„Nieko nekeisčiau“, – apie savo įspūdingą karjerą sako LRT kalbintas legendinis Lietuvos futbolininkas ir treneris Valdas Ivanauskas, kuris penktadienį švenčia 60 metų jubiliejų.
Nuo istorinių pergalių su Vilniaus „Žalgirio“ klubu iki aukštumų Austrijos ir Vokietijos klubuose – viena ryškiausių šalies futbolo asmenybių amžiams įsirašė į Lietuvos metraščius.
Per savo įspūdingą 18 metų trukusią profesionalaus futbolininko karjerą iš Kauno kilęs puolėjas iškovojo ne vieną įspūdingą pergalę, o jo laimėjimai tapo pavyzdžiu ateities kartoms. Vėliau V. Ivanausko pasirinktas trenerio kelias dar kartą pralaužė europines ribas ir įrodė – jei labai nori, viskas yra įmanoma.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Legendinis puolėjas keturis kartus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku.
- Per žaidėjo karjerą V. Ivanauskas yra triskart tapęs Austrijos čempionu ir iškovojęs šios šalies taurę.
- Ryškiausias trenerio pasiekimas – su lietuviškuoju Edinburgo „Hearts“ klubu laimėta Škotijos taurė.
Išskirtiniai gabumai legendiniam lietuviui paklojo pamatus istoriniam žygiui futbole. Futbolininkas karjerą pradėjo „Žalgirio“ klube, su kuriuo 1986–1990 metais išgyveno aukso amžių – legendinio trenerio Benjamino Zelkevičiaus treniruojama komanda 1987-aisiais aukščiausiame Sovietų Sąjungos futbolo divizione iškovojo bronzos medalius ir triumfavo pasaulinėje universiadoje.
Lietuvos ribas peržengęs ir į europinį futbolą žengęs V. Ivanauskas dėl tvirto charakterio aikštėje buvo pramintas „Ivanu Rūsčiuoju“, o jo žaidimas ypač žavėjo Vienos „Austria“ ir Hamburgo „HSV“ klubų aistruolius. Kartu su Vienos ekipa futbolininkas triskart tapo Austrijos čempionu ir iškovojo šalies taurę.
„Kad ir kaip būtų keista, nors tikrai buvau agresyvus ir prieš teisėjus, ir prieš neteisybę, per visus 5 ar 6 metus žaidžiant Sovietų Sąjungoje niekada nebuvau gavęs raudonosios kortelės. O atvykęs į Austriją jau pirmose rungtynėse pasižymėjau... (Šypteli.) [...] Tas charakteris man padėjo. Nuo mažens buvau agresyvus aikštėje, bet pyktis šiuolaikiniame futbole yra reikalingas“, – dalijosi legendinis futbolininkas.
Lietuvos futbolo rinktinės marškinėlius oficialiose rungtynėse V. Ivanauskas vilkėjo 26 kartus, per savo karjerą jam, atstovaujant nacionalinei komandai, pavyko pelnyti 8 įvarčius. Istoriją sukūręs puolėjas net keturiskart – 1990, 1991, 1993 ir 1994 metais – buvo pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku.
Žaidėjo karjerą baigęs V. Ivanauskas nuo futbolo nenutolo – iš aikštės perėjo prie šoninės linijos. Vadovaudamas FBK „Kaunas“ komandai, jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, o su istoriniu lietuviškuoju Edinburgo „Hearts“ klubu laimėjo Škotijos taurę.
Kaunietis treniravo ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Kipro, Lenkijos ekipas, o 2021–2022 metais vadovavo ir Lietuvos vyrų futbolo rinktinei.
„Iš trenerio karjeros, aišku, įspūdingiausias etapas buvo su „Hearts“ klubu, su kuriuo laimėjome taurę. Tokie įspūdžiai tikrai nepasimiršta. [...] Tai buvo pirmoji patirtis dirbti treneriu užsienyje, tokiame lygyje, – sentimentaliai kalbėjo strategas. – Vladimiras Romanovas, kad ir koks jis buvo, turėjo viziją, kuri iš pradžių tikrai pasiteisino. Tolimesni veiksmai – čia jau kitas klausimas.
Visiems mums tai davė postūmį. Lietuviai žaidėjai mūsų komandoje buvo aukščiausio lygio. Man, kaip treneriui, tai buvo viena pirmųjų stotelių, buvau dar visai jaunas treneris, PRO licenciją turėjau tik 3 ar 4 metus. Esu dėkingas už šį šansą. Negali lyginti nieko su Škotijos lyga – sirgaliai, atmosfera, lūkesčiai. Visa tai buvo tikrai įspūdinga. Buvo nelengva, buvo sunku, bet šansą, kurį gavau, manau, išnaudojau.“
Daugiau nei keturis dešimtmečius karjerą mylimoje sporto šakoje vis dar statantis V. Ivanauskas sau 60-ojo jubiliejaus proga linkėjo vieno – sveikatos, ir vylėsi, kad istorinius pasiekimus menantis Lietuvos futbolas ateityje atgims, o naujus pasiekimus galės stebėti ir pati legenda.
