Lenkija patiria gerokai daugiau iššūkių įgyvendinant bendrą su Lietuva komercinės elektros jungties „Harmony Link“ projektą – Lietuvai siekiant jį baigti jau 2030 metais, šalies elektros perdavimo bendrovė „Litgrid“ bando padėti kaimynei spartinti darbus, sako projekto vystytojos vadovas Andrius Šemeškevičius.
„Litgrid“ vadovas interviu BNS teigia, kad Lenkijoje projekto darbų – triskart daugiau, jie sudėtingesni. Vis dėlto, jo teigimu, abi šalys palaiko konstruktyvų dialogą.
„Akivaizdu, kad lenkams yra daugiau iššūkių nei mums ir jie tuo labai dideliu optimizmu netrykšta. Bet bandome rasti bendrų sprendimų. Gal mūsų kompetencija ar mūsų pirkimo procesas gali jiems padėti“, – interviu BNS sakė A. Šemeškevičius.
„Pragmatiškai žiūrime, nes nueiti ir kaimynui pasakyti „tvarkykis geriau“ negalime ir nebandome, nes kitąkart gali net sulaukti atvirkštinės reakcijos – kodėl kišiesi, dar pas save pasižiūrėk, ar spėji. Turime (rodyti – BNS) pagarbą vieni kitiems, ir vienoj pusėje, ir kitoje yra profesionalai, nė viena pusė nedisponuoja pilna informacija apie kitos pusės iššūkius“, – kalbėjo jis.
A. Šemeškevičius taip pat pabrėžia neseniai praplėstų „LitPol Link“ jungties su Lenkija pralaidumų svarbą bei progresą ruošiantis tiesti kabelį tarp Lietuvos ir Vokietijos. Dėl pastarosios jungties sprendimai bus priimti 2030-aisiais, sako jis.
Be to, „Litgrid“ per dešimtmetį planuoja gerokai išplėsti linijų pralaidumus su Latvija.
„Turime būti žingsniu priekyje ir paruošti tą infrastruktūrą arba dideliam vartojimui, arba didelei gamybai“, – sako vasario pabaigoje pareigas pradėjęs eiti vadovas.
A. Šemeškevičius taip pat žada iki šių metų pabaigos baigti „Teltonikos“ Liepkalnyje vystomam aukštųjų technologijų gamybos parkui „High-Tech Hill“ būtinus prijungimo prie tinklo darbus, nors jiems artėjant prie pabaigos, „paskutinė mylia sunkiausia“: „Daug sprendimų tokių inovatoriškų padaryta, kad tą projektą pagreitintume, bet tai ateina su tam tikra rizika – niekada nežinai, ar 100 proc. pavyks, ar reiks grįžti ir ieškoti kitokios alternatyvos. Bet visi yra mobilizavęsi.“
Kitos interviu temos:
* Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos rinka yra brandi, bet nemažai projektų dar realizuosis;
* Besivystanti balansavimo paslaugų rinka atriš „Energy Cells“ rankas labiau rūpintis strateginiu elektros rezervu, jei Baltijos šalims tektų dirbti izoliuotu režimu;
* Pokalbiai dėl bendros Baltijos šalių elektros gamybos tęsiasi, skaičiuojamos galimybės.
– Lietuvos siekiamybė iki 2028-ųjų apsirūpinti elektra savarankiškai. „Litgrid“ skelbė, kad pirmąjį ketvirtį beveik pusė, 47,5 proc. bendro šalies elektros poreikio buvo pagaminta iš saulės ir vėjo. Šių elektrinių įrengtoji galia siekia jau apie 6 gigavatus. Ar jus tenkina dabartinis atsinaujinančios energetikos vystymosi tempas, turint omeny būtent tą tikslą, kuriam pasiekti liko maždaug pusantrų metų?
– Tempas fantastiškas, Europoje išlipome į pirmąsias vietas pagal santykį, kiek iš atsinaujinančių pasigaminame ir kiek naudojame. Visada būtų smagiau, jeigu tempas būtų dar geresnis. Ar viską padarėme? Turbūt padarėme 99,9 proc., bet visada, jei labai paieškotumėte, galite dar kažką geriau.
