Vilniaus Sapiegų rūmuose balandžio pabaigoje atidarytoje parodoje „Namų ruoša pavojingais laikais“ pristatomas prancūzų menininkas Ethanas Assouline‘as savo kūrinių nuotaiką apibūna kaip „liūdną gimtadienio vakarėlį“. Tai – labai iškalbingas vaizdinys, ko gero, daugeliui pažįstamas: kur kas sunkiau pakelti liūdesį, kai jis užeina tą dieną, kada turi būti linksma.
Šią paralelę pasitelksiu apibūdinti ir į Lietuvą atvežtą režisieriaus Antano Obcarsko kroatų Zagrebo jaunimo teatre pagal Tenos Štivičić pjesę pastatytą spektaklį „Rūgštis“ (koprodiuseris – Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Spektaklio išeities taškas – choreografo Gabrijelio auksinė valanda, artėjantis kūrybos trisdešimtmetis, kurį žymi ir artėjanti premjera, ir dokumentinis filmas. Deja, šis vakarėlis nebus linksmas – tiek premjera, tiek karjera, tiek auksinės valandos bus atšauktos: jubiliejaus proga atsirado norinčių pasisakyti.
Spektaklis „Rūgštis“ švaria ir paprasta teatrine kalba tyrinėja psichologinį smurtą darbo vietoje. Tokia paprasta, kad stipriausią įspūdį kuria lėtai avanscenoje besileidžianti vario spalvos auksu tviskanti užuolaida. Jos leidimasis ir kilimas – toks lėtas, kad gali nepastebėti. Visai kaip tų ištisų dešimtmečių, kurie praeina, kol žmogus pagaliau pasako, kaip jaučiasi šalia kito žmogaus. Užuolaidos vaizdinys šiame spektaklyje išties reikšmingas – juk sunkiausi gyvenimo sprendimai ir įvykiai nutinka „už užuolaidų“.
Nors pabaiga agresyviai sugriauna spektaklio kūną, vis dėlto akivaizdu, kad „Rūgšties“ kūrėjams svarbiausia išanalizuoti ne kaip viskas baigsis, o kaip viskas atsitiko.
Obcarskas Zagrebe sukūrė sceninės raiškos prasme ramesnį, o dramaturginės linijos atžvilgiu – tikėtinesnį darbą, negu jam būdinga Lietuvoje. Ir „Raganosiai“, ir „Fermentacija“, ir „Alisa“ vedė žiūrovą lakios vaizduotės miglomis, o „Rūgštyje“ pasakojama galbūt „Boksui“[1] artimesnė istorija, kurioje svarbiausia – žmonių tarpusavio santykiai ir tuose santykiuose vykstančios vidinės transformacijos.
„Rūgštis“ savo tema priminė tame pačiame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statytus Annos Smolar darbus „Paukščiai“ ir „Sulėtintai“, kuriuose nagrinėjamos meninės tapatybės rizikos, susidūrimai su tais, kurių sprendimai lemia tavo meno egzistavimą, menininkių krizes galerinėje ir kino aikštelės aplinkoje.
„Rūgštis“, regis, atsisakė bet kokio meninio pertekliaus ir susitelkė į temą: aukšto lygio choreografas, jo toksiškas elgesys ir jam gresiantis susidorojimas bei reputacinė žala, iš kitos pusės – per vieną dieną subliūkštantis genijaus balionas, kai viską, kaip vaikystėj, prarandi dėl to, kad negražiai elgeisi. Šiek tiek apmaudu, kad nuosekliai ir preciziškai žodis po žodžio, judesys po judesio pamažu išrutuliojama tema staiga baigiasi – ties pirmu telefono skambučiu, kuriuo šokio teatro atstovė kviečiama pasiaiškinti į valdybos susirinkimą (beje, pjesė baigiasi kitaip – Gabrijelis lieka vienas, niekas neskambina, visiška tyla). T. y. pirmą akimirką, kada į teatro viduje jau užvirusią įtampą pasikėsina išorė.