„Sau linkiu sveikatos. Pastarieji 10 metų buvo nelengvi, turėjau keletą operacijų, susijusių su futbolo padariniais. Nesinori to pakartoti. Bet viskas gerai, tiesiog norisi, kad sveikata laikytų.
O Lietuvos futbolas – dabar statomi stadionai, turime vilties. Žinome realybę, bet tikiuosi, jog sulauksiu amžiaus, kai rinktinė pateks į tą didelę šventę, – atviravo šalies futbolo legenda. – Svarbiausia – neužmiršti istorijos. Suprantu, laikai keičiasi, bet istorija yra istorija – jos negali pakeisti. Norėtųsi, kad ji gyvuotų ir toliau.“
Pokalbio su LRT metu V. Ivanauskas taip pat dalijasi mintimis apie tai, kaip šiuo metu atrodo jo santykis su futbolu, pasakoja apie trenerių patiriamą spaudimą ir stresą bei apžvelgia Lietuvos futbolo problemas.
– Kaip šiuo metu atrodo jūsų gyvenimas – kiek jame yra futbolo?
– Futbolas niekur nedingo, galbūt tik pavirto kitu amplua. Seku, žiūriu. Jau 3 ar 4 metus vedame trenerių kursus, apmokome specialistus, pradedant nuo pačių mažiausių iki pat PRO licencijos. Neblogai sekasi, darbo užtektinai. Man pačiam teko iš naujo mokytis. Prieš ketverius metus iš UEFA buvo atvykę atstovai, kurie mus apmokė, o mes dabar kaip lektoriai galime vesti paskaitas ir patirtį, kurią turime, perduoti kitiems.
Atgalinis ryšys iš būsimų trenerių yra geras, tai yra svarbu. Šiuo metu, manau, aktualiausia problema Lietuvos futbole yra vaikų trenerių trūkumas. Manau, tikrai pakeitėme visą treniravimo sistemą, todėl tikėsimės, kad kada nors ateis rezultatai.
– Ar dažnai prisimenate save futbole ir tai, ką pasiekėte?
– Nežinau... Taip, prisiminimai, sentimentai lieka. Ypač, jeigu kas nors paklausia ar būna pokalbiai apie tai, prisimeni tuos gerus laikus. Norisi prisiminti, nes tai ne tik mums, bet ir visai Lietuvai suteikė džiaugsmo. Norėtųsi, kad tai nebūtų pamiršta, kad Lietuva ir „Žalgiris“ nepamirštų įvykių, kurie buvo, kad ta istorija tęstųsi. Suprantu, viskas praėjo, laikai keičiasi, bet tų dalykų negalima pamiršti, nes tai buvo istorija. Negali jos padėti į stalčių ir pamiršti.
– Aikštėje pasižymėjote tvirtu charakteriu, buvote pramintas ir „Ivanu Rūsčiuoju“. Kiek tai padėjo jums, kaip futbolininkui?
– Nuo pat mažens nebuvau paprastas berniukas, aikštėje tuo labiau. Kad ir kaip būtų keista, nors tikrai buvau agresyvus ir prieš teisėjus, ir prieš neteisybę, per visus 5 ar 6 metus žaidžiant Sovietų Sąjungoje niekada nebuvau gavęs raudonosios kortelės, o atvykęs į Austriją jau pirmose rungtynėse pasižymėjau... (Šypteli) Nuo to laiko mano žaidimo būdas – pozityvi agresija ir pozityvus pyktis – ir davė tokį vardą. Taip išėjo, keistis neturėjau tikslo, manau, tai imponavo sirgaliams, komandai. Taip, buvo nusivylimų dėl diskvalifikacijų, bet negalėjau pasikeisti, nes jau buvo per vėlu.
Manau, charakteris man padėjo. Nuo mažens buvau agresyvus aikštėje, bet tas pyktis šiuolaikiniame futbole yra reikalingas. Tokių žaidėjų dabar trūksta. Taip, tai nėra malonu treneriams, bet, iš kitos pusės, jei žaidi tik tam, kad žaistum, o tikslo ir užsispyrimo neturi, tai... Manau, tas pyktis yra vien dėl pergalės, kad padėtum komandai. Tai dariau ne dėl savęs, o dėl komandos. Ant teisėjų „važiuodavau“, nes mačiau neteisybę. Manau, agresyvumas yra reikalingas ir privalomas, jeigu nori kažką pasiekti.
– Iš žaidėjo tapote treneriu. Kuris karjeros etapas buvo sunkesnis?
– Tapęs treneriu, turi pamiršti, koks buvai žaidėjas. Vokietijoje, laikant PRO licencijos kursus mentorius pasakė: „Kad ir kokie žaidėjai bebūtumėte, turite pamiršti savo, kaip žaidėjo, patirtį.“ Sunkiausias darbas vienareikšmiškai yra trenerio darbas.