Manome, kad tikrai pasiektas proveržis ir artėjam link to tikslo. Turime saulę, turime vėją, šiek tiek hidroenergijos ir šiek tiek biokuro, bet vis tiek yra dienų metuose, kai nei vėjo, nei saulės nėra, žiemą vien tik šių tradicinių generavimo įrenginių neužtenka. Vadinasi, reikia ir kitų būdų: ir daugiau kaupiklių, ir daugiau jungčių su kitomis šalimis, ir stabilių, patikimų, nebrangių generacijos šaltinių ne tik iš atsinaujinančių išteklių. Tai ir leistų Lietuvai visiškai apsirūpinti elektra.
– Rinkoje vis tik įžvelgiama problemų, kad mažėja atsinaujinančių išteklių elektrinių atsiperkamumas, kadangi elektra, palyginti su kainų piku prieš keletą metų, yra atpigus, be to, balansavimo kaštai aukšti, plėtros inercija kaip ir išsisemia. Kiek anksčiau Europos Audito Rūmai įspėjo Europos Sąjungą, kad žemyne kritiškai trūksta žaliavų būtent atsinaujinančiai energetikai. Kaip jūs spręsite iššūkius, kad ta plėtra išliktų, kiek tai liečia „Litgrid“ veiklą?
– Svarbiausia užtikrinti, kad „Litgrid“ būtų efektyvi kompanija, kuo daugiau padedanti ir projekto pradžioje, ir vystant projektą. Kad nebūtų ilgų vaikščiojimų koridoriais, kad būtume į klientą orientuota organizacija. Kai rinka vystosi nuo nulio, tas vystymosi greitis procentaliai labai didelis atrodo. Paskui, kai rinka prisisotina, ar artėja link prisisotinimo, natūralu, jog gali atrodyti, kad jau plėtra lėtėja. Žiūrint absoliučiais skaičiais, vis dar yra nemažai projektų, kurie yra realizacijos fazėje, prijungimų – tiek gamintojų, tiek baterijų – vis dar ateina ir dar jų bus.
Natūralu, kad brandžioje prisisotinusioje rinkoje tas pelningumo procentas kažkiek mažėja. Bet jeigu kažkas vysto elektrinių parką ar baterijas, jie niekada nežiūri trumpalaikių kainų, nes žino, kad tos kainos galėjo būti sukilusios dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, ar dėl rekordiškai šaltos žiemos, kas daro įtaką kainoms. Vystytojai skaičiuojasi dešimčiai ar daugiau metų savo verslo planus, tad tie vienkartiniai atpigimai ar tikrai neturi ilgalaikės įtakos. Bet jeigu kainų mažėjimas tampa tendencija, jie skaičiuojasi, natūralu. Iš kitos pusės, džiugu, kad įranga pinga. Baterijos gerokai atpigusios, vis didesnį laiko tarpą galime uždengti su pačių pasigaminta atsinaujinančia energetika, nereikia importuoti.
Labai svarbu ir jungtys, nes susisiekančių indų principu elektra teka iš pigesnės į brangesnę zoną, ne visose šalyse tuo pačiu metu ta kaina tokia žema. Deja, mūsų geografija tokia, kad pakankamai ribotą kiekį tų jungčių galime išvystyti. Turime su Lenkija, Latvija ir Švedija, ateityje planuojama „Baltic-German Power Link“ jungtis į Vokietiją. Vokietija ir Lietuva jau geografiškai nutolusios, ir jeigu pas mus šviečia saulė, nebūtinai Vokietijoje ji švies. Tokia galimybė keistis elektra per tuos interconnectorius (jūrines jungtis – BNS) vadinamus, padėtų irgi dar daugiau atsinaujinančių pajungti Lietuvoje ir stabilizuoti kainas, kad jos būtų tolygesnės.
