Ritą Miliūtę būtų galima pavadinti viena kiečiausių Lietuvos žurnalisčių. Dažnai eteryje matoma rimta, gal kiek griežta, žurnalistė sako, kad su amžiumi žmogus švelnėja. Todėl mėgdavusi paurzgėti televizijos ekrane stebėdama kolegų darbus, šiai dienai ji tikina supratusi, kad kiekvienas savo darbą daro skirtingai gerai. Pokalbis su R. Miliūte – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“.
– Rita, esi viena iš žinomiausių, kiečiausių žurnalisčių Lietuvoje. Tam reikia kieto, užsispyrusio charakterio. Kaip manai, iš kur jis pas tave?
– Aš manau, kad esu į tėtį. Turbūt tai – natūralu. Sakoma, kad mergaitės yra tėčių vaikai, o mano brolis – mamos vaikas.
– Tavo tėtis važinėjo po Lietuvą su kinu. Užaugai su juo važinėdama, žiūrėdama kiną. Ar meilė kinui išliko? Kas labiau patinka – dramos, serialai, komedijos, dokumentika?
– Jis vežiodavo kino juostas. Tais laikais buvo didžiulės dėžės, į jas būdavo sudėti keli ritiniai juostų. Manau, esu mačiusi visus kino filmus, kurie buvo atvežti į Kretingą, kai ten gyvenau.
Pirmoje vietoje yra dokumentika, kažkas man galvoje taip padaryta. Man patinka geras kinas Tai gali būti ir geras serialas, tiesiog turi būti gerai padaryta. Aš neturiu, kaip žiūrovas, stebėdamas vieną ar kitą daiktą, galvoti – čia reikėjo taip sumontuoti, čia reikėjo iš tos pusės filmuoti, čia apšvietimas niekam tikęs.
– Kai žiūri kitas informacines laidas, kai žurnalistai ko nors klausia politikų, vis tiek galvoji, kaip suformuluotas klausimas?
– Taip, galvoju. Laikas eina ir kuo vyresnis daraisi, tuo geriau supranti, kad du žmonės negalėtų paklausti vienodai gerai ir taip, kaip tau patiktų. Mes visi klausinėjame skirtingai, vieni daro vienaip gerai, kiti daro kitaip gerai. Dabar mažiau urzgiu, kai žiūriu. Anksčiau labiau putodavau. Kaip neatkreipei dėmesio į tai? Neatkreipė, bet atkreipė į kažką kita, į ką aš gal nebūčiau atkreipusi.
– Nustebau, kad mokykloje nebuvai pirmūnė ir turėjai dvejetą už elgesį. Koks tai buvo elgesys?
– Mūsų klasė buvo maištininkų, mes gerai mokėmės, bet nelabai klausydavome. Tokie išaugome.
– Kas tau gyvenime padeda jaustis tvirtai, kas tave įžemina?
– Manau, visa tai, kas į mane sudėta per mano visą gyvenimą. Sūnus man didelė atrama, kai man sunku. Nes darbas toks, kur susirenki ne tik padėkos žodžius, labiau priešingai. Kai kartais būna blogai, jis sugeba be žodžių suprasti, paskambinti ir sakyti: „Einame, mama, kur nors pavalgyti“. Jis man didelė atrama. Draugai, tėvai, brolis, Meška.
– Tavo sūnus Dovas jau yra suaugęs. Esi sakiusi, kad gyveni taip, kad jis tavimi didžiuotųsi. Kodėl tau tai svarbu?
– O kas gali būti svarbiau? Jeigu tavo vaikas nevertins to, ką darai, vaidinasi, arba tu kažką ne taip darai, arba tu jį kažkaip ne taip užauginai. Gali būti ir taip, ir kitaip. Abu atvejai galimi. Manau, visiems svarbu, kad vaikai suprastų, kodėl, ką ir kaip darome.
– Kokia buvai mama? Ar mama-malūnsparnis – stebėjai, neleidai, prižiūrėjai? Ar leidai jam daryti, ką jis nori?
– Manau, kad galėjau būti geresnė mama. Jis kartais mane guodžia, kad nebuvau tokia bloga, kaip galvoju. Nebuvau ta, kuri viską kontroliuoja. Kartais galvoju, gal reikėjo daugiau kontroliuoti. Auginau jį taip, kaip būčiau norėjusi, kad mane augintų. Man truputį trūko laisvės.
Mama sakydavo: žiūrėk, turi būti taip ir anaip. Galvoju, jei duodi vaikui visišką laisvę, jis pats atsirinks, ko nori. Kartais taip būna, kartais nebūna. Manau, nebūtinai mano sprendimas buvo geriausias. Bet iš to, ką dabar Dovas kalba, matyt, kad gal ir nėra taip blogai.
