Ne vieną operaciją įveikusi ir su viltimi grįžtanti Palšytė: nežinojau, ar dar sportuosiu

Praėjo lygiai 721 diena nuo paskutinio karto, kai Lietuva Airinę Palšytę matė varžybų sektoriuje. Paryžiaus olimpinės žaidynės iš lengvaatletės ilgam laikui atėmė didžiausią jos aistrą – galimybę sportuoti. Plyšus kryžminiams kelio raiščiams laukė ne viena operacija ir šimtai dienų reabilitacijos. Visgi atletės akyse taip ir neužgeso viltis grįžti.

Penktadienį atėjo ta diena – Lietuvos rekordininkė grįžta į šuolio į aukštį rungtį, kur jaučiasi geriausiai. Prieš tai A. Palšytė su LRT išsamiai pasidalijo, ką teko patirti per šį dvejų metų laikotarpį.

2024-ųjų rugpjūčio 2-ąją Lietuvos šuolininkė į aukštį Paryžiaus „Stade de France“ stadioną paliko ant neštuvų ir buvo skubiai nugabenta į olimpinio kaimelio ligoninę, kurioje išgirdo skaudžią diagnozę – bandymai peršokti 1,92 m aukštį jai kainavo plyšusius kryžminius kelio raiščius – vieną skaudžiausių traumų kiekvienam atletui.

Kaip pati lengvaatletė pasakojo, ši trauma pakeitė jos gyvenimą ir pareikalavo begalinio ryžto, užsispyrimo bei drąsos, kad galėtų grįžti.

„Tikrai dažnai pagalvoju net ir iki šiol, kodėl taip atsitiko, ką galėjau padaryti geriau... Jeigu galėčiau ką nors pakeisti, tikrai keisčiau. Tai yra trauma, kurios nelinkėčiau niekam. Po kokio raumens patempimo, po čiurnos išsisukimo ar sumušimo gali galvoti, kad praeis, šiek tiek užtruks, bet praeis, bet tokios traumos tikrai niekam nelinkėčiau.

Suprantu, kad tai mane labai daug ko išmokė, jaučiuosi sustiprėjusi kaip žmogus per tuos dvejus metus. Bet iš kitos pusės ji atėmė didžiausią mano džiaugsmą – galimybę varžytis, pilnus stadionus, rezultatų siekimą ir ambiciją.

Visa tai teko savyje užgniaužti ir suprasti, kad tie penki laipsniai kojos palenkimo šiuo metu yra mano tikslas. Arba pirmieji bėgimo žingsniai yra tikslas. Arba tiesiog pabuvimas sektoriuje ir bandymas mintyse įsivaizduoti, kaip pašoku, yra tikslas. Tą laikotarpį teko tiesiog išgyventi. Tikiuosi, kad tai mane padarė stipresnę ir atsparesnę“, – apie vieną sunkiausių karjeros etapų pasakojo A. Palšytė.

Vedama meilės tam, ką kasdien darė pastaruosius 20 metų, A. Palšytė įveikė dvi operacijas ir ilgą reabilitacijos kelią. Visgi galiausiai prireikė ir trečiosios. Dar prieš ją chirurgas perspėjo, kad po šios operacijos grįžti į profesionalų sportą gali ir nebepavykti.

„Supratimas, kad ne visi grįžta, suteikia stiprybės. Dažnai apie mano traumas ar kokius papildomus dalykus, jei tai neįvyksta varžybų metu, žmonės net nesužino. Arba sužino gerokai vėliau, kai pati pasirenku apie tai kalbėti ir jau būnu nuėjusi tam tikrą kelią. Tarkime, šiuo momentu labai nedaug žmonių žino – turbūt ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau – kad per pusantrų metų nuo Paryžiaus olimpinių žaidynių man buvo atliktos trys operacijos.

Tai buvo ne viena operacija – pirmoji daryta iš karto po olimpinių žaidynių, bet po to turėjau dar dvi. Prieš paskutinę operaciją chirurgas man pasakė: „Vienu atveju aš negarantuoju, kad tu dar sportuosi. Kitu atveju labai tikiuosi, kad sportuosi.“

Važiuodama į operacinę, guldamasi ant operacinio stalo nežinojau, koks bus tos operacijos rezultatas. Nežinojau, ar iš jos išvažiuosiu dar kaip sportininkė, ar ne. Tiesiog nežinojau, ar iš jos išvažiavusi dar galėsiu sportuoti“, – su ašaromis akyse jautriai pasakojo A. Palšytė.

Visgi ji nepasidavė ir jau šį savaitgalį grįš į sektorių. Palangoje vyksiančiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate žiūrovai turėtų išvysti ir daugkartinę Lietuvos čempionę.

A. Palšytė jau dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse, o dabar atskleidė, kad jei pavyks, svajoja ir apie penktąsias – Los Andželo olimpines žaidynes.

