Visa gyvastis turi savo teritorijas (arealus), jose vystėsi, per tūkstančius metų prisitaikė prie ten esančių sąlygų, aplinkos, prie ten gyvenančių gyvių, tiek draugiškų, tiek konkurentų ar plėšrūnų.
Keičiantis sąlygoms, kai kurios rūšys keliauja, įsikuria kitose vietose. Tai vyksta gana lėtai. Natūraliai toli labai paplisti negali (nebent kokia sėkla ar vabzdys prikimba prie toli keliaujančio gyvio). O ir patekus į svetimas teritorijas dažniausiai būna labai sunku prisitaikyti.
Bet čia priėjo Kindziulis, t.y., žmogus ir pradėjo tūsintis po visą pasaulį, vežiodamas įvairius augalus ir padarus be jokios kontrolės. Arba patys augalai ir gyvūnai pasinaudojo vietoj nenustygstančio žmogaus transportu. Taip pas mus ir pas kitus atsirado svetimžemės rūšys.
Bet to neužtenka – žmogus tiki, kad jis yra gamtos valdovas, tad nepagalvojęs pridaro kvailų kvailiausių eksperimentų, kurie dabar kainuoja milijardus visokių organizmų gyvybių, griauna bioįvairovę ir dėl jų kasmet išleidžiama milijardai pinigų pasekmėm šalinti, nors visų pašalinti dažniausiai būna nebeįmanoma.
Prisiminkit Australijos triušius, rupūžes agas, mūsų mylimus sibirinius barščius, usūrinius šunis, rainuotuosius vėžius, uosialapius klevus ir t.t., ir panašiai. Taigi svetimžemės rūšys, kurios, patekusios į visiškai naują aplinką, dėl ten esančių palankių sąlygų, konkurentų ir plėšrūnų nebuvimo pradeda labai smarkiai daugintis ir plisti, išstumdamos vietines rūšis ir griaudamos ekosistemas, vadinamos invazinėmis rūšimis.
Svarbiausias veiksnys – visos tos rūšys atsirado su tyčine ar netyčine homo non sapientem pagalba. Tai per kelis kartus bandysiu papasakoti apie kai kurias iš jų.
O pradžioj apie šliužus. Šliužai yra moliuskai be namų. Ta prasme, jie neturi kriauklės (kai kurių kriauklės likučiai slepias po mantija), o daugiau nuo sraigių nelabai ten smarkiai ir skiriasi, na, tik tuo kad nėra tokie sukti (susisukę).
Kaip ir sraigės, jie yra pilvakojai moliuskai. Turi galvą su 4 čiuopikliais, kurių viršutiniai – akys ir kartu nosis, o apatiniai skirti liesti ir jausti skonį. Burnytėje yra radulė – toks liežuvėlis su daugybe chitininių dantukų, kuriais gremžia jūsų salotas bei braškes.
Toliau už galvos yra mantija, kurios dešinėj pusėj yra skylė – kvėpavimo anga. Šliužai gamina daug gleivių, kad jiems būtų lengviau šliaužti, taip pat jas naudoja apsisaugoti nuo plėšrūnų ar visokių grybelių bei bakterijų ir kad paliktų informaciją apie save ir galėtų susirasti partnerį. Na, kaip mes tai parašom kokiam pažinčių portale, šliužai tai gleivėmis parašo ant žemės.
Lytinė anga atsiveria šalia dešinio čiuopiklio. Taip, pas šliužus, kaip ir pas sraiges, lytiniai organai yra galvoje. Kodėl? Šliužai kilo iš sraigių. Joms yra daug patogiau dauginimosi organus turėti „po ranka“, o ne kažkur kriauklėje.
Todėl ir analinė anga yra kūno priekinėje dalyje (jokia sraigė nenorės tuštintis į savo namus (kriaukles). Šliužai yra hermafroditai. Kiekvienas jų turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus. Bet vis vien daugumai reikia partnerio, kad galėtų apsivaisinti (yra kelios rūšys, kurios gali save apvaisinti).
Kai kurių šliužų poravimasis tikrai atrodo įspūdingai. Jie kurį laiką šliaužioja ratu, tada susisukę pakimba ant savo sukietėjusių gleivių, tada išleidžia savo baltus dauginimosi organus, kurie irgi susisuka ir atrodo it gėlelė, tuo metu ir perduoda sėklą, kuri apvaisina kiaušinius.
Tada baigę vaidinti patinus šliužai virsta patelėmis. Kiaušinius deda į žemę, po rąstais, šakomis, lentomis, į komposto krūvas kelis kartus per metus. Išsiritę šliužiukai išsislapsto, peržiemoja ir tada vėl dauginasi. Mūsų kraštuose paprastai šliužai gyvena metus. Sudėję savo kiaušinių normą, suaugėliai žūva. Didysis šliužas gali gyventi kelis metus.
Kuo minta šliužai? Dalis yra vegetarai – minta augalais ar grybais, dalis yra visaėdžiai – ryja tiek augalus tiek gyvūnus, dalis yra plėšrūnai. Jūsų mylimieji ispaniškieji šliužai ryja ir negyvus savo gentainius.
Kam reikalingi šliužai? Išgirdęs tokį klausimą, visada noriu atsakyti, o kam jūs reikalingi? Šliužai, kaip ir kitos moliuskų rūšys, užimą tam tikrą vietą ekosistemose. Minta tam tikru maistu arba yra maistas kitiems gyviams. Taip pat padeda skaidyti tiek augalines, tiek gyvūnines organines medžiagas ir padeda joms greičiau grįžti į gyvybinius ciklus.
