Žmonės galvoja, kad paukščių migracija prasideda tada, kai pagelsta lapai ir dangų pradeda raižyti žąsų ir gervių trikampiai. Deja, tuo metu šalį jau būna palikę didžioji dalis migrantų. O paukščių kelionės prasideda dar birželį, vos tik anie išsiperi jauniklius.
Vieni pirmųjų keliautojų turbūt bus varnėnai. Varnėnai? Juk jie pas mus iki vėlyvo rudens lakioja ir net žiemoja? Taip, varnėnai, kurie, vos pamatę vyšnias, virsta špokais, ilgai pas mus pasilieka, bet tai šiaurinių kraštų paukščiai. Mūsiškiai vos išaugina vaikus ir kaip mat skuodžia į vakarų Europą.
O šiaip, jei kalbėsime apie migraciją, nėra tokios datos ir termino, kada ji prasideda. Nebent galima pasakyti, kada ir kokių rūšių traukimas intensyviausias. Jau antroje vasaros pusėje pamario gyventojai gali pamatyti pirmuosius migrantus – tilvikus ir žuvėdras. Vaikus išvedę arba neperintys šiauriau gyvenantys paukščiai, pamažu, neskubėdami pradeda savo keliones palei Baltiją.
Tada pas mus atsiranda visokios plėšriosios žuvėdros, riestasnapiai, juodkrūčiai, islandiniai bėgikai (kalbu apie paukščius, o ne sportininkus). Liepos gale jų dar daugiau atsiranda, o rugpjūčio pradžioje išvis pasipila kaip iš gausybės rago. Daugiausia jų galima pamatyti pajūryje, besiknisinėjančių po išmestą dumblą. Žinoma, čia tuo atveju, jei 3 milijonai poilsiautojų it ruoniai nenugula Baltijos smėlio gulyklų ir paukščiams lieka vietos.
Bet Būtingėje, Šventojoje, Smiltynėje ir kitose ramesnėse vietose galima pamatyti gan nebailių vikriai pakrante lakstančių juodkrūčių, islandinių bėgikų, šviesių smiltinukų, jūrinių kirlikų, kiek didesnių laplandinių griciukų ir juodai baltų raudonsnapių jūršarkių.
Su tilvikais paprastai laikosi ir įvairiausios ne vietinės poliarinės ir margasnapės žuvėdros. Tarp šių paukščių paminėjau pora rekordininkų. Vienas jų – poliarinė žuvėdra – per metus Europos, Afrikos pakrantėmis iki pat Antarktidos ar Australijos gali nukeliauti net 90,000 kilometrų.
Kitas rekordininkas – laplandinis griciukas. Šito bičo porūšis, kuris peri Aliaskoj, geba nesustodamas poilsio nuskristi net 11,000 kilometrų per aštuonias paras! Neįtikėtina, ar ne?
Jei kalbėsime apie ilgai skraidančius migrantus, miesto žmonėms gerai žinomi padangių triukšmadariai – čiurliai. Ne, jie ne kregždės, jie kolibrių giminaičiai. Per vasarą jie tampa neatsiejama daugiabučių ir senamiesčio panoramos dalimi, o jų keliamas triukšmas ir spigūs balsai įsilieja į bendrą miestų šurmulį.
Ir staiga, vienu metu rugpjūčio viduryje, tas triukšmas dingsta. Daugeliui pastabesnių žmonių būtent čiurlių dingimas yra pirmasis rudens pranašas. Bet ne visi čiurliai išlekia. Kai kurie čiurliai išskrenda, lizduose palikę dar nepatyrusius skrydžio džiaugsmo savo vaikus. Nereikia pulti piktintis ir skambinti vaikų teisių tarnyboms. Viskas čia apgalvota.
Čiurliai savo mažutėlius nupeni per vasarą it paršiukus. Rubuiliai čiurliukai turi maisto atsargų, kad savaitę ir daugiau galėtų ramiai lindėti pastogės plyšyje (smarkiai sulėtėjusi medžiagų apykaita ir nukritusi temperatūra jiems tai padeda ištverti) ir laukti, kol sparno plunksnos pasieks tokį dydį, kad galėtų išlaikyti peniukšlį. Tada pirmas šuolis iš 12 aukšto, pirmas skrydis, pirmos pagautos musės bei uodai ir pirma kelionė, kurios maršrutas ir visos instrukcijos instaliuotos galvoje. Galų gale visi susitiks kažkur virš Centrinės Afrikos džiunglių.
Kregždžių migracija irgi prasidėjusi. Dalis paukščių, jau patraukė toliau. Dalis dar būriuojasi ir naktimis skrenda tūpti į nendrynus. Įspūdingiausi turbūt yra urvinių kregždžių susirinkimai Rusnėje. Kai elektros perdavimo linijos būna tirštai nutūptos šitų čiauškalių.
Taigi pirmi iš mūsų bėga įvairiausi vabzdžialesiai – gegutės, volungės, devynbalsės, nendrinukės, žiogeliai, pečialindos, musinukės. Raudongalvės sniegenos pavasarį pasirodo vos ne vėliausiai ir išskrenda vos ne anksčiausiai.
Praeitą savaitę rašiau, kad didžioji dalis gandrų irgi jau pakeliui į savo atostogų vietas ir dabar tikriausiai bus kažkur netoli Juodosios jūros.
Gervių, pempių ir dirvinių sėjikų sankaupos vis didėja. Bet traukti kažkur toliau jie dar nesiruošia.
Tiesa, ne visi paukščiai lekia iš šiaurės į pietus. Vasarai besibaigiant pas mus iš pietų užklysta gražūs raudonkojai sakalai. Kartais jų būna išties gausu. Atkreipkit dėmesį į ant laidų tupinčius paukščius ir gal pastebėsit šiuos dailius plėšrūnus. Kiek pasimaitinę, jie lėks atgal į pietus.
Kol čia visi krauna lagaminus ir skuba atostogų, kai kurie paukščiai vis dar maitina jauniklius ar net bando kiaušinius išperėti. Pas mus sodyboje baltoji kielė vis dar šeria kieliukus, kurie tuoj turėtų palikti lizdą. Kai kurios kregždės igi skuba išmaitinti antrą vadą. O viena grybautoja praeitą savaitę miške aptiko slankos lizdą su 4 kiaušinukais. Neaiškios priežastys tokios vėlyvos vados, bet tikėkimės, spės išperėti ir užauginti savo slapukus vaikučius.
Taigi migracija, kurią mes sunkiau matome, pačiame įkarštyje, o rugsėjo – spalio mėnesiais jau pas mus iš šiaurės plūs būriai kitų migrantų – žąsų, ančių, zylių, nykštukų, strazdų, liepsnelių, o paskui juos seks mažieji apuokai ar kiti plėšrūs paukščiukai.
Tai gražios Žolinės ir vis dar naktimis neužmirškit pasigrožėti paukščių taku bei krintančiomis žvaigždėmis.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