– Sakote, kad Lietuvoje atsinaujinančios energetikos rinka yra brandi, esate minėjęs, kad du–tris kartus daugiau bus šioms elektrinėms vietos Lietuvoje. Čia tikriausiai gali kilti iššūkių dėl sistemos subalansavimo – jei yra elektros pasiūla, kad būtų ir jos vartojimas. Čia svarbi balansavimo rinka – baterijos, kaupikliai. Galime matyti pozityvių ženklų, kad ši rinka Baltijos šalyse plečiasi, metų sandūroje prie perdavimo tinklo prisijungė keli baterijų parkai, o rinkos reguliuotojas patvirtino, jog „Litgrid“ šiemet galės pirkti balansavimo paslaugų iš „Energy Cells“. Ką rodo šis sprendimas, ar matote, jog komercinėje rinkoje atsiranda pakankamų balansavimo pajėgumų? Kokios čia perspektyvos?
– Tinkle pralaidumo yra nemažai ir jie dar neišnaudoti. Bet jeigu bus daug gaminančių, o mažai vartojančių, tiesiog elektros nebus kur dėti, ir čia atsiranda apribojimas. Tą galime girdėti ir iš ESO: jeigu žmonės (gaminantys vartotojai – BNS) pakeistų savo vartojimo įpročius ir aukštą vartojimą ryte ir vakare labiau perkeltų į vidurdienį, tinkle talpos atsirastų daugiau. Tuomet visi gamintų, tačiau visi ir vartotų, ir prasiųsti ar laidais, ar per pastotes dar turėtume laisvumo. Negali gaminti per daug, nes nebeturi kur padėti elektros. Galime išsiųsti per jungtis, jeigu kaimynai pasiruošę priimti, bet labiausiai padeda didesnis vartojimas. Antras aspektas yra balansavimas, užtikrinantis elektros sistemos stabilumą. Reikia turėti paruoštus rezervus, kurie įsijungtų tą pačią sekundę, kai kažkas atsitinka.
Tie rezervai kainuoja, jie yra apmokami ir paruošti. „Energy Cells“ rezervai tam ir paruošti, kad Lietuva būtų pasiruošusi dirbti salos režimu, pavyzdžiui, dėl techninio gedimo ar sabotažo, atsikabinti nuo kontinentinės Europos ir išlaikyti stabilią Baltijos šalių sistemą. „Energy Cells“ užtikrina būtent pasiruošimą dirbti salos režimu.
Vystantis baterijų balansavimo paslaugų rinkai matome, kad „Energy Cells“ gali mažiau dalyvauti užtikrinant sistemos balansą ir labiau ruoštis dirbti salos režimu. Įmonė dalinai pasitraukia iš komercinės balansavimo rinkos. Kadangi pastaroji rinka buvo neišvystyta, „Energy Cells“ iš esmės veikia ir ten, ir ten.
– Tad dabar „Energy Cells“ labiau galės susikoncentruoti būtent į tą strateginę funkciją?
– Taip, jie mažiau dalyvaus komerciniame balansavime. Suderintas palaipsnis jų išėjimas iš balansavimo paslaugų, nes rinka vystosi, ir rinkoje jau atsirado pakankamai žaidėjų, kurie gali užtikrinti balansą, kai yra arba per daug gamybos, arba per mažai vartojimo. Pirmas žingsnis padarytas, nuo gegužės mėnesio dešimčia megavatų (MW) sumažintas balansavimo paslaugų (iš „Energy Cells“ – BNS) poreikis.
– Kokia perspektyva, kad dar mažinsite, kada bus kitas vertinimas?
– Yra laipteliai padaryti, sutarta su Valstybine energetikos reguliavimo tarnyba, kad stebėsime rinką. Vienas iš tikslų, kad būtų konkurencija ir adekvati kaina. „Energy Cells“ baterijų parkai pastatyti su europine parama ir teoriškai jie neturėtų dalyvauti jokioje komercinėje veikloje, nes jų tikslas yra užtikrinti stabilumą. Bet kadangi tuo metu tinkamų balansavimo paslaugų rinka nebuvo išsivysčiusi, buvo išimtis padaryta ir dabar nuo tos išimties po truputį traukiamės. Planas sudėliotas, bet priklausys nuo situacijos rinkoje. Jeigu bus pakankama konkurencija ir pakankami techniniai pajėgumai, „Energy Cells“ galės po truputį mažinti savo dalį.