Bent aš, tarsi netikėtai nutrūkus spektakliui, jaučiausi lyg išvaryta iš teatrinės tikrovės, kurioje dar norėjau pabūti. Galbūt po keturias, penkias ir šešias valandas trunkantys lietuviški spektakliai mus galiausiai išmokė lėto žiūrėjimo ir nesitikėjimo, kad per pusantros valandos galima pasakyti esmę. Bet galima, ir kaip tik tokio koncentruoto turinio teatro bendruomenėje dažnai pasigendama. Kita vertus, galbūt taip nukirstas spektaklis režisūrine prasme kaip tik ir duoda pajusti tą genijaus pabaigos jausmą: vieną minutę atrodo, kad viskas dar prieš akis, o kitą – aktoriai jau lenkiasi.
Nors pabaiga agresyviai sugriauna spektaklio kūną, vis dėlto akivaizdu, kad „Rūgšties“ kūrėjams svarbiausia išanalizuoti ne kaip viskas baigsis, o kaip viskas atsitiko.
Lietuvių scenografės Barboros Šulniūtės sukurta šokio mokyklos scenografija – darbo kabinetas, poilsio kampelio komplektas su kušete ir repeticijų salė su lenta choreografinėms schemoms, partitūroms, notacijoms – leidžia po ypatingo grožio scenos objektus klajoti prisiminimams, įtampoms, baimei, nusivylimui, svarbiausia – tiesai, kuri lipdoma po mažą lopinėlį, nuolat tikrinant, kiek galima pasakyti, už kiek dar nebus pasekmių.
Choreografo Gabrijelio vaidmenį kuriantis aktorius Frano Mašković taip nė karto ir nenuslysta nuo savo psichologinės nejautros: jame nėra jokio jausmo, net baimės. Gabrijelis nieko negaili ir nesigaili, visus, kurie neatlaikė jo metodikos, vadina silpnais ir laiko tai jų problema. Aišku viena: jis problemų neturi.
Ko gero, vienas iš svarbių šio darbo kūrėjų tikslų ir yra garsiai kalbėti apie tokią sociopatinę būseną, kada žmogui apskritai sunku jausti empatiją, kito žmogaus jausmus, įžvelgti savo kaltę, apskritai analizuoti, kas vyksta ryšyje su kitu, leidžiant žiūrovui suprasti, kad tokiais atvejais nėra jokios prasmės laukti, kol tas kitas pasikeis, susipras, pagailės, nustos, atstos.
Tačiau iki apgailėtino tipo nenuvertinamas ir Gabrijelis – jo argumentai formuoja autentišką asmeninę tikrovę, kurioje vyrauja kūnų kaip choreografinių objektų matymas. „Kaip koks gyvūnas tu judi? O kaip koks gyvūnas tu judi, kai myliesi?“ – tai jam įdomiausi klausimai.
Itin stiprų vaidmenį spektaklyje sukuria šokėją Lucią vaidinanti Emma Bates, kaip tik ir sulaukianti minėtų klausimų. Įdomu stebėti jos aktorinę raišką, judesį ir autentišką minties vedimą – ji veikia kaip antonimas Gabrijelio nejautrai. Ji aiškiai atpažįsta, suvokia ir išsako savo jausmus, jos veidas gyvas ir psichologiškai nuogas.
Tiesa, ji su toksišku Gabrijeliu jaučiasi gerai – ir ne vedama paklusnumo ar aukos sindromo, o tvirto ir sąmoningo, gerai visas rizikas įvertinančio vidinio apsisprendimo. Jųdviejų tarpusavio laikysena priminė Marion Muller-Colard knygoje „Profesorius Froidas kalbasi su žuvimis“ aprašomą žuvies ir profesoriaus santykį: profesorius Froidas, pagavęs žuvį, laiko ją delnuose ir jos klausia: „Kodėl nesigelbsti?“ Bet žuvis nenori atgal į vandenį – ji moka būti su tokiais, kaip Froidas. O pats Froidas sudaro sąlygas nuo jo gelbėtis, sprendimą atiduodamas žuviai, kaip Gabrijelis – savo šokėjams, savo valia šokantiems pas jį.
