Nacionalinės premijos laureatė aktorė Rasa Samuolytė šį laiką išgyvena neramiai. Buvo metas, kai galėjai visą dėmesį skirti mylimam darbui, vaidybai, gilintis į dramaturgiją, personažų pasaulį. Dalytis meile su žiūrovais. Viskas grėsmingai pasikeitė. Dabartis reikalauja, nepamirštant profesijos, išsakyti ir savo pilietinę poziciją. „Šį laiką prisiminsime ilgai, ir keista, kad politikams tai nesvarbu“, – sako Rasa.
Su Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktore aptariame naujausius ir senesnius, bet ne mažiau reikšmingus teatro įvykius, jo kūrybinį kelią, atvedusį į nerimastingą šiandieną.
Teatro pynė
– Rasa, neseniai tapai reikšmingo įvykio dalimi – LNDT įvyko Karolio Kaupinio spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ premjera. Regis, pjesės inscenizacijos procese dalyvavai nuo pat pradžių – galbūt tą pradžią prisimintum?
– Spektaklio istorija mums prasidėjo nuo Karolio skambučio man ir Dainiui: parašė pjesę, norėtų, kad perskaitytume. Atsiverčiau, pamačiau veikėjus – Samuolytė, Gavenonis, Aistė, Šarūnas... Teatre jau buvome vaidinę savo vardais Arpado Schillingo „Didžiame blogyje“, Jo Stromgreno „Duryse“. Ir kai pamatai pirmąją pjesės sceną, kur seselė sako: „Gavenonis? Užeikit“, tai iškart intriguoja. Pjesė man labai patiko.
Įdomu, kad Karolis tiek laiko ją rašė vartodamas mūsų vardus, sakykim, „naudodamasis“ mumis ir net nežinodamas, ar sutiksim vaidint. Sakė, jei būtumėt nesutikę, nežinau, ką man reikėtų daryt.
Pjesę perskaitėm LNDT šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pernai lapkritį. Buvo rodomi ir televiziniai įrašai, matomi spektaklyje. Skaitymai praėjo puikiai, sulaukėm gerų atsiliepimų. Svarstėm, gal nereikia nieko vaidint, gal užtenka tik skaityt. Tačiau Karolis matė kitą perspektyvą.
Atsimenu, kolegos iš kino važiavo į „Juodųjų naktų“ festivalį Taline, sakė, ten visi kalbėjo ne apie kiną, o apie „Lietuvių mirties pranešimų“ skaitymą. (Juokiasi.) Kadangi pjesė sulaukė tokio rezonanso, Nacionalinis dramos teatras suteikė Karoliui galimybę statyti ją didžiojoje scenoje.
Pradžiugino premjeros žiūrovų reakcijos. Protesto mitinge mane sustabdė viena moteris ir dėkojo už spektaklį, už tą meilę žmogui ir laikui. Girdėjau ir kitą nuomonę, kad čia jau gal per daug, kam taip toli eiti iki ribos, kai nebeaišku, kur humoras, o kur – realybė. Netikėta, man tai buvo siurprizas. Kita vertus, normalu, vieni pamato viena, kiti – kita.
– Pirmojoje spektaklio scenoje su Dainiumi vaidinate dantistę ir jos pacientą. Iš pradžių atrodo, kad jiedu nėra pažįstami, juo labiau – ne išsiskyrusi pora.
– Toks trupės gyvenimas, išsiskyrusiems žmonėms kartais tenka vaidint toje pačioje scenoje. Atsitinka ir taip, kad kartu vaidina ir kurio nors dabartinė pasija. Ir tu turi būti kartu, atlikt vaidmenį. Pjesė juk ir pasakoja apie gyvenimą, kuris įsiskverbia į teatrą. Kolektyvas žino, kas vyksta trupėje. Tokia teatro pynė.
– Pjesės autorius jūsų su Dainiumi šeimą išskyrė, atsirado meilužė ir pan. Net per Lietuvą gandas eina, kad judu nebe kartu. Nieko panašaus, bet vis tiek maga paklausti, kaip pasiryžote tokiam žaidimui, intrigai?
– Suprantama, sužaista mūsų vardais, pavardėmis, šeimos tikrove. To ir siekta – kas tikra, o kas – ne? Kai žiūrovas nežino, kaip yra iš tiesų, galbūt labiau įsitraukia į veiksmą.
