Kadaise, kai siautė karas, jo tėvai paliko Lietuvą ir laimę rado Venesueloje. Dabar Antonio Baronas persikėlė į tėvų gimtinę, nes Venesueloje gyventi tapo ne tik sunku, bet ir pavojinga. Kaune įsikūręs pašnekovas šypteli, kai paklausiu, ar nekeista, kad jo šeimos kelias vėl pasuko į Lietuvą: „Manau, buvo lemta grįžti. Geriau net būti negalėjo.“
Pasitraukimas iš Lietuvos ir skelbimas, nuvedęs į Venesuelą
Antonio Barono šeima iš tėčio pusės turėjo ūkį Plutiškėse. Kaip pasakoja Venesuelos lietuvis, senelis buvo išvykęs dirbti į Amerikos kasyklas, o grįžęs įsigijo nuosavas valdas. Augino 7 vaikus. A. Barono tėtis Vincas buvo trečias vaikas, gimęs 1918-aisiais. Jis mokėsi Žemės ūkio akademijoje Lietuvoje, bet baigti mokslų išvyko į Frankenbergą, Vokietiją. Į gimtinę po studijų grįžti nebegalėjo, nes jau buvo prasidėjęs karas, o vykti į Venesuelą susigundė pamatęs skelbimą apie ieškomus darbuotojus.
„Jis perskaitė, kad Venesueloje viena kekė bananų kainavo mažiau negu vienas bananas Vokietijoje, be to, ten buvo ir kvietimas užsieniečiams atvykti dirbti. Tėtis užsiregistravo kaip norintis vykti ir gavo tokį leidimą. Atvyko į Venesuelą 1948-aisiais, iš pradžių dirbo kaip daržininkas, vėliau – kavos įmonėje.
Jo mokslų sritis buvo topografija, galiausiai jis dirbo su tuo susijusį darbą, o po to jį pakvietė į ministeriją ir jis dirbo tiltų ir kitų statybų srityje“, – pasakoja A. Baronas.
Pašnekovo mamos šeima kilusi iš Kauno. Venesuelos lietuvis pažymi, kad senelis dirbo traukinių įmonėje, priklausė Šaulių organizacijai. Sužinojęs, kad sovietai ketina jį suimti, nusprendė su visa šeima palikti šalį.
„Jam vienas draugas pranešė, kad sovietai jo ieško. Tai susirinko iš daiktų, ką galėjo, ir sėdo į pirmą traukinį – jis, mano senelė ir 5 vaikai. Net nežinojo, kur važiuoja, bet gerai, kad kryptis buvo į Vokietiją, o ne į Rusiją. Mano mamai buvo maždaug 10 metų, kai jie išvyko iš Lietuvos. Pateko į pabėgėlių stovyklą, ten labai gerai jais rūpinosi.
Paskui mano senelis irgi pamatė tą patį skelbimą apie Venesuelą, kad ieškomi darbuotojai. Jie norėjo važiuoti į JAV, bet ten priėmė tik šeimas, kurios turi ne daugiau kaip 3 vaikus, o jie turėjo 5, todėl iškeliavo į Venesuelą. Senelis gavo darbą naftos įmonėje, paskui dirbo su vandens šildytuvais“, – šeimos kelią į Venesuelą pasakoja A. Baronas.
Mūsų aplinka buvo 100 proc. lietuviška.
Namuose skambėjo tik lietuvių kalba
Pašnekovo tėvai – Vincas ir Maria Leonora – susitiko jau gyvendami toli nuo gimtinės. A. Baronas patikina, kad namie visada skambėjo vien lietuvių kalba, tėvai tarpusavyje kalbėtis ispaniškai neleisdavo.
„Kai man buvo kokie 4-eri metai ir mane nuvedė į darželį, aš net nemokėjau ispaniškai ir nieko nesupratau, ką man sakė. Tada mama pasakė: „Žinai, gal reikia, kad pramoktum ispaniškai.“ Ir nebevedė manęs ten. Pradėjau žaisti su kaimynų vaikais ir greitai išmokau kalbą“, – prisimena A. Baronas.
Jis iš tėvų ir senelių tikina daug girdėdavęs apie Lietuvą, kaip jie ten gyveno. O pats su dviem sesėmis ir broliu, kai buvo vaikai, ne tik kalbėjo lietuviškai, bet ir mokėsi deklamuoti lietuviškus eilėraščius.