– Metų pradžioje „Litgrid“ skelbė, kad apie 1,2 gigavato galios rezervuota būtent kaupikliams. Ką tai rodo apie tą pačią rinką, apie jos potencialą?
– Kaupikliai gali būti naudojami įvairiais tikslais, nes tai yra vis tiek verslo projektai. Vienas paprasčiausių yra kainos arbitražas – kaupiklis užkraunamas, kai elektra pigi ir vartojimo piko metu, kai elektra pati brangiausia, ji atiduodama į tinklą. Vystytojai gali uždirbinėti iš šitos paslaugos. Kaupiklis taip pat gali dalyvauti balansavimo rinkoje – vystytojas gali gauti mokestį už kaupiklio parengtį ir jeigu jis yra įkrautas iki pusės savo talpos, yra galimybė tiek paimti iš tinklo perteklinę elektrą, tiek ją atiduoti, priklausomai nuo disbalanso rinkoje. Už budėjimą ir paskui už aktyvavimą, jeigu kaupiklis buvo aktyvuotas kaip rezervas, vystytojas dar gauna pinigų už tas praleistas megavatvalandes ar kilovatvalandes.
Paslaugų spektras vystosi, patys tiekėjai pasirenka, turi savo finansinius skaičiavimus, kas jiems labiau apsimoka. Jie gali žaisti tik kainos arbitraže, gali žaisti tik balansavime, o gali netgi ir kombinuoti, dalyvauti abiejose rinkose.
– Kai susiformuos dar stipresnė balansavimo rinka, ar kai daugumą tų visų būtinų paslaugų užtikrins būtent komerciniai tiekėjai, kiek pavyktų sutaupyti tam skiriamų išlaidų?
– Rinka pati susireguliuoja, kuo daugiau rinkos dalyvių, tuo kainos konkurencingesnės. Įranga kažkiek pinga ir jeigu pavyksta Lietuvai gamintis vis daugiau elektros ir vis daugėja kaupiklių, mažėja kainų tos žirklės, kai dienos metu elektra kartais labai pigi, bet kelias valandas – labai brangi. Jeigu pavyksta visi šie projektai su papildomomis jungtimis, tai irgi padės, keičiantis elektra su kaimynėmis, amortizuoti tuos skirtumus.
– Norėčiau pakalbėti apie „Harmony Link“. Esate minėjęs, kad Lenkijoje šios jungties darbų apimtys yra žymiai didesnės negu Lietuvoje bei su lenkais kartu ruošiamasi galimam ankstesniam šios linijos įjungimui. Kaip sekasi bendradarbiauti ir kokią iniciatyvą Lenkija pati rodo vystant tą gausybę projektų savo pusėje?
– Lietuvos pusėje labai intensyviai vyksta, yra geras progresas. Lenkų pusėje tris kartus daugiau darbų, tris kartus daugiau kompleksiškumo, su triskart daugiau iššūkių susiduria mūsų kolegos. Mūsų komandos bendradarbiauja ir ieškome tų sąlyčio taškų, kaip vienus ar kitus procesus pagreitinti. Ambicija šitą projektą oficialiai pabaigti 2030-aisiais, aišku, iškelta užduotis paieškoti galimybių abiem pusėms (paankstinti – BNS). Ministrų lygyje yra sutarta paieškoti galimybių, galbūt pavyktų pagreitinti. Komandos dirbdamos ieško būdų, kaip ką ir kaip galima būtų greitinti.
Bet žinome, kad tokio lygio projektuose atsiranda ir dalykai, kurie juos ir lėtina. Tai visada ir iššūkis ne tiktai greitinti, bet dar ir spėti į originalų grafiką.
– Kas lėtina šiame etape, kas gali lėtinti tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje?
– Lietuvos pusėje esminių dalykų, kurie lėtintų, nematome, nes darbus vykdome tikrai iš anksto – daug jų darome. Kurie galbūt anksčiau padaryti, jie pradžios projekto nepagreitins, bet tikrai ir nesulėtins. Viską, ką galima padaryti anksčiau, darome vien dėl to, kad kartais bedarant kažkurią dalį susiduri su nenumatyta problema. Pavyzdžiui, jau išpirkome žemę Gižų transformatorių pastotei, kas yra gerai. Faktas, kad paėmimo procesas būna daug ilgesnis, bet mums pavyko susiderinti su savininku ir išpirkti. Lenkų pusėje tie patys iššūkiai: kadangi kabelis labai ilgas, rekonstruojamos trys pastotės, jie susiduria su visokiais tiek žemės išpirkimais, tiek leidimais liniją pratiesti, yra ir saugomų teritorijų, kur darbai labai stipriai ribojami.
