Nemenčinės miškų apsuptyje, kur pušų viršūnės siekia dangų, o metų laikų ritmas diktuoja kasdienybę, įsikūrusi vieta, kviečianti sulėtinti tempą ir išgirsti save. Tai sensorinė „Sanctum“ erdvė, kurios įkūrėjai Linai Tvarijonavičienei idėjas padiktavo pats miškas, o architektūros studija „Arches“ tobulai įgyvendino sumanymą. Penkerius metus brandintas projektas šiandien jau pelnė vieną svarbiausių pasaulio architektūros apdovanojimų už pastatų ir gamtos harmoniją.

Objekto mastelis ir pastatų dinamika derinta prie miško vertikalių, o natūralios medžiagos – medis, stiklas, betonas ir varis – prie vietinio kraštovaizdžio. Čia architektūra virsta jausmų patirtimi, kurioje kiekviena detalė skirta ne tik akims, bet ir pojūčiams – aplinka sukurta tam, kad žmogus netaptų gamtos stebėtoju, o jaustųsi tikra jos dalimi.

Šioje gamtos ir architektūros dermėje mokomasi tiesiog būti. Klausytis vėjo medžių viršūnėse, stebėti šviesos žaismą, leisti mintims sulėtėti. Todėl išvykstant svarbiausia ne tik tai, ką pamatei – architektūrą, estetiką ar inovacijas – svarbu būsena, kuri lieka tavo viduje. Jausmas, kai gamtai leidžiama harmonizuoti, o tylai tapti svarbesne už tūkstančius žodžių, yra šios vietos siekiamybė.

Ved. Dovas Serapinas.