– Jūs treniravote ir Lietuvos futbolo rinktinę, pirmasis į nacionalinę komandą pakvietęs Armandą Kučį ir Artemijų Tutyškiną, kurie yra svarbūs dabartinės rinktinės žaidėjai. Kaip prisimenate etapą nacionalinėje komandoje?
– Prieš ateinant į nacionalinę rinktinę su Tomu Ražanausku, dabartiniu moterų rinktinės treneriu, teko treniruoti vaikinų U19 rinktinę. Rinkome naują komandą, A. Kučys tuo metu buvo Švedijoje, A. Tutyškinas – Lenkijoje. Mes juos pakvietėme ir pamatėme skirtumą, pamatėme, kad tie žaidėjai yra mūsų ateitis. Pirmose rungtynės buvo daug skeptikų, daug neigiamų komentarų, o dabar matome rezultatą.
Pamačiau visai kitokius A. Kučio ir A. Tutyškino veidus. Jie daug metų buvo užsienio akademijose – skirtumas tarp mūsų ir užsienio akademijų vaikinų buvo ryškus. Armandas debiutavo draugiškose rungtynėse su San Marinu, mačiau, kad jis turi potencialo. Tokio puolėjo Lietuvoje jau seniai nebuvo. Pats, kaip buvęs puolėjas, jaučiau jo užsidegimą ir norą. Jis turėjo visus puolėjo duomenis, todėl reikia džiaugtis, kad jis atsirado.
– A. Kučys yra bemaž pagrindinis dabartinės rinktinės puolėjas, kitų ryškių vardų kol kas nėra. Kodėl Lietuva susiduria su bėdomis šioje pozicijoje?
– Reikia ieškoti vaikų, žiūrėti juos. Aš irgi pradžioje nebuvau puolėjas, buvau saugas, bet treneris Benjaminas Zelkevičius pamatė kitą tendenciją. Tuo metu „Žalgiryje“ buvo problema – nebuvo kam žaisti dėl traumų. B. Zelkevičius pastatė mane rungtynėse su Maskvos „Dinamo“ klubu ir nuo to laiko teko žaisti priekyje.
Puolėjus reikia rasti. Jei negimei puolėju, tau reikia ieškoti, reikia individualiai treniruotis. Šiuo metu tai didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje – 80 mln. gyventojų, bet nėra tikro puolėjo, tai apie ką mes kalbame? Reikia džiaugtis, kad yra Armandas, bet reikia ieškoti ir alternatyvų.
– Kokia yra dabartinė rinktinė, lyginant su ta, kurią treniravote?
– Niekas labai nepasikeitė. Taip, gal žaidimas tapo greitesnis, buvo įdomių, efektyvių rungtynių, bet žiūrint į ateitį, nematau didelių skirtumų.
– Jei sulauktumėte pasiūlymo, ar ryžtumėtės antrą kartą stoti prie rinktinės vairo?
– Reikėtų labai stipriai pagalvoti. Žinau realybę. Lietuvos rinktinė – tai atsakomybė prieš visą šalį. Žinant mūsų ekspertus, jie gali tave iškelti labai aukštai arba nuleisti iki dugno. Nenoriu jau šiame amžiuje kam nors ką nors įrodinėti. Reikėtų dėl to labai pagalvoti. Padėti kažkuo galiu, bet minčių grįžti šiuo metu nėra.
– Kiek treneriams sunku atlaikyti visuomenės spaudimą ir kritiką?
– Krepšinio ir futbolo lūkesčiai yra du skirtingi dalykai. Manau, 2,5 mln. žmonių laukia iš Rimo Kurtinaičio, kad jis bus pasaulio ar olimpinis čempionas, o iš mūsų laukia pergalės. Kiekvienose rungtynėse mums norisi pasiekti laimėjimą. Našta yra didelė, atsakomybę prisiimi pats. Spaudimas yra, mes nemaži vaikai, pats priimsi atsakomybę, kad atstovauji Lietuvai, visai futbolo bendruomenei, todėl jauti stresą. Turi mokėti su juo valdytis. Man nepavyko, nes... Na, pavyko, nepavyko – čia jau kitiems spręsti. Kas tuo metu buvo, aš išspaudžiau maksimumą, o spręsti gali kiti, nors nematau, kas čia ką gali linčiuoti.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal ir ką nors savo karjeroje pakeisti, ar keistumėte?
– Nieko. Nieko nekeisčiau. Kodėl turėčiau? Taip, galbūt tam tikrose situacijose, pereinant iš klubo į klubą, reikėjo daugiau kantrybės, gal reikėjo išlaukti, emociškai nepasiduoti spaudimui. Kaip žmogus, kaip žaidėjas – tikrai nesikeisčiau. Tuo metu taip atrodė geriausia. Gal ir nepasiekiau maksimumo, bet tuo metu buvo tokios aplinkybės ir sąlygos.
