„Dabar galiu daryti gera Lietuvai ir jos žmonėms prosenelių vardu“, – sako Vilniuje įsikūrusi lietuvių kilmės brazilė Nadja Gircis. Vaikystėje girdėtos istorijos apie Lietuvą jai skambėjo lyg pasaka. Prosenelių gimtinę Nadja pirmą kartą aplankė būdama 15-os ir nuo tada svajojo čia apsigyventi. Tiesa, svajonės išsipildymo teko laukti kelis dešimtmečius.
Ši istorija – straipsnių ciklo „Protėvių pėdsakais“ dalis. Jame pasakojama apie Lietuvoje įsikūrusius lietuvių kilmės žmones, jų šeimos kelią svetur ir tai, kaip jiems sekasi protėvių gimtinėje.
Geresnio gyvenimo paieškos Brazilijoje
Nadjos Gircis istorijoje svarbią vietą užima Rokiškyje gyvenę proseneliai Emilija ir Vincas Girciai. Tarpukariu jų šeima ūkininkavo, vertėsi sunkiai, todėl pasitaikius progai vykti į Braziliją, nutarė ja pasinaudoti. Nadjos proseneliai pamatė skelbimą apie galimybę dirbti Brazilijos ūkiuose.
„Turtingiems žmonėms Brazilijoje reikėjo žmonių, kurie dirbtų jų žemę. Mokėjo ir už kelionę, ir už bilietus. Tuo metu Europoje Brazilija atrodė kaip stebuklas – gera žemė, kur viskas auga, kur galima laisvai ūkininkauti. Čia jie nieko neturėjo, o ten atrodė labai geros sąlygos“, – šeimos istoriją pasakoja N. Gircis.
Išpardavę čia turėtą kuklų turtą, Nadjos proseneliai leidosi į nelengvą kelionę. Iš pradžių iki Hamburgo, vėliau – laivu iki Brazilijos. Tuo metu Nadjos prosenelė Emilija laukėsi, tad jos senelio brolis gimė pakeliui.
„Įsivaizduoju, kaip tuo metu buvo sunku, ypač su vaikais. Jie nemokėjo kalbos, mokėjo tik lietuviškai“, – sako lietuvių kilmės brazilė.
Lietuva domėjosi nuo mažens
Taip Gircių šeima karta po kartos kūrėsi Brazilijoje. Nadjos lietuvis senelis mirė, kai jai tebuvo dešimt. Tačiau mergaitė jautė artimą ryšį su jo seserimi. Su ja nuo vaikystės mėgdavo kalbėtis apie Lietuvą.
„Aš važiuodavau pas senelio sesę į kitą miestą pabūti kartu ir klausytis istorijų apie Lietuvą. Prisimenu, kad ji man pasakodavo apie gamtą, kaip Lietuvoje žalia. Man viskas atrodė kaip pasaka.
Įsivaizdavau tą gyvenimą ir visada norėjau aplankyti ją. Pradėjau mokytis ir lietuviškų žodžių. Kai gamindavome maistą, klausdavau, pavyzdžiui: o kaip vadinasi duona? Turėjau užrašų knygutę ir rašydavausi ten lietuviškus žodžius“, – pasakoja Nadja.
Tiesa, savo lietuviškomis šaknimis jos šeimoje daugiau niekas nesusidomėjo. O susimąsčiusi, kuo ją taip patraukė prosenelių gimtinė, pati Nadja galiausiai gūžtelėja pečiais – tai vidinis jausmas, kurį sunku paaiškinti.
Aš važiuodavau pas senelio sesę į kitą miestą pabūti kartu ir klausytis istorijų apie Lietuvą. Prisimenu, kad ji man pasakodavo apie gamtą, kaip Lietuvoje žalia. Man viskas atrodė kaip pasaka.
Po pirmos viešnagės Lietuvoje troško čia apsigyventi
Vis dėlto pasakojimų apie Lietuvą jai buvo negana, pašnekovė svajojo čia apsilankyti. Šią svajonę išgyvendinti pavyko sulaukus 15 metų.
„Tuo metu Brazilijoje buvo tradicija, kad 15 metų sulaukusiai mergaitei buvo galima rengti arba debiutantės puotą ir prisistatyti visuomenei, arba važiuoti į „Disneilendą“. Aš nenorėjau nei vieno, nei kito, norėjau važiuoti į Lietuvą“, – prisimena lietuvių kilmės brazilė.
Išsakiusi savo norą mamai, Nadja sulaukė skeptiškos reakcijos – 1995-aisiais pasiekti Lietuvą iš Brazilijos buvo ne taip paprasta. Vis dėlto per San Paule veikiančią lietuvių bendruomenę pavyko rasti gidą, kuris kaip tik rinko grupę keliauti į Lietuvą.