Tačiau kalbu ne tik apie savo ir Dainiaus scenas, bet ir apie Daivos Stubraitės vaidmenį spektaklyje, Nelės Savičenko ir Juozo Budraičio paraleles su vaidinamais personažais ir su realybe nieko bendra neturinčiais faktais. Žaisdamas, paimdamas mūsų vardus, tikrovę, Karolis padarė teatro, kaip atskiro pasaulio, pjūvį. Esame tik sraigteliai tos dramaturgijos, kuri aprėpia daug gilesnius, laikui nepavaldžius sluoksnius.
– Spektaklyje atgaivinamas prisiminimas apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Pavadinkime tai „Mistralio tema“, kai Avinjono festivalyje per spektaklio kulminaciją į sceną įsiveržė vėjas ir pakilo miltų verpetas. Prisimeni tą akimirką?
– Tą stebuklą mačiau tik akies krašteliu, nes vaidinau. Mes, tuo metu jau mirę, sukomės su Romeo (akt. Giedrius Savickas) kubile. Visa scena buvo nubarstyta miltais, vėjas pakėlė juos ir ėmė sukti.
Nemačiau, bet tai labai graži teatro metafora. Kai vienas žiūrovas, pavyzdžiui, sako, kad spektaklis jam labai patiko, esą ten buvo kažkas tokio, o kitas, pasiklausęs ir nuėjęs „kažko tokio“ ieškoti, nieko neranda.
Disonansas
– Kažkada seniai esi juokavusi, kad tavo sudėjimo, nedidukei, aktorei vaidmenų visada bus ribotas skaičius. Peržvelgus, kiek jau suvaidinai, kiek esi „užimta“ dabar, viskas klojasi puikiai. Nuogąstauta be reikalo?
– Gal seniau, daug seniau, buvo manoma, kad vaidmenų amplitudę lemia išvaizda. Aišku, iš dalies lemia, galbūt niekada nesuvaidinsiu metro devyniasdešimties fatališkos moters. Tačiau ką reiškia „fatališka moteris“? Mes kalbam apie anksčiau egzistavusius standartus. Man regis, dabar tokių įvardijimų nebėra.
Negaliu sakyti, kad tikrai žinau, jog visada turėsiu darbo.
Suprantama, yra tipažai. Fiziniai tipažai. Jei esi tokio sudėjimo, režisieriai mato tave tam tikrose pozicijose. Buvo laikas, kai ilgai vaidinau paaugles. Paskui ėmiau jaustis išaugusi tą amžių, nors mano kūnas nesikeitė. Na, gal tik nežymiai. Pradėjau jausti neatitikimą tarp savo patirties ir to, ką turiu vaidinti, – pirmąsias, paaugliškas patirtis. Tas laikas praėjo, esu jam dėkinga, nes galėjau pasinerti į įdomią dramaturgiją – buvo puikusis „Ugnies veidas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Vasarvidžio nakties sapnas“ Oskaro Koršunovo teatre (OKT). Tiesiog pajutau, kad jau metas pereiti į kitą amžių.
– Perėjai ir vaidmenų nepritrūkai?
– Tikrai negaliu skųstis. Neturiu jų labai daug, nesu ta, kuri dirba be atokvėpio. Labai vertinu laisvą laiką. Ir nežinau, kaip bus toliau, kokie bus mano vaidmenys. Tokia profesija – ne operos solisto, kuris žino 5 metams į priekį, kokius teatrus apvažiuos, kuriose salėse dainuos. Aktoriaus kelias kitoks, savaip specifinis. Niekas neapsaugotas nuo pauzių, kai tavęs nereikia nei vienur, nei kitur. Negaliu sakyti, kad tikrai žinau, jog visada turėsiu darbo.
Du kurso nulinukai
– Ką laikai savo pirmuoju režisieriumi? Baigei vadinamąjį dainuojantį kursą, jam vadovavo Jonas Vaitkus, Feliksas Bajoras ir Cezaris Graužinis. Turbūt Jonas ir bus tas pirmasis?