Ar šliužai turi priešų? Kadangi jie yra riebūs, maistingi bei neturi kriauklės, tai turi begales priešų, kurių pagrindinis – sausra. Šliužams reikia drėgnų, ūksmingų vietų. Ir aktyviausi jie yra tamsiu paros metu (tada ir plėšrūnų mažiau).
O šiaip šliužus ryja visokie vabalai (labai mėgsta žygiai) ir rupūžės, ir gyvatės (yra žalčių rūšių, kurie tame specializuojasi), ir patys įvairiausi paukščiai. Juodieji strazdai labai daug surenka šliužų jauniklių, gandrai, gervės, antys, vištiniai paukščiai mielai ryja suaugėlius. Juos labai mėgsta ir ežiai su barsukais (spėju, kad dėl to barsukas ir yra storašiknis).
Tai kodėl dabar mes tų šliužų taip nemėgstam? Nes jie drįsta ėsti mūsų salotas, braškes ir gėlytes. Niekas negali kėsintis į lietuvio salotas, braškes ir kokius nors jurginus.
Kodėl anksčiau nebūdavo tiek daug šliužų? Pirma, mūsų vietinių šliužų rūšių skaičių puikiai reguliuodavo jų plėšrūnai – ežiai su paukščiais. Antra, pas mus nebuvo invazinių rūšių, iš kurių baisiausia yra luzitaninis arionas. Tiesa, dabar jau paaiškėjo, kad tai visai ne ta rūšis, o vadinamasis ispaniškasis šliužas (lotyniškai Arion vulgaris). Taigi, kadangi pas mus į svetimžemes rūšis visada buvo žiūrima pro pirštus, tai nereikia stebėtis, kad su visokiais egzotiniais augalais (be jokių karantinų) tie šliužai papuolė pas mus.
Sveikiname Kauną – jie buvo pirmieji. Šliužams čia buvo rojus – sąlygos puikios, plėšrūnų ir parazitų nedaug. Vislumas šių šliužų didžiulis – per metus atskirom porcijom vienas šliužas padeda iki 400 kiaušinių. Vėliau dvesia. Kitais metais gyvi išlikę šliužiukai vėl dės krūvas kiaušinių. Tad per keletą metų jų gali prisiveisti galybė.
Ir trečia – turbūt viena pagrindinių priežasčių, kodėl tų šliužų taip sparčiai daugėja – šiltėjant klimatui daug daugiau šliužiukų peržiemoja.
Ką daryt? Pagal įstatymus privalot gaudyt ir naikinti. Jei negaudysit ir nenaikinsit savo sklypuose, galit net baudą užsidirbti. Dabar labai populiaru šliužus vilioti alumi. Šliužams patinka alaus mielių kvapas – į jį jie ir šliaužia. Bet dažniausiai taip sodyboje atsiranda dar daugiau šliužų, nes privilioti kvapų tiek mielių, tiek šliužų lavonų (jie ryja ir savo gentainių lavonus, nes yra visaėdžiai) jie susirenka į sodybą.
Ne visi būtinai įkrenta į tą gaudyklę. Jei jau taip viliojat, tai gaudyklė turėtų būti ne sodyboje, o už jos ribų. Yra daugybė paprastų šliužų gaudyklių, kur juos galima privilioti ne tokiais stipriais atraktantais (tiesiog jų mėgstamais augalais). Arba tiesiog ant lysvės padėkit platų indą su vandeniu.
Šliužai po juo ryte sulįs slėptis ir juos lengvai surinksit. Tada šliužus reiktų sunaikinti. Išnešti ir išpilti į konteinerį, už tvoros ar pas kaimyną nėra geriausias variantas, nes šliužai tuoj pat grįš (jie skuodžia stulbinamu 3 metrų per valandą greičiu). Taip pat, jei jau sugalvojat šliužus gaudyti, turit tai daryti kartu, visi kaimynai, be jokios išimties – tik tada bus pasieksit rimtesnį efektą.
Nes paliksit vieną sklypą ar jo pakraštį nenurinktą ir kitąmet turėsit vėl tą patį vargą. Taip pat yra išrasti dažai, kuriais nudažius lysvių atitvarus, ar apsaugines sieneles per juos šliužai negali perlipti (tiesa, po lietaus reiktų perdažyti). Taip galima apsaugoti savo augalus, o šliužus sugaudyti gaudyklėmis. Visokie kiaušinių lukštai, pelenai, medetkų nuoviras, išbraižytos pentagramos nelabai jums padės.
Lietuvoje yra keletas šliužų rūšių. Vieni iš jų yra saugomi ir net Raudojoje knygoje (juodasis Arionas). Didysis arba leopardinis šliužas irgi, pasirodo, yra svetimžemė rūšis, o kai kur paskelbtas invaziniu. Invazinį ispaniškąjį šliužą atskirti nuo kitų rūšių gali būti sudėtinga, nes jų spalvos gali skirtis, o nuo rudojo ariono išvis tik specialistai atskirtų. Bet jei pas jus pilnas kiemas rudų ar oranžinių šliužų, tai greičiausiai bus būtent ispaniškieji. Taip pat plinta ir jau kai kur invaziniu tapęs juodagalvis šliužas.
Tiek apie šliužus. Nereikia ant visų jų pykti, jie labai reikalinga ekosistemos dalis, bet invazinių rūšių populiacijas reikia reguliuoti ir stengtis, kad jų neliktų idant išsaugotume savo vietines rūšis.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