Be to, kadangi projektas pakankamai unikalus, niekas ant lentynos neturi pagaminęs tokios įrangos, ją reikia iškonkursuoti pagal specifikacijas, tada gamintojas turi turėti galimybę pagaminti. Pavyzdžiui, tas kabelis, kuris lenkų pusėje bus, yra iššūkis, nes ten, berods apie 90 kilometrų iš viso to kabelio reikia. O tinkamų kabelių gamintojai paprastai turi užsakymų keleriems metams į priekį.
– Ar galima manyti, kad Lenkijos pusėje mažiau techninių galimybių sparčiau užbaigti šitą jungtį?
– Akivaizdu, kad lenkams yra daugiau iššūkių nei mums ir jie tuo labai dideliu optimizmu netrykšta. Bet bandome rasti bendrų sprendimų. Gal mūsų kompetencija ar mūsų pirkimo procesas gali jiems padėti.
– Prisiminus, pavyzdžiui, sinchronizaciją, kai lietuviai labai aktyviai skatino Latviją ir Estiją procesą paankstinti, susidurta su šioku tokiu kitų Baltijos šalių vangumu. Galų gale, pavyko sinchronizuotis šiek tiek anksčiau. Ar nėra dabar panašiai: Lietuvos pusė iniciatyvi, o Lenkija abejingesnė?
– Yra posakis, kad kaimyno žolė žalesnė. Mes vieni kitiems visada patarimų turim ir palinkėjimų, kaip galima būtų geriau, bet realiai nesigiliname į jų problematiką, nežinome kiekvieno smulkaus dalyko, o tokiuose projektuose kartais velnias slypi detalėse. Dėl to daugiau žiūrim konstruktyviai, ar galim kažkuo padėti.
Turim bendrus forumus, kur diskutuojame, yra šuntinių reaktorių skaičiavimai – jeigu viena pusė suskaičiavus ir turi specifikaciją, tai gal kitai pusei neverta skaičiuot. Pragmatiškai žiūrime, nes nueiti ir kaimynui pasakyti „tvarkykis geriau“, negalime ir nebandome, nes kitąkart gali net sulaukti atvirkštinės reakcijos – kodėl kišiesi dar pas save pasižiūrėk, ar spėji. Turime (rodyti – BNS) pagarbą vieni kitiems, ir vienoj pusėje, ir kitoje yra profesionalai, nė viena pusė nedisponuoja pilna informacija apie kitos pusės iššūkius.
– Neseniai praplėsti „LitPol Link“ pralaidumai, artimiausiais metais jie bus plečiami toliau. Kokią konkrečią naudą tai jau davė tiek Lietuvai, tiek Lenkijai?
– Fiziškai toje linijoje nieko nekeičiame, bet dėl sistemos stabilumo dalis tos linijos pajėgumų yra rezervuota techniniams srautams, kad galėtume neprarasti sinchroninio režimo su Europa. Dėka to, kad turim daug vėjo, saulės generacijos prijungtos prie perdavimo tinklo, (...) suderinam jų ir mūsų įrangą taip, kad, pavyzdžiui, vėjo elektrinė greičiau lanksčiau reaguotų į mūsų siunčiamą signalą. Vadinasi, jeigu gamybos yra didžiulis perteklius, tai gali būti, kad reikia ją šiek tiek pristabdyti.
Turime tam tikrus mechanizmus pasidarę ir mums su rinkos dalyviais pavykus susiderinti, kad jų įranga reaguos tinkamai ir greitai, atsiveria galimybė „LitPol Link“ laikyti mažesnį rezervą bei per tą atsiradusią laisvą vietą leisti komercinį srautą. Jau padidinome 36 MW pralaidumą, jis skaičiuojamas dinamiškai, priklausomai nuo vartojimo ir gamybos Lietuvos pusėje. Priklausomai nuo to, kiek bus Lietuvoje kaupiklių subalansavimui, iki metų pabaigos tikimės eksportą (per „LitPol Link“ – BNS) padidinti.
