„Baigės rugpjūtis. Po orą bailiai voratinkliai draikės be vėjo“ – kas nežino šių Maironio eilučių (na, vienas žodis tik pakeistas)? Ir taip, daugeliui ruduo asocijuojasi ne tik su gelstančiais lapais, klykiančiom gervėm, užpakalius atstačiusiom bobulkom ir diedukais bulvių laukuose, bet ir su voratinkliais. Kodėl jų tiek daug atsiranda vasaros antroje pusėje ir rudens pradžioje? Viskas čia labai paprasta.
Dauguma vorų mūsuose gyvena labai trumpai – iki metų. Yra ir porą ar daugiau metų gyvenančių rūšių – pvz., jūsų visų mylimas didysis naminis voras. Šiaip seniausia pasaulio vorienė, gyvenusi Australijoj, žuvo sulaukusi garbingų 43 metų (ją pribaigė parazitinė vapsva).
Bet šiaip dažniausiai suaugę vorai miršta rudenį, o kiaušiniai ar išsiritę jaunikliai peržiemoja. Jaunoji karta visą pavasarį ir vasarą auga, vasaros gale neriasi paskutinįkart, jau būna subrendę ir būtent tada jau švenčia vestuves. Jaunosios neria šilkinius nuometus, jaunieji joms neša dovanų arba patys tampa dovanomis. Taigi nemažai daliai vorų rūšių vasaros antra pusė ir ruduo yra svarbiausias metas jų gyvenime. Tada ir voratinklių daugiausia matome.
O šiandien papasakosiu apie vieno riebaus gražaus voro gyvenimą, kuris būtent šiuo metu švenčia savo vestuves. Greičiausiai pievoje jau spėjote pamatyti tokį vorą vapsvos pilveliu? Jei ne, tai pamatysit. Tai palyginti naujas mūsų šalies gyventojas. Dar besimokant arachnologijos praeito amžiaus gale (negi aš jau toks senas?) mums pasakojo, kad Vokietijoje smarkiai plinta gražus dryžuotas ir pavojingas voras (nei jis labai pavojingas, nei ką) – vapsvavoris.
Neilgai trukus ši rūšis atsirado ir pas mus. Pirmieji vorai pastebėti 2002 metais. O dabar faktiškai nėra pievos be šių gražuolių. Šio voro pagrindinis maistas – žiogai ir skėriukai. Todėl tinklą jis rezga gana žemai pievoje, tarp žolių. Tiesa, tinklus rezga tik storapilvės damos. Patinai 3 -4 kartus mažesni, išvis nepanašūs į vapsvavorienę ir tinklų nerezga. Jau vien iš tinklo labai lengva atskirti, kad jame gyvena vapsvavorienė. Tinklas turi nuo centro aukštyn ir žemyn einančias baltas zigzagines juostas. Jos sutvirtina tinklą ir galbūt leidžia vorui būti mažiau pastebimam (ne visada to juostos būna).
Paprastai vapsvavorienė sėdi tinklo centre ir nesislepia kaip kokie kryžiuočiai, kurie tik temstant išropoja į medžioklę. Tam ji ir turi tą vapsvos raštą, kuris visiems praneša – neliesk, bo aš baisiai nuodinga ir pikta (šiek tiek nuodinga, mažai pikta). Jei jau reikia sprukti, tada ji arba suglaudusi kojeles drimba žemėn, arba pradeda iš visų jėgų judint voratinklį. Tas voratinklio judinimas atrodo išties nejaukiai. Dažnam pasirodys, kad kažkokia neadekvati vorė jį makaluoja, ir pasitrauks šalin.
Taigi vorė išsineria paskutinį kartą ir jau gali poruotis. To ir telaukia miniatiūriniai patinai (patelės kūnas iki 2 cm, patino vos 5 mm), kurie trinasi apie damos voratinklį ir vos pajutę, kad jau laikas, skuba kuo greičiau perduoti savo sėklą išrinktajai. Vorų tas perdavimas vyksta kiek kitaip, nei kitų padarų. Patinas pasiima sėklą iš pilvelio su savo galūnėmis prie burnos (pedipalpais).
Pas patinus tos galūnės turi specialius burbuliukus tam reikalui ir pagal tai galima visų vorų patinus nuo patelių atskirti. Taigi patinas pasiima sėklos paketėlį ir it Prometėjas su fakelu skuodžia pas išrinktąją. Išrinktoji paprastai ramiai laukia. Patinas įkiša savo pedipalpą ten, kur reikia. Dažnu atveju pedipalpas užkemšą skylę ir jau niekas daugiau nebegalės jo damos apvaisinti (toks savotiškas skaistybės kamštis). O koks patino likimas?
Jei patelė vos išsinėrusi ir dar nesutvirtėjusi, tai jis turi šansą išgyvent ir apvaisinti ją dar kartą. Jei ne, patinas būna sugautas ir iščiulptas (vorai nemoka kramtyt). Ar reikia čia baisėtis tokia vestuvių pirmąja naktimi? Ne. Patelė, surijusi patiną, gauna papildomų medžiagų ir galės padėti daugiau kiaušinių, kurie bus gyvybingesni. Viskas dėl vaikų gerovės. Juolab, kad ir pati patelė, sudėjusi kiaušinius, išeis į vorų rojų. Po kiek laiko išsiritę voriukai peržiemos kokone. O pavasarį išsilakstys kas sau.
Ir visa istorija kartosis iš naujo.
Ar pavojingas tas voras? Kaip ir visi vorai jis yra nuodingas. Vorams nuodai reikalingi, kad greičiau pribaigtų auką ir ši nesužeistų voro ar nesuplėšytų voratinklio. Ir taip, šis voras (vorė) gali jums įkąsti. Įgelti negali, nes neturi geluonies. Kąs, jei ją imsit į rankas, glamžysit ir kitaip skriausit. Kiek esu ėmęs, ji tik bandydavo kuo greičiau pasprukti. Žinau daugybę žmonių, kuriems įkando. Daugeliu atveju paskaudėjo, kaip uodui įgėlus, ir praėjo. Taip, kad bijot nereikia, bet ir bučiuotis nebūtina.
Tai smagaus savaitgalio, lakstant po voratinkliais papuoštas pievas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