– Jonas Vaitkus mano mokytojas. Laikas su juo buvo trumpas, bet man reikšmingas. Jis įskiepijo bekompromisę poziciją, atsidavimą aktorystei. Žinojau, jutau visu kūnu, kad prieš spektaklį man reikia susikaupti. Galbūt jaunystėje kartais net per daug tam skirdavau laiko, nors vaidmuo būdavo nedidelis. Paskiau atsirado ir tam tikros žaismės, suvokimo, kad profesija, vaidyba yra ir žaidimas, ir atsitraukimas. Ir nebūtina kankintis norint suvaidinti kančią. Tad Vaitkus suteikė tam tikrą ašį.
O pirmasis režisierius, suprantama, Oskaras Koršunovas. Vaidmenys spektakliuose „Roberto Zucco“, „Shopping and f...ing“. Po pirmojo viskas labai įsisuko. Ir sukosi dar ilgai iki Ofelijos ar Mašos „Žuvėdroje“.
Dar kalbėdama apie mokytojus, galiu paminėt scenografę Jūratę Paulėkaitę. Paskui, kai pradėjau dirbt Nacionaliniame dramos teatre, įvyko dar keli man svarbūs susitikimai, pavyzdžiui, su Krystianu Lupa („Didvyrių aikštė“), taip pat su Kristianu Smedsu „Vyšnių sode“. Merės vaidmuo „Laisvėje“ (rež. Dainius Gavenonis) irgi mane moko, augina kaip aktorę ir žmogų. Spektaklio tema labai rimta – žmogaus pasirinkimas negyventi. Tas kūrybinis procesas pilnas pasikeitimų ir... ištvėrimų. (Nusijuokia.) Dabar lengviau. Žmonės po spektaklio dažnai dėkoja, kad kalbam ta tema, ir mes patys matom prasmę.
Tad, ko gero, esame perėję daug etapų, užsigrūdinę, jau sugebame ir įsigilinti, ir atsitraukti. Aišku, kai statomas spektaklis, grįžti į namus ir ištisai kalbi apie jį, atsikeli ryte – vėl kalbi. Tačiau tai tik tam tikras ruožas, kuris, žinau, netrukus praeina. Kai staiga užklumpa laisvas laikas – tenka mokytis gyvent jame. Vis dėlto įgūdžiai jau atsiradę. (Juokiasi.)
– Kuo ypatingas buvo tas dainuojantis vaidybos kursas? Aktoriaus bent be minimalaus muzikinio išsilavinimo nelabai ir įsivaizduoju. Gavote ypatingą parengimą?
– Buvome įvardyti kaip aktoriai su sustiprintu muzikiniu paruošimu. O stojau neturėdama jokio muzikinio išsilavinimo. Bet įstojau, priėmė. Man tai buvo kažkoks košmaras: dainuoti, viešai, ariją... Turėjome klasikinio dainavimo, solfedžio, muzikos teorijos, ritmikos užsiėmimus. Buvo akimirkų, kai nesuprasdavau, ką aš čia veikiu: noriu būti aktorė, o turiu solfedžiuoti. Nesiseka, turiu mokytis nuo A iki Z. Kurse buvome du tokie nulinukai su Henriku Žukausku.
Turėjome fortepijono pamokas. Dėstytojas sakė, mane užrakins klasėje, kol neišmoksiu Balio Dvariono „Paukšteliai žiemą“. Ir paskambinau tą kūrinį dviem rankom, nebuvo sudėtingas. O kaip džiaugiausi įveikusi save!
Dalykų turėjome per daug, nes buvome bandomasis kursas. Paskiau jie kažkaip atsipurtė. Dainuoti man nesisekė, bet 4-ais studijų metais padariau pažangą, sugebėjau net padainuoti Pergolesio ariją. Pajutau, kaip smagu dainuoti. Mūsų diplominis darbas buvo „Karalius Ūbas“, statėme operą. Joje ir šūkavau, ir dainavau. Viskas baigėsi palankiai.
– O kaip tau pavyko įstoti, jei nebuvai baigusi muzikos mokyklos?
– Ruošiausi, važiavau į konsultacijas. Rengiau etiudus. Galbūt per konsultacijas Jonas Vaitkus mane ir įsidėmėjo. Dainavau, kaip ir daugelis, Kosto Smorigino „Paukščius“, „Baltais pūkeliais krinta snaigės...“ Vyresnis kiemo draugas iš Panevėžio, studijavęs Vilniaus kolegijoje, akompanavo gitara. Sudainavau blogai. Bet etiudai, improvizacijos man pavyko. Tad muzikinis išsilavinimas buvo svarbus, tačiau ne lemiantis.