Gabrijelio profesinio bendražygio Adriano vaidmenį atliekantis Filip Nola visų pirma reikšmingas kaip savitos aktorinės mokyklos nešėjas. Smalsu stebėti kiekvieną jo grimasos centimetrą. Jo veidas savo odos peizažu primena Roberto Wilsono „7 vienatvėse“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) vaidinusio lietuvių aktoriaus Dainiaus Svobono veidą – ne fiziniu panašumu, o tuo, ką „7 vienatvių“ grimas ištraukė iš Svobono: tai veide sudėta istorija, kurią visą galima nesiliaujant ir nepavargstant skaityti.
Taip pat Filip Nola veidas, ypač matant jį stambiu planu vaizdo projekcijose, tampa laukiama šio spektaklio geografija, kurioje suslėgtas ilgas ir tykus gyvenimas šalia žvaigždės, kuri žmonių nemato.
Aktorės Natašos Dangubic, vaidinančios Gabrijelio mylimąją Sonją, vaidmuo stipriausiai sprogsta vietoje, kurios apskritai neturėjo būti: netyčia iškritus mikrofono dėžutei. Kai į spektaklį įsiveržia realybė, kuri negailestingai primena žiūrovui, kad tai – tik teatras, štai krenta mikrofonai, štai šviečia šviesos, štai kostiumai – tada aktorius vienintelis gali išsaugoti teatrinę tiesą.
Šis spektaklis veikia labiau kaip vitrina, tikrovė už stiklo, maloniai skambant Nine‘os Simone „Isn‘t it a Pity“.
Tik nuo jo reakcijos priklauso, ar teatrinė materija išsprūs žiūrovams iš rankų, ar ne. Ir jei ne – kas tada atsitiks? Dangubic ne tik nesustabdo sceninės tėkmės, bet dar ją sustiprina: regis, net jei aplink imtų griūti sienos, ji vis tiek tęstų. Tokiose akimirkose teatras viršija tikrovę tuo, kad pamatai, kaip dėl jo kaunasi aktoriai, visa kūnu reikalaudami, kad tikrovė šią akimirką neegzistuotų – o kad neegzistuotų, ją reikia jėga pakišti po scena.
Įdomu tai, kad „Rūgštis“ nesukurta taip, kad naiviai įtrauktų į psichologines peripetijas: žiūrovo pareigų ji neapriboja santykių dramos sekimu, jaudinimusi dėl veikėjų. Ne, čia nėra dėl ko jaudintis. Šis spektaklis veikia labiau kaip vitrina, tikrovė už stiklo, maloniai skambant Nine‘os Simone „Isn‘t it a Pity“.
Ją stebėdami mes ne išgyvename dėl vitrinos ekosistemos, o veikiau iš atstumo, nutolę stebime, kaip veikia visuomenė, kokie gali būti žmonių motyvai, kur žmonėms gali skaudėti ir ypač – kur visai neskauda. Tai yra švelnus darbas, kuris iš po stalo ištraukia tuos šimtus tylų, nutylimų kuriant meną, judant meno rinkos magistralėmis, paneigiant sociume vyraujantį kultūringo kultūros kūrėjo mitą.
Ne veltui spektaklyje tiek daug paties šokio – spektaklio choreografas Miloš Isailović sukuria galimybę ir stebėti choreografinę estetiką (beje, stebėtinai profesionalią), ir pasimatuoti agresyvią jos kūrimo metodiką, iki nukritimo kartojant tas pačias šokio sekas, svaidant merginų kūnus ant žemės. Spektaklis kelia paskutiniu vis dažniau teatre artikuliuojamą klausimą – ar tai, iš ko gimsta grožis, irgi yra gražu? Ne? Kaip tai ne?
„Raganosiuose“ leidęs raganosiams perimti miestą, „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ tyrinėjęs masinius žmonijos išnykimus, „Fermentacijoje“ kvestionavęs antropoceną ir mąstęs dėl žmogaus rūšies vyravimo validumo, „Rūgštyje“ Obcarskas grįžta į paprastą žmogaus gyvenimą ir jo amžiną problemą: kaip mes elgiamės vieni su kitais. Juk, net ir griūnant pasauliui ar nykstant žmonijai, iki pat paskutinės akimirkos tai lieka vieninteliu iš tiesų svarbiu žmogaus matavimo vienetu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