– Rita, esi šaulė. Kodėl nusprendei, kad tau reikia šitos papildomos veiklos?
– Todėl, kad rusai okupavo Krymą. Tada supratau, jog reikia jiems žinoti, kad Lietuvoje žmonės lengvai neatiduotų savo žemės ir neįsileistų svetimos kareivio pėdos. Man tada buvo tarp 40-mt ir 50-mt. Pagalvojau, tegul jie žino, kad ir moterys, kurios, jų manymu, galbūt tik siuvinėja, kepa kepsnius, moka ir šaudyti.
Nežinau, kiek tai juos išgąsdino, bet man pasidarė ramiau. Antra – Šveicarijos pavyzdys. Ten daug žmonių geba valdyti ginklą. Prireikus jie sugebėtų apginti savo valstybę, jeigu kam nors kiltų noras užpulti Šveicariją.
– Kiek reikia laiko skirti buvimui šaule?
– Kiek gali. Yra aktyvių, dalyvaujančiųjų pratybose, kai jos rengiamos. Tai – koviniai šauliai. Aš nesu kovinė šaulė, dalyvauju kitokiose veiklose. Šaulių sąjunga yra organizacija, į kurią kreipiasi žmonės, kai reikia paramos ištikus įvairioms krizėms. Kadangi tai pusiau karinė organizacija, nariai civiliai finansuoja savo veiklą patys.
Tačiau prireikus ji veikia taip drausmingai, kaip veiktų kariškiai. Tuomet kas gali, greitai susimeta ir atlieka įvairias veiklas. Kiek turi laiko, tiek gali jo skirti.
– Ką tau asmeniškai davė, ko išmokai, kokias charakterio savybes pastiprinai būdama šaule?
– Didžiausias džiaugsmas, kurį man davė Šaulių sąjunga, yra ne tai, kad išmokau kažką organizuočiau daryti ar šaudyti pistoletu. Tai yra žmonės. Tai kažkas antgamtiško. Gali vienu skambučiu gauti bet ką, ko kam nors reikia. Tiesiog sakai: yra neįgalus žmogus, jam reikia atvežti neįgaliojo vežimėlį – ir jie atranda. Pasakai: raskite man geltonos spalvos 36 dydžio metalinę kurpaitę, ir jie suras.
– Įstojai į Šaulių sąjungą, kai įvyko Krymo įvykiai. Dabar karas visai čia pat, apie tai daug kalbėta. Man įdomus tavo asmeninis jausmas – kas laukia Europos, Ukrainos?
– Nežinau. Kai ten būni, bandai suvokti, kaip tie žmonės gyvena. Greitai pripranti prie oro pavojaus signalų. Turiu galvoje, nepripranti taip, kad nebekreiptum dėmesio. Išmoksti gyventi. Eini miegoti ir viską nejučia susidedi šalia. Žinai, kad jei naktį reikės eiti į slėptuvę, viskas turi būti po ranka. Neturiu tokio pripratimo, bet jie kažkaip gyvena, sugeba juokauti, ir tas mane žavi.
Tai yra stiprybės, bent jau man, požymis. Tikrai tikiu, kad jie nugalės. Matau daugybę grėsmių, matau išvėpusią dalį Europos. Ji nesupranta, kas yra Putinas ir kas yra Putino Rusija. Jie nesuvokia, kaip galima siųsti žmones į mirtį, siųsti žmones žudyti kitų.
Jiems atrodo, kad mes kažkokie ufonautai ir perdedame. Mes nieko neperdedame. Yra dalis žmonių Europoje, kurie dar nesuprato, kad ir jiems kyla tokia pati grėsmė. Vis tiek galvoju, kad ukrainiečiai nugalės. Be galo skaudu, kad jie tai daro pačių geriausių savo žmonių sąskaita.
– Kaip tavo jausmai keitėsi per tuos keletą mėnesių Ukrainos karo atžvilgiu?
– Smarkiai nesikeitė, tik dabar mažiau žliumbiu. Susiimi į nagus ir pradedi ieškoti – gal reikia kam nors padėti, surasti, nuvežti, suorganizuoti ar, galų gale, pervesti pinigų. Tai irgi turėtų tapti rutina. Net susigalvojau lyg ir žaidimą. Tarsi išsirenki daiktą, kurį visai norėtum sau nusipirkti, dairaisi, ieškai, gal net pasimatuoji, pasidžiaugi ir bam – šitą sumą pervedi kam nors. Ir taip pagerėja.
Visas pokalbis – rugsėjo 10 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