Šiuo metu jis pasiekė apie 200 MW į Lenkijos pusę, iki metų galo žadame pasiekti 365 MW, o iki 2027-ųjų – 500 MW padidinti eksporto galimybes. Viena nauda, kad galime eksportuoti elektros perteklių piko metu, kai gamyba yra maksimali, o vartojimas nepakankamas. Iš kitos pusės, lenkai gali gauti pigesnę elektrą, jeigu pas juos yra trūkumas. Čia yra dvipusė nauda.
– O Lenkija suinteresuota gauti iš Lietuvos daugiau elektros? Ji, berods, irgi gana sparčiai vysto savo atsinaujinančią energetiką.
– Apsikeitimas tarp šalių kartais būna matomas su tam tikrais aspektais. Daug buvo diskusijų apie „NordBalt“ jungtį tarp Švedijos ir Lietuvos – kai ji buvo statoma, buvo akivaizdu, kad iš Švedijos pigi elektra tekės į Lietuvą ir tada Švedijos ketvirtojoje zonoje formuosis šiek tiek didesnės kainos, nes perteklius nutekės į Lietuvą. Bet šių metų pirmąjį ketvirtį pirmąkart matėme apsivertusią tendenciją: labai daug būtent mes eksportavome į Švediją. Kiek metų dirba jungtis, visą laiką tendencija buvo į vieną pusę, dabar pradeda kažkas keistis į kitą. Tad nuspėti, kaip tos jungtys veiks ir kaip formuosis elektros rinka, taip lengvai negalime.
Buvo prognozuotas didžiulis vartojimo augimas su vandeniliu, kol kas tai neįvyko. Jeigu vandenilis pradės vėlgi vystytis, anksčiau ar vėliau jis, matyt, pradės, tai turės įtaką ir atsinaujinančių gamybos kitam žingsniui ir galbūt tam jungčių panaudojamumui kitokiam nei dabar matome.
– Jungtis su Vokietija irgi yra vienas iš strateginių Lietuvos siekių. Kokie darbai čia vyksta?
– Jau spėjau ir susitikti su Vokietijos perdavimo operatorės vadovu, kuris atsakingas už šitą jungtį. Šiuo metu projektas yra pirminėje vertinimo stadijoje – rengiama europinė kaštų ir naudos analizė. Su ta analize atliekamas projekto finansavimo ar valdymo modeliavimas. Tokio lygio projektui būtų tikimasi tam tikros finansinės paramos ir iš Europos Komisijos. Tada turi būti padarytos įvairios studijos apie projekto kuriamą naudą, kaštų pasidalinimo scenarijus ir pan. Reikia prisiminti, kad čia yra trys šalys – Vokietija, Latvija, Lietuva. Jungties tokios vienas taškas yra žinomas, kurioje vietoje bus Vokietijoje, o dėl kito taško Lietuva su Latvija dar turėtų susitarti. Kaštų ir naudos analizė, visi techninių galimybių tyrimai turėtų nuvesti link tų sprendimų, nes Lietuvai su Latvija reikia susitarti.
Tai neturėtų būti turbūt vien tik politinio noro užgaida, bet tai turėtų būti patvirtinta techniškai, kur būtų efektyviausia jungti, nes turi būti pakankami pralaidumai. Tada laukia visų kaštų dalybos, kas kokiais procentais dengia, kaip valdysime šitą jungtį – daug dalykų reikia sutarti. Manome, kad iki 2030-ųjų šitie sprendimai visi bus padaryti.
– Bus jungtis su Vokietija, taip pat „Litgrid“ iki 2035-ųjų ketina dvigubinti pralaidumus su Latvija. Ar jungčių plėtrą planuojat su prielaida, kad Lietuva turės bent vieną jūrinio vėjo parką?