Dauguma vykstančiųjų buvo bendruomenės nariai. Taip Nadja kartu su mama, senelio seserimi ir dar keliais giminaičiais išsiruošė pamatyti prosenelių gimtinės.
„Kai atvykome, man viskas buvo labai įdomu ir įspūdinga. Be to, senelio sesė dar palaikė ryšį laiškais su savo giminaičiais Lietuvoje – pusbroliais ir pusseserėmis, tad galėjome susitikti. Buvo didelė šventė, daug emocijų.
Mano senelio sesuo, mano teta, turėjo vertėjauti, nes ji vienintelė iš mūsų mokėjo abi kalbas. Dešimt žmonių norėjo mums ką nors pasakyti, tai ji turėjo versti į portugalų, o mes penki laukdavom, kol ji išvers jiems iš portugalų į lietuvių. Jos smegenys kaip reikiant dirbo“, – juokiasi lietuvių kilmės brazilė.
Pašnekovė patikina – tada užsimezgusį ryšį su giminaičiais ji puoselėja iki šiol. O po pirmo apsilankymo Lietuvoje susidomėjimas ja nesumažėjo, netgi atvirkščiai – Nadja ėmė svajoti, kad kada nors čia apsigyvens.
„Nuo pirmo apsilankymo norėjau čia gyventi. Negaliu paaiškinti kodėl, yra tiesiog toks jausmas. Netgi kvapas čia kitoks – ir pastatų kvapas, ir maisto kvapas, juodos duonos kvapas.
Kai grįžau į Braziliją, norėjau apie Lietuvą žinoti dar daugiau. Tada pradėjau šokti tautinius šokius bendruomenės kolektyve ir po truputį mokytis lietuvių kalbos. Vėliau išvykau į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, ten metus mokiausi“, – apie ryšio su Lietuvą kūrimą pasakoja pašnekovė.
Baigusi mokyklą, Nadja norėjo studijuoti mediciną Lietuvoje. Vis dėlto tuomet paklausė mamos, kuri paragino mokslus rinktis Brazilijoje. Po jų chirurgijos rezidentūrai lietuvių kilmės brazilė pasirinko Angliją.
„Norėjau vykti į Lietuvą, bet beveik dešimt metų nebuvau kalbėjusi su niekuo lietuviškai, tik susirašinėjau. Išvykau į Angliją, nes ten galėjau mokytis anglų kalba“, – paaiškina pašnekovė.
Po penkerių metų chirurgijos rezidentūros Nadja gavo darbo pasiūlymą Vokietijoje. Tiesa, per visus tuos metus noras vykti gyventi į Lietuvą nesilpo.
„Noras čia gyventi tik didėjo. Kiekvienais metais važiuodavau į Lietuvą, o kai grįždavau, galvodavau, kad noriu atgal. Laikas bėgo, kol vieną dieną pasakiau sau: nebenoriu taip, noriu į Lietuvą, važiuoju.
Pasiėmiau į mašiną savo šuniuką, keletą daiktų, drabužių, dokumentus, man svarbias nuotraukas ir išvykau su nusiteikimu, kad čia gyvensiu ir niekur nebevyksiu“, – prisimena Nadja.
Ji įsitikinusi – artimųjų toks jos sprendimas pernelyg nenustebino. „Manau, jie buvo su tuo apsipratę, nes aš visą gyvenimą kalbėjau, kad noriu gyventi Lietuvoje. Ta idėja buvo tarsi gėlė, kurią vis laisčiau“, – sako lietuvių kilmės brazilė.
Tiesa, pašnekovė pripažįsta, kad jaudinosi, kaip šią naujieną sutiks tėtis. Anot Nadjos, jis laikėsi minties, jog verčiau likti Anglijoje ar Vokietijoje.
„Aš jam pranešiau savaitę prieš išvažiavimą, kai jau turėjau išsinuomojusi Lietuvoje laikiną būstą. Aišku, pilvą skaudėjo, kai reikėjo su juo kalbėti. Nors man tuo metu buvo jau 38-eri, vis tiek bijojau (juokiasi), tėtis yra tėtis, bijojau, kokia bus reakcija. Bet jis pasakė: „Tu visada taip norėjai, tai gerai, aplankysiu tave“, – prisimena lietuvių kilmės brazilė.
Nuo pirmo apsilankymo norėjau čia gyventi. Negaliu paaiškinti kodėl, yra tiesiog toks jausmas. Netgi kvapas čia kitoks – ir pastatų kvapas, ir maisto kvapas, juodos duonos kvapas.