„Venesueloje buvo lietuvių bendruomenė, o kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį būdavo mišios lietuviškai, tai mes į jas susirinkdavome, ten ir eilėraščius deklamuodavome, kiek vėliau ir lietuviškas giesmes giedodavome, o po to dar kavą gerdavome. Mūsų aplinka buvo 100 proc. lietuviška“, – pažymi pašnekovas.
Nuo gatvėje tykančio pavojaus iki vaistų trūkumo
Pats A. Baronas šeimą sukūrė su venesueliete, iki išvykimo daugybę metų jie gyveno šalies sostinėje Karakase. Užaugino du sūnus, jie abu dabar įsikūrę Ispanijoje. Pašnekovas ne vienerius metus turėjo nuosavą verslą, bet padėtis šalyje vis prastėjo. Venesueloje A. Baronas užsidirbo ir pensiją.
Tiesa, jis pabrėžia, kad jo gaunamos pensijos dydis – vos 2 eur. per mėnesį – vaizdingai iliustruoja ten gyvenančių žmonių padėtį. Nors jis pats būdamas elektros inžinieriumi dar kurį laiką sugebėjo užsidirbti iš privačių projektų, bet atėjo momentas, kai pragyventi tapo neįmanoma.
„Buvo laikas, kai Venesueloje reikėdavo 6–8 vaistines apeiti, kad vieną vaistą gautum. Vandenį turėdavome pusvalandį per dieną, elektrą – pusę dienos, o internetą, nors mokėdavau 40 dolerių per mėnesį, nėra garantijos, kad turėsi. Negalėjau dirbti už 16 eurų per mėnesį. Nieko nenusipirksi.
Be to, Venesueloje yra pavojinga, daug žmogžudysčių. Bijai, kad išėjus į gatvę tave gali užpulti, atimti viską, ką turi, pagrobti ar nušauti. Vakarais nuo 19 val. gatvės tuščios, nėra nė vieno automobilio, žmonės užsidarę namie. Kai sutemsta, žmonės neišeina į lauką. Ten nėra normalių institucijų, šalis valdoma tarsi mafijos, visiškas chaosas. Jau dvejus metus esu išvykęs iš ten, tai negaliu tiksliai pasakyti, kas Venesueloje darosi šiuo metu, bet žinau viena – dabar ten dar blogiau“, – sako A. Baronas.
Jis pasakoja, kad apie Lietuvos vykdomą lietuvių kilmės asmenų perkėlimo iš Venesuelos programą sužinojo iš sesers. Ona išvyko į Kauną kiek anksčiau, o netrukus tam ryžosi ir pats A. Baronas su žmona. Pasak Venesuelos lietuvio, jie nė nesvarstė vykti į Ispaniją pas sūnus, nes ten prasta ekonominė padėtis, be to, Lietuvoje jis turi ne tik seserį, bet ir kitų giminaičių.
„Jaučiausi labai laimingas, kai išvykau iš Venesuelos. Kai lėktuvas pakilo, man tiesiog palengvėjo, nes ten buvo baisu gyventi“, – tikina pašnekovas.
Venesueloje yra pavojinga, daug žmogžudysčių. Bijai, kad išėjus į gatvę tave gali užpulti, atimti viską, ką turi, pagrobti ar nušauti. Vakarais nuo 19 val. gatvės tuščios, nėra nė vieno automobilio, žmonės užsidarę namie.
„Gyvenam kukliai, bet esame patenkinti“
Atvykus į Lietuvą, jų gyvenimas prasidėjo nuo Ruklos pabėgėlių priėmimo centro. A. Baronas turėjo lietuvišką pasą, bet jo žmonai reikėjo gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Taip prabėgo keli mėnesiai. Po to porai iš Venesuelos pagelbėjo A. Barono pusbrolis.
„Jis gyvena Vidmantuose, netoli Kretingos. Paskambino man, pakvietė atvykti. Kai mirė mano sesers vyras, išvykom pas ją į Kauną. Po kelių mėnesių nusprendėm, kad reikia susirasti savo namus, radom gražų butą ir įsikraustėme“, – apie įsikūrimą Lietuvoje pasakoja A. Baronas.
Kaune susirasti darbą jam lengva nebuvo, koją kišo amžius. Vis dėlto pernai rugpjūtį Venesuelos lietuviui pavyko įsidarbinti vienoje Kauno įmonėje. Dabar jam patikėtos aukštos kvalifikacijos prekybos viršininko pareigos. A. Baronas džiaugiasi turėdamas progą bendrauti su kitais lietuviais ir tobulinti savo kalbos žinias.