– Vis dėlto išlavintas ritmo pojūtis vėliau gyvenime ir scenoje turbūt naudingas?
– Buvo ir naudingų, ir nenaudingų dalykų. Įsivaizduokit, per paskaitas ir egzaminus liepdavo klausytis kūrinio ir išvardyti, kuriais instrumentais grojama. Galvojau, išprotėsiu. Kad išvardyčiau, turiu juos girdėti. Kad girdėčiau, turėdavau daug kartų klausytis įrašo. Žinoti, kaip atrodo ir kaip skamba kiekvienas instrumentas – obojus, klarnetas ir t. t. Negalėčiau pasakyti, kad visa ta informacija man dabar naudinga. Tikrai ji buvo perteklinė.
Gerai, kad dėstytojai buvo supratingi, kai kurie neversdavo daryti to, ko tiesiog nesugebi. Todėl, suprantama, mėgindavau „atsilošti“ vaidyboje.
– Pernai sausį per interviu mano kolegei Daivai Gabrilavičiūtei sakei, kad svajoji sutikti vieną režisierių, ne lietuvį, ir su juo padirbėti. Neatskleidei, kas jis, bet pažadėjai tai pasakyti po metų. Metai praėjo...
– Svajoju toliau! Ir tegu tas režisierius apie mane svajoja.
Pirmosios kregždės
– Mudu, mūsų karta užaugome sovietmečiu. Turint omeny tos visuomenės varžymus, asketizmą, uždarumą, man būtų įdomu tavęs paklausti, kas (studijos, dėstytojai?) „perlaužia“ jauną aktorę ryžtis tuo laiku gana kontroversiškiems vaidmenims, tokiems kaip Lulu („Shopping and f...ing“) ar Vika (filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“), apsinuoginti?
– Klausimas formuluojamas žvelgiant per laiko atstumą. Bet kai Ravenhillo pjesė tavo gyvenime „atsitinka“ realiu metu, kai skaitydamas įsitrauki, staiga pamatai, kad šiuolaikiniai jauni žmonės išgyvena tokią istoriją! Kai jie sako, turėkim lytinių santykių, bet nepriimkim to asmeniškai (nusijuokia), tada pirmiausia reaguoji į dramaturgiją, išvis nekeli klausimo, padoru tai ar ne, „laužo“ ką nors ar ne.
Toks jausmas, kad pražiopsojom akimirką, kai politikų melas ir purvas tapo norma.
Studijuodamas akademijoje mokaisi peržengti savo ribas. Tavo profesija tokia, kad stengiesi suprasti kitą, nori į jį įsijausti. Mažiausiai galvoji apie tai, kaip tave vertins visuomenė. Likimas suvedė tave su tokiais žmonėmis – Jūrate Paulėkaite, Oskaru, Dariumi Gumausku, Airida Gintautaite, Dainiumi Gavenoniu, Martynu Budraičiu, Gintaru Sodeika. Atsiduri tokiam sūkury, kuris sprendžia jautriausius šios dienos klausimus.
Be abejo, su Airida kalbėjom: „Gal nereikia nusirengti tos maikutės?“ Tada dar galvoji, ką mama pasakys Panevėžy. Staiga atsiranda tie fiziniai klausimai. Bet pasikalbi su Jūrate, su Oskaru – reikia! Kaip apsirengęs gali sakyti, kad esi nuogas? Tuo metu mes laužėm barjerus, įsiveržėm su šiuolaikine dramaturgija. Pasipylė kritika, kažkas negražaus buvo parašyta, nenoriu net prisiminti. Verkiau, Oskaras guodė, pamenu.
Dabar tai tokios smulkios detalės palyginus su tuo, kas tada vyko. Jautėm, kad kalbam tai, kas jaudina, kabina, kas žiūrovui nauja, tikra. Kartu su gerbėjais žengėm nepramintu taku. Todėl nekeli klausimo, skauda tau ar ne. Tave veda bendras didelis užmojis.
