„Daktarais tikėjau kaip dievais, nes jie turi labai dideles galvas, labai didelius protus ir labai stiprias rankas“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ pasakoja Jonas. Prieš 6 metus jam naują širdį transplantavęs širdies chirurgas Vilius Janušauskas džiaugiasi, kad jo specialybė leidžia žmonėms džiaugtis kokybišku gyvenimu ir tada, kai širdies pagydyti nebeįmanoma.
„Kasmet Lietuvoje nuo širdies ir kraujagyslių ligų miršta apie 20 tūkst. žmonių. Tiek žmonių gyvena Tauragės mieste, telpa į dvi „Siemens“ arenas arba 444 pilnutėlius turistinius autobusus. Dalis jų net nenumanė turintys problemų su širdimi, tad net nesistengė jos saugoti, sulėtinti tempo ar įsiklausyti į siunčiamus signalus“, – sako profesorė Jurgita Plisienė.
Laidos svečias, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro skyriaus vedėjas, širdies chirurgas V. Janušauskas jau yra persodinęs apie 10 širdies organų.
„Visos transplantacijos yra įvykis, mes jų darome nedaug, apie 6 per metus, ir visos jos savotiškai įdomios ir ypatingos. Tam tikri žmonės yra įsimintini savo savybėmis ir savo gyvenimais. Vienas iš jų yra vieno mūsų ligonio, kurio transplantacija buvo šimtoji“, – pasakoja gydytojas.
Tasai žmogus atvyko jau su pagalbinės ilgalaikės mechaninės asistuojančios kraujotakos prietaisu, paprasčiau tariant – jau buvo su dirbtiniu skilveliu.
„Dirbtinis skilvelis yra mechaninis įtaisas, pompa. Jį galima pasikišti po pažastimi arba įsidėti į krepšelį ir su juo gyventi. Jeigu žmogui pasiseka, jeigu jis motyvuotas ir stengiasi, tai jis gali gyventi pakankamai kokybišką gyvenimą žmogaus, kuris serga sunkiu širdies nepakankamumu“, – aiškina V. Janušauskas.
Plaukiant pasidarė blogai, bet aš nežinojau, kad tai infarktas. Pradėjo spausti krūtinę, atrodė, lyg negali įkvėpti šimtu procentų. Susiprotėjau atsisegti kombinezoną, pakišti ranką po šonkauliais, suspausti ir man palengvėjo.
Jonas patyrė du infarktus, porą metų gyveno su dirbtine širdimi, kol dovanų gavo naują širdį. Jis į laidos „Klauskite daktaro“ studiją atvyko kartu su mylima žmona Danute. Jonas su nauja širdimi gyvena jau beveik 6 metus.
„Pirmą infarktą 2003 metais patyriau beplaukiodamas ežere. Plaukiant pasidarė blogai, bet aš nežinojau, kad tai infarktas. Pradėjo spausti krūtinę, atrodė, lyg negali įkvėpti šimtu procentų, gali įkvėpti tik dvidešimčia ar dešimčia procentų. Susiprotėjau atsisegti kombinezoną, pakišti ranką po šonkauliais, suspausti ir man kažkaip palengvėjo, išsilaikiau vandenyje. Aš nardžiau, tai ta nardymo apranga mane ir išlaikė virš vandens.
Praradęs sąmonės nebuvau, bet visas gyvenimas prabėgo prieš akis. Priplaukęs prie kranto atsigavau, truputį palengvėjo, bet eidamas jaučiau tą patį skausmą“, – pamena laidos svečias.
Ryte Jonas netgi išvažiavo į darbą, nes vis dar neįtarė, kad jam infarktas. Po 10 metų vyras patyrė dar vieną infarktą. Po tyrimų Jonas buvo įtrauktas į eilę – ėmė laukti širdies donoro, nes išgydyti širdies šansų nebebuvo. Tačiau netrukus jis vėl pasijuto blogai.
„Sakau, daktare, kažkas su manimi blogai. Daktarė padarė kardiogramą ir viskas, važiuojame į operacinę. Atsiguliau ir bevažiuojant jau lifte galvojau – viskas, jau mirštu. Ir praradau sąmonę“, – prisiminimais dalijasi Jonas.