– Sunku mums prielaidas patvirtint ar paneigt, bet jei „Litgrid“ nieko nepadarys, jūrinio parko tikrai negalėsime jokio prijungti. Turime būti žingsniu priekyje ir paruošti tą infrastruktūrą arba dideliam vartojimui, arba didelei gamybai. Kas pavyko – Lietuva tapo viena atsinaujinančių išteklių gamybos lyderių, nes nelaukėme, kad mus užplūstų kažkokios paraiškos (saulės ar vėjo jėgainėms statyti – BNS) ir anksčiau pradėjome rekonstruoti ir plėsti tinklą, nes tiesiog projektai per ilgi gautųsi.
Darydami rekonstrukcijas atsižvelgiame į augimo prognozes. „Baltic-German Power Link“ jungtis irgi atveria galimybes prijungti jūrinius parkus. Investuotojams netgi verslo plano skaičiavimui labai padėtų žinojimas, kad ši jungtis bus.
– Dar pora temų. Esate paminėjęs ir apie dvi iniciatyvas bendrai Baltijos šalių elektros gamybai – mažieji branduoliniai reaktoriai ilgesnėje perspektyvoje ir lanksčios dujinės jėgainės. Kiek pažengusios kalbos su Estija ir Latvija, kas aiškėja apie šiuos planus?
– Darbai vyksta, mūsų rolė yra atlikti skaičiavimus, modeliavimus – kiek ir kokios generacijos reiktų pagal mūsų energetikos ekosistemos vystymąsi. Mūsų rolė yra perduoti elektrą ir suskaičiuoti, kokie galėtų būti poreikiai. Turim modeliuoti ir situacijas, kaip Lietuvai apsirūpinti elektra, jei, pavyzdžiui, tarptautinės jungtys dėl kažkokių priežasčių neveikia. Toliau jau bus sprendimai kitų rinkos dalyvių, kas galėtų užtikrinti tą stabilią arba lanksčią generaciją.
Mažieji reaktoriai yra daugiau stabilumą suteikiantis veiksnys elektros sistemoje, kuris nuolat turi tam tikrą generavimo galimybę. Bet dujinės elektrinės labiau yra lanksčios priemonės, kurios galbūt savaitę žiemą dirbtų visu pajėgumu, o kitu metų laiku galbūt joms nereiktų tų pajėgumų taip smarkiai aktyvuoti ir būtų minimaliai išnaudojamos. Šie visi svarstymai, analizės ir informacija, ką daryti toliau, yra skaičiuojama, kiekviena šalis skaičiuoja savo.
– Iki šių metų pabaigos turėtumėte baigti Kupriškių pastotės prijungimą, nutiesti tą tinklą aukštųjų technologijų įmonės „Teltonika“ technologijų gamybos parkui Liepkalnyje. Kaip šitie darbai sekasi?
– Turime gerą progresą, vyksta rangos darbai. Prijungimą, manome, įgyvendinsime netgi anksčiau negu buvome planavę. Planuojama simbolinė kliento prijungimo data yra gruodžio 31-oji, nors pirminis terminas buvo 2027-ųjų rugpjūčio pabaiga. Dabar matome, kad pavyks iki šių metų pabaigos pajungti. Ten vykdome daug fizinių darbų: elektros kabelių tiesimo, transformacijos pastočių statybos ir kitus. Jau paklota didžioji dalis kabelio, apie 80 proc. maždaug.
Progresas geras, bet žinote, kaip būna: paskutinė mylia sunkiausia, taip ir čia projektas turi savo iššūkių. Kad ir progresas labai geras, visada gali nutikti kažkas paskutiniame etape, sunkiausiame etape.
– Pavyzdžiui?
– Pakankamai nemažai kilometrų reikia praverti tą kabelį po keliu esančiais vamzdžiais – pakankamai unikalų sprendimą darome. Būtent buvo daug sprendimų tokių inovatoriškų padaryta, kad tą projektą pagreitintume, bet tai ateina su tam tikra rizika – niekada nežinai, ar 100 proc. pavyks, ar reiks grįžti ir ieškoti kitokios alternatyvos. Bet visi yra mobilizavęsi, supranta šito projekto svarbą tiek Lietuvai, tiek mūsų sistemai.
– Ačiū už pokalbį.
