyras, savaitgaliais – ir stalius ar namų tvarkytojas.
– Įdomu. Atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje dauguma buities darbų krenta ant moterų pečių, o kai kurie darbai pagal atgyvenusius stereotipus dar skirstomi į vyriškus ir moteriškus.
– Nesu linkęs taip skirstyti. Jei darbas fiziškai sunkus, suprantu, kad jis – tiesiog ne moters jėgoms. Tačiau jei aš galiu ką nors padaryti, padarau. Taigi ir namus tvarkau, indus plaunu ir marškinius turbūt net geriau už žmoną išsilyginu.
Į gyvenimą reikia žiūrėti paprasčiau, tada ir gyventi lengviau.
– Namuose – ir dvi paauglės, dukros Urtė bei Elzė. Sakoma, kad sugyventi su paaugliais gali būti sudėtinga. Pavyksta surasti bendrą kalbą?
– Nesu vaikų psichologas, bet pritariu minčiai, kad vaikystėje vaikus reikia auklėti, paauglystėje su jais draugauti, o kai jau užauga, – bendrauti. Taigi kol kas laikausi draugystės principo.
Žinoma, kartais matau, kad nesąmones daro, bet leidžiu bandyti – tegul pasimoko. Aišku, stengiuosi patarti, bet jei išgirstu, kad nieko nesuprantu, leidžiu viską dukroms suprasti pačioms. Kad ir kaip kartais skauda.
Tikrai nesu despotas, kuris tikina, jog bus taip ir ne kitaip. Kaip kažkada mano tėvai pasitikėjo manimi, taip dabar pasitikiu savo dukromis ir nepuolu į paranoją, jei 15 minučių pavėlavo namo sugrįžti. Tikrai neskubu kvosti, su kuo ir kur buvo. Dukroms proto užtenka. Juk ne veltui sakoma, kad protingų tėvų – protingi vaikai. (Šypteli.)
– Viena laidos gerbėja šyptelėjo, kad esate labai linksmas ir turite puikų humoro jausmą. „Su juo namuose turbūt neliūdna“, – svarstė ji.
– Būna ir taip. Tačiau būna ir tylos, ir pabambėjimo. Gyvas žmogus esu.
– O gyviems žmonėms būdingos emocijos. Kai pagalvoji, viskas, ką jūs darote, – emocijų kūrimas. „Bendrom jėgom“ stengiatės nustebinti ir pradžiuginti herojus, planuodamas serialus kuriate gerą emociją prie ekrano, o vesdamas renginius, ypač asmenines šventes, kuriate atsiminimus, kurie išliks visam gyvenimui. Taigi esate emocijų kūrėjas.
– Niekada apie tai nesusimąsčiau, bet turbūt tiesa. Tai ir darau. Geriau pamąsčius – visas gyvenimas yra paremtas emocijomis.
– Kas jus labiausiai džiugina?
– Tos pačios emocijos. Aš laimę randu mažuose dalykuose. Mane gali pradžiuginti ir namų kvapas, kuris kvepia Kalėdomis. Pakilnoji svarmenis – ir viskas gerai, pagerėja nuotaika. Skųstis galima ir brangstančiu šildymu, ir augančiomis kainomis. Galima piktintis, bet galima ir kitaip į viską pažvelgti.
Kaip mano tėvas sako, blogų žmonių nėra. Jei kažkas pelnosi iš tavęs vogdamas, tai ne todėl, kad nori tau pakenti, bet todėl, kad nori pagerinti gyvenimą savo šeimai. Žinoma, aš to netoleruoju, bet galbūt dauguma dalykų tėra požiūrio klausimas. Į gyvenimą reikia žiūrėti paprasčiau, tada ir gyventi lengviau.