Jam buvo įsodinta dirbtinė širdis. Širdy varikliukas, per kūną laidas, du akumuliatoriai, ant pilvo kompiuteris – taip vyras pragyveno pusantrų metų. Taip gyvenant, pavyzdžiui, nusiprausti tikrai problematiška, prisipažįsta Jonas, ir infekcijos greičiau prisikabina, tačiau gyvenimas vis dėlto žymiai pagerėjo: buvo gera kvėpuoti, lengva vaikščioti.
Guldamasis ant operacinio stalo daktarais pasitikėjo besąlygiškai
Taip vyras ir gyveno iki lemtingo vakaro, kai sulaukė savo gydytojo V. Janušausko skambučio.
„Daktaras Vilius paskambino ir pasakė: Jonai, jums šita širdis turėtų tikrai tikti, ruoškitės, pasiimkite viską, ko reikia, ir atvažiuokite. Buvo begalinis pasitikėjimas daktarais. Po pirmos operacijos aš daktarais tikėjau kaip dievais, nes jie turi galvas – labai dideles galvas ir labai didelius protus, ir labai stiprias rankas. Prieš operaciją buvo visiškas pasitikėjimas. Nesijaudinau, nebijojau“, – pasakoja Jonas.
Įdomu tai, kad gyvendamas su dirbtiniu skilveliu Jonas nesėdėjo sudėjęs rankų. Jis gyveno gyvenimą, statėsi sodybą, darė įvairiausius darbus. Operaciją atlikęs širdies chirurgas V. Janušauskas, pamatęs, ką Jonas „išdarinėja“, sako likęs ir nustebintas, ir sužavėtas, ir sunerimęs.
Nereikia dirbti po 20 valandų per parą. Reikia pailsėti, važiuoti atostogauti. Aš širdį nuvarginau daug dirbdamas ir be atostogų. Nepamirškite apie poilsį.
„Vienas iš įspūdingesnių dalykų buvo, kai sodyboje Jonas darė lieptą ir žiemą kalė pastolius. Mes visi pažiūrėjome tą filmuką, nežinau, iš kur jį gavome, tai paliko įspūdį. Bet nusprendėme, kad ir be dirbtinio skilvelio šito darbo nedarytume. Buvo įspūdinga – noras gyventi buvo tikrai labai stiprus ir žavus. Ir tas tikrai padeda“, – pažymi medikas.
Tiesa, po persodinimo visos bėdos nesibaigė. Jonas periodiškai kas kelis mėnesius atvykdavo į gydymo įstaigą: tai kažkur užsigavęs, tai kažkur įsipjovęs, žaizdos vis pūliuodavo ir vis ta pati infekcija.
„Pasitarėme su imunologais, jie davė gudrių patarimų, sulašinome tinkamo skystimo ir jau kuris laikas viskas gerai“, – sako V. Janušauskas.
Paklaustas, kaip pasikeitė gyvenimas po širdies transplantacijos, Jonas tikina viską darąs lėčiau, tačiau nesustoja. Ėmė auginti net bites.
„Man tai yra gražu ir aš džiaugiuosi, kad žmonės gali gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Tas ir suteikia prasmę ir džiaugsmą mūsų darbe. Tikrai smagu, kai žmonės gali gyventi kokybišką gyvenimą“, – teigia širdies chirurgas.
Jonas žino, kaip svarbu save saugoti – tą jis pataria daryti ir visiems kitiems, be to, jis nepamiršta ir padėkoti už suteiktą dar vieną progą gyventi: „Mažiau streso. Nereikia dirbti po 20 valandų per parą. Reikia pailsėti, važiuoti atostogauti. Aš širdį nuvarginau daug dirbdamas ir be atostogų. Nepamirškite apie poilsį.
Labai norėčiau padėkoti donorų mamoms, kurios paaukojo širdis, nepagailėjo savo vaikų, ne užkasė juos į duobę. Norėčiau nusilenkti Viktoro mamai ir kitiems žmonėms. Labai jums ačiū, kad suprantate, duodate mums šansą gyventi antrą gyvenimą.“
J. Plisienė primena: rūpinkimės savo širdimi, saugokime ją, nes nuo jos plakimo priklauso mūsų gyvenimo kokybė.
Plačiau – rugsėjo 29 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