Dirba gydytoja keliose klinikose
Pirmiausia Nadja išsinuomojo būstą mėnesiui vienoje vietoje, po mėnesio – kitoje. Kaip pati sako, norėjo iš arčiau susipažinti su Vilniaus rajonais, nes iki tol žinojo tik Senamiestį ir Užupį.
Pašnekovė iškart ėmė lankyti lietuvių kalbos kursus tris kartus per savaitę ir pasiruošė išlaikyti egzaminą. Tuo pat metu aiškinosi, kaip galėtų Lietuvoje gauti gydytojos licenciją, rūpinosi reikalingų dokumentų vertimu.
„Kai gavau licenciją, prireikė pusės metų, kol radau darbą. Šiek tiek užtruko“, – sako gydytoja.
Šiuo metu Vilniuje ji dirba trijose klinikose. Pirmiausia įgijusi chirurgės urologės specializaciją, po kiek laiko N. Gircis atrado medicininės akupunktūros sritį. Nors Lietuvoje konsultuoja ir kaip urologė, ir kaip akupunktūros gydytoja, sako ketinanti susitelkti būtent į pastarąją.
„Brazilijoje akupunktūra yra labai populiarus gydymo metodas. Kai Vokietijoje baigiau studijas, susirgau labai stipriu ausų uždegimu, buvo baisu ir labai skausminga. Man prireikė daugybės vaistų – antibiotikų, raminamųjų, vaistų nuo skausmo. Pagalvojau: esu jauna, sveika, o reikia tiek daug vaistų. Turi būti ir daugiau būdų.
Galvojau apie savo pacientus, kurie turėdavo ištisus sąrašus vaistų: nuo spaudimo, diabeto, cholesterolio, skausmo, miego sutrikimų. (...) Dabar yra daug mokslinių studijų apie akupunktūrą. Pradėjau skaityti, gilintis ir man kaip kitas pasaulis pasirodė. Tuomet ir pradėjau mokytis“, – apie savo gydytojos kelią pasakoja N. Gircis.
Lietuviškas klimatas neišgąsdino
Penkerius metus Lietuvoje gyvenanti pašnekovė pažymi, kad laiko apsiprasti reikėjo. Nors priduria, jog pati jaučiasi labiau lietuvė nei brazilė, vis dėlto jaučia savyje lotynoamerikiečių charakterį.
„Reikia žinoti, kad kultūra yra kitokia. Kartais lietuviai atrodo pikti, kai kalba, bet jau žinau, kad žmonės ne pikti, o konkretūs, tiesūs“, – komentuoja pašnekovė.
Nadjos neatbaido ir šaltis. Netgi priešingai. „Prieš tai gyvenau Bavarijoje, ten irgi būdavo apie minus dvidešimt, tai man labai patinka. Kai kažkas klausė, ar nebuvo bloga, ar netrūko saulės šiais metais, sakiau, kad man viskas gerai“, – tikina lietuvių kilmės brazilė.
Tiesa, paklausta, prie ko priprasti jai buvo ar tebėra sunku, pašnekovė juokiasi: „Iki šiol sunku suprasti lietuvius vyrus. Jie truputį sudėtingi, gal ir nedrąsūs. Galbūt dėl to, kad neatrodau lietuvė, gal dėl mano temperamento, be to, esu ryžtinga, nepriklausoma... O gal tiesiog neradau tinkamo.“
Dabar aš galiu grąžinti duoklę, galiu daryti gera Lietuvai ir jos žmonėms prosenelių vardu.
Nepamiršta prosenelių istorijos
Vis dėlto čia Nadja jaučiasi laiminga ir tikina, kad grįžti gyventi į Braziliją nebegalėtų. Pirmiausia, dėl saugumo. „Kai ten esu, visada jaučiu nerimą, įlipusi į mašiną užsidarau visus langus, užsirakinu ir skubu važiuoti. Čia galiu vaikščioti su šunimi 11 val. vakaro ir jaustis ramiai“, – pažymi pašnekovė.
Ji patikina – kasdien vertina tai, kad pagaliau gyvena Lietuvoje ir gali kalbėti lietuviškai. „Kartais važiuodama pro Gedimino pilį žiūriu į ją ir dėkoju Dievui, kad esu Lietuvoje. Koks geras jausmas, kad pagaliau čia gyvenu“, – šypsosi Nadja.
Lietuvių kilmės brazilė nepamiršta ir savo prosenelių istorijos. Ji sako jaučianti, kad sugrįžusi gyventi į Lietuvą įgyvendina tai, ko negalėjo proseneliai.
„Jie nenorėjo, bet turėjo išvažiuoti. Buvo pasirinkimas arba mirti badu, arba bandyti išgyventi kitur. Dabar aš galiu grąžinti duoklę, galiu daryti gera Lietuvai ir jos žmonėms prosenelių vardu“, – graudinasi Nadja.
