Kadaise Šnipiškės buvo Vilniaus priemiestis, gyvenęs savo ritmu, tačiau šiandien čia – pats miesto centras. Viena pagrindinių Kalvarijų gatvė judri ir gana triukšminga, o joje stovinčiuose namuose gausu kontrastų – čia ir krosnimi besišildantys kaimynai, ir modernią estetiką sukūrę gyventojai.

Šiandien svečiuojamės beveik prieš šimtą trisdešimt metų statytame name, kuriame architektė Viktorija Puodžiūtė–Jurkšaitė kartu su vyru Andriumi rado savo namus. Tiesa, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio – pirmą kartą atvykus juos pasitiko apleista laiptinė ir butas, skendintis šiukšlėse, tačiau aukštos lubos, subtilūs lipdiniai ir erdvės jausmas šeimininkams kuždėjo apie galimybes, todėl pora rizikavo prikelti būstą naujam gyvenimui.

Istorinė erdvės dvasia tapo pagrindu kuriant namus ir išsaugant viską, kas autentiška. Nors butas ir neįrašytas į kultūros paveldo registrą, o tik stovi paveldo apsaugos zonoje, statinio istorija šeimininkams svarbi visų pirma dėl savęs, ne dėl įstatymų. Juolab, kad pradėjus ardyti sienas, po dešimtmečiais augintais dažų ir tinko sluoksniais slėpėsi sienų freskos, melsvos polichromijos fragmentai, kolonų piešiniai, sovietmečiu užmūrytos durys ir kiti atradimai.

Svarbiausia šių namų šeimininkų interjero kūrimo taisyklė – nepaisyti griežtų taisyklių! Tačiau tai galioja tik tiems, kas žino tas taisykles. Eksperimentuodami kaip tikri profesionalai, jie mėgavosi procesu ir leido sau pajusti namų dvasią, kurdamiesi palengva – sluoksnis po sluoksnio, istorija po istorijos.

Ved. Dovas Serapinas.