„Mano lietuvių kalba nelabai gera, daug žodžių pasakau, iš kurių kiti nepiktai juokiasi. Mane kasdien taiso, kasdien išmokstu naujų žodžių, tobulinu kalbą. Dabar kalbu daug geriau nei prieš metus“, – šypsosi pašnekovas.
Lietuvoje, tikina A. Baronas, jam nepaprastai patinka, tik prie šalčio prireikė laiko priprasti. Didžiausiu iššūkiu tapo žiemą ledu pasidengiančios gatvės ir šaligatviai, bet ir juos išmoko įveikti neparkrisdamas. Tokie iššūkiai po gyvenimo Venesueloje – smulkmenos.
„Lietuvoje vaikščioti vakare gali be baimės, gali išeiti 3 nakties ir nieko neatsitiks. Tas saugumo jausmas – didžiausias džiaugsmas. Tvarka yra, autobusai atvažiuoja laiku, nueini pas gydytoją, vaistus išrašo, – čia kaip kitas pasaulis“, – sako A. Baronas.
Anot pašnekovo, Lietuvoje patinka ir jo žmonai venesuelietei. Ji šiuo metu lanko lietuvių kalbos kursus. Būtent kalbos nemokėjimas yra pagrindinė ir kitų iš Venesuelos perkeltų lietuvių ir jų artimųjų problema.
„Labai didelė problema, nes daugelis nemoka lietuviškai. Kalbu tik aš, tokia ponia Audronė ir mano sesuo. Kai kurie truputį moka angliškai, bet dauguma atvykusiųjų kalba tik ispaniškai.
Aš turiu darbą, kuris yra aukštesnio lygio dėl kalbos, bet daug atvykusiųjų gauna nekvalifikuotą darbą, jiems labai sunku pragyventi“, – pasakoja A. Baronas.
Jis pats su žmona Venesueloje pardavė visą savo turėtą turtą, tad į Lietuvą atsivežė šiek tiek pinigų. Pažymi, kad ir jo atlyginimo jų šeimai pakanka, pavyksta ir šiek tiek atsidėti. „Gyvenam kukliai, bet esame patenkinti“, – šypsosi pašnekovas.
Manau, buvo lemta grįžti į Lietuvą, geriau net būti negalėjo. Čia mano tėvynė, tėvų žemė, aš taip jaučiu.
Lietuvą vadina namais
A. Baronas sako dabar jau pripratęs ir prie lietuvių uždarumo, pastebėjęs, kad ne visiems patinka, jei juos užkalbina.
„Venesueloje, pavyzdžiui, jei atsistoji į eilę banke, tai jau po 5 minučių su visais kalbi, net telefono numeriais apsikeiti. Lygiai tas pats ir atsisėdus autobuse. O čia, Lietuvoje, niekas nekalba. Man tai iš pradžių buvo nepatogu, atrodo, jei žmogus nesikalba, tai pyksta ant tavęs.
Vis dėlto niekada nejaučiau, kad į mane čia blogai žiūrėtų. Žmonėms įdomu, kad esu iš Venesuelos. Kartais mane užkalbina, jei išgirsta, kaip kalbu. Ypač vyresnio amžiaus moterys – jos klausia, iš kur esu, dėl mano akcento spėja, kad iš Amerikos. Sakau: iš Amerikos, bet iš Pietų“, – juokiasi pašnekovas.
Jis dar gyvendamas Venesueloje laikė save lietuviu, ne viskas tos šalies kultūroje jam buvo artima. Pašnekovas juokiasi, kad net tada, kai krepšinio aikštelėje susitikdavo Lietuvos ir Venesuelos rinktinės, jis palaikydavo Lietuvą. Čia sako besijaučiantis kaip namuose.
„Tėvai kadaise bėgo iš komunizmo ir mes atbėgom iš komunizmo. Manau, buvo lemta grįžti į Lietuvą, geriau net būti negalėjo. Čia mano tėvynė, tėvų žemė, aš taip jaučiu. Venesueloje nebeturiu nieko – nei šeimos neliko, nei jokio turto nebeturiu. Ten nieko nebeliko iš mūsų. Ir tas kraštas, kurį pažinom, jo jau nėra, jis nebeegzistuoja“, – mintimis dalijasi Venesuelos lietuvis.
Pozityviai žvelgdamas į ateitį A. Baronas svarsto – galbūt vėliau norės būti dar arčiau vaikų ir persikels pas sūnus į Ispaniją, bet neatmeta galimybės, kad ir jie su anūkais galėtų atvykti į Lietuvą.