Tą patį galėčiau pasakyti ir apie Algimanto Puipos filmą. Tada turėjau kitų, fizinių, iššūkių, nes buvau jauna mama su trijų mėnesių kūdikiu. Tačiau man buvo sudarytos puikiausios sąlygos, jaučiau didžiulę prodiuserės Uljanos Kim ir režisierius Algimanto Puipos pagarbą. Maitinimas buvo šventa, pieno nusitraukimas – šventa. (Juokiasi.)
Suprantama, tai suderinti buvo iššūkis. Ir dar tokia tema... Tiesiog man labai pasisekė: ir šeima mane palaikė, ir atsidūriau kūrybingų žmonių glėby. Tad nekilo jokių abejonių. Dabar, atsitraukus, prisiminus, galvoju – vau! – tikrai pasiryžta buvo! Ir nesigailiu nė vienos nemiegotos nakties, nieko...
– Dabar net juokinga pagalvojus, kad Ravenhillo dramaturgija taip šokiravo kultūros bendruomenę. Bet ar tos temos, minimos pjesėje, tada jau buvo aktualios Lietuvoje jaunimui?
– Londono nevaidinome, ieškojome savo atitikmenų, kaip žmonės tuo metu gyvena, bando užsidirbti: laukinis kapitalizmas, išnaudojimas, noras turėti pinigų, noras patirti ir žiaurumas. Spektaklio jėga galbūt ir buvo ta, kad žiūrovai matė ne Londoną, o tikrą gyvenimą, kurio iki tol teatras nerodė. Kad herojais tampa...
– Tarkime, homoseksualūs žmonės.
– Taip, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad mes tikrą gatvę „atnešėme“ į sceną. Tuo galbūt buvome pirmosios kregždės Lietuvoje, o ir Ravenhillo pjesė tikrai drąsi ir nuostabi. Tiesiog gatvinis Čechovas.
Kaip senais gūdžiais laikais
– Grįžkime į dabartį. Kaip tau sekasi gyventi šiuo laiku?
– Man atrodo, ateityje mes šį laiką atsiminsime, tyrinėsime, kas gi Lietuvoje nutiko. Jis įeis į istoriją. Ir nežinau, kodėl kai kuriems politikams tai nesvarbu. (Šypteli.) Kiekvienas jų žingsnis, kiekvienas sprendimas bus primintas ir išanalizuotas. Mes galėjome gyventi savo tikrovėje, kūrėme spektaklius, kiną ir t. t. O dabar prieita riba, kai turime būti budrūs ir saugoti tą savo lauką (ir ne tik savo), kad mūsų nelaikytų statistiniais vienetais kaip senais gūdžiais laikais.
Tad šis laikas, regis, mus moko budrumo. Niekada nemaniau, kad gali būti pavojinga nepastebėti politinių sprendimų. Praėjo tie laikai, kai manėme, kad politikoje veikia ją išmanantys žmonės. Dabartinis neišmanymas, nekompetencija ir diletantizmas tiesiog gąsdina.
Supranti, kad turi ne tik džiaugtis laisve, valstybės nepriklausomybe, bet ir saugoti ją. Atėjo metas sugebėti atskirti šviesą nuo tamsos, melą nuo tiesos. Toks jausmas, kad pražiopsojom akimirką, kai politikų melas ir purvas tapo norma. Kodėl tai turi būti norma?!
Todėl tampi politiškai aktyvesnis, labiau visuomeniškas, pamatai, kokia jėga yra pilietiškai mąstančių žmonių bendruomenė. Gyvenome savo burbuluose, dabar suprantame, kad reikia iš jų išeiti, stebėti, išlikti budriems. Tai neramina.
– O kaip teatre? Neklausiu, ar esama spektaklių, kurie kaip tada „Shopping and f...ing“, aktualiai kalba apie dabartį. Manau, Karolio Kaupinio „Pranešimai“ apie tai iš dalies kalba. Klausimas, ar nenusvyra rankos, ar neapleidžia noras stengtis, kai matai, kas vyksta politikoje ir kaip niveliuojamas profesionalumas?
– Reikia nenustot vilties, tikėjimo ir dirbt mylimą darbą. Per jį irgi gali belstis į žmonių širdis. Gal jie labai norėtų, kad tu apleistum savo darbą, pozicijas. Ne, reikia daryt tai, ką geriausiai išmanai. Tik labai norisi, kad dalykų nespręstų tie, kurie jų neišmano.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