Lengvaatletės kolekcijoje – sidabras Europos čempionate, bronza Europos uždarųjų patalpų čempionate ir daug kitų įvairių pergalių. Didžiausias A. Palšytės pasiekimas – auksas 2017 m. Europos uždarųjų patalpų čempionate.

Lietuvos rekordininkė pabrėžė, kad ji labiausiai laukia ne tik galimybės varžytis. Šiame sporte jai brangiausias skrydžio virš kartelės momentas. Pasak A. Palšytės, tada laikas tiesiog sustoja – būtent šio jausmo 34 m. sportininkė ir pasiilgo labiausiai.

„Norėčiau, kad kiekvienas žmogus bent kartą galėtų pajausti tą jausmą, kurį aš jaučiu skrydžio virš kartelės metu. Tas momentas, kai atsispiri, skrendi, perskrendi kartelę ir nusileidi, iš šalies atrodo labai trumpas. Tačiau mes, sportininkai, tuo metu jaučiame kiekvieną detalę. Jaučiame, kur yra mūsų kūnas ir kaip juda kiekviena jo dalis.

Tuo momentu atrodo, kad laikas sustoja. Iš esmės neegzistuoja niekas kitas – tik ta akimirka. Ji suteikia tiek daug vidinės laisvės ir džiaugsmo, kad vienas geras šuolis – nesvarbu, treniruotėje ar varžybose – suteikia tiek emocijų, jog norisi tą jausmą patirti dar kartą. Noriu dar kartą pajusti adrenaliną. Dar kartą pajusti skrydį. Dar kartą išgyventi tą emociją, kai pavyksta šuolis ir pasieki gerą rezultatą.

Tai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Atėjus metui, kai nebegalėjau sportuoti, supratau, kiek daug man tai reiškia. Kiek daug manyje yra sporto, ambicijos, siekio ir tikslų. Kai prie to pripranti, labai sunku visa tai paleisti“, – apie geriausią šio sporto akimirką, neleidusią visko mesti, pasakojo lengvaatletė.

Kviečiame skaityti visą interviu su Lietuvos šuolio į aukštį legenda.

– Airine, kaip Paryžius pakeitė jūsų gyvenimą?

– Kiekviena reabilitacija būna labai skirtinga, o tų traumų, kaip sportininkė, esu turėjusi labai daug ir labai įvairių. Per karjerą patyriau daug skirtingų traumų, tokių kaip čiurnos, Achilo sausgyslės ir panašiai. Tada galvojau, kad tos traumos pačios blogiausios ir blogiau jau būti negali. Bet ši – tikrai blogiausia mano trauma. Kai Paryžiuje ją patyriau, supratau, ką reiškia iš tikrųjų patirti tokio rimtumo traumą, kurią tikrai gali vadinti gyvenimą keičiančia.

Dažnai tie, kurie patiria kryžminio raiščio plyšimą, meniskų plyšimus, įvairias kelio rekonstrukcijas, sako, kad tos traumos labai užgrūdina ir tikrai keičia gyvenimus. Daug sportininkų galiausiai pavargsta reabilituotis po šitos traumos ir tiesiog baigia karjerą.

Šnekėjome su mane operavusiu chirurgu Rimtautu Gudu, jis sakė: „Žinai, tu esi tikrai labai stipri psichologiškai, manau, turi šansų grįžti. Jei tai būtų kitas sportininkas, net nežinau, ar matyčiau kokių perspektyvų.“

Dabar apie tai šnekėti šiek tiek lengviau, nes praėjo labai daug laiko, bet tuo metu, kai viskas įvyko, aš turbūt net nesupratau, kur aš brendu ir kas manęs laukia. Tai tikrai labai, labai gyvenimą keičianti patirtis.

– Kas paskatino ryžtis sunkiam reabilitacijos keliui ir nebaigti karjeros?

– Taip ir atsiskleidžia tas mano kovingumas, neišdildoma ambicija ir noras siekti daugiau. Mano mama sakydavo, kad nuo mažumės eidavau kiaurai per galvas, kiaurai per sienas. Sakydavo, kad man nebūdavo jokių stabdžių, jeigu turėdavau tikslą, jį vienaip ar kitaip anksčiau ar vėliau pasiekdavau.

Man tai turbūt ne veltui ir yra išlikę. Tai mano vidinės stiprybės, vidinės savybės kaip ryžtas, nebijojimas, gal kartais ir kritikos, neklausymas skeptikų, kurie sako „gal jau užteks, gal tu jau kurk šeimą, gimdyk vaikus“ ir panašiai. Aš suprantu, visi žmonės turi savo nuomonę, kaip kitiems reikėtų gyventi, bet aš turiu savo įsitikinimą.

Kodėl mes apskritai vis dar renkamės eiti per tą reabilitaciją ir norime grįžti į sportą? Turbūt dėl didžiulio atsidavimo šiai sporto šakai ir didžiulės meilės, kurią per 20 sportavimo metų išsiugdėme šuoliui į aukštį.

Savo trenerei visada sakydavau, kad man užtenka vienos geros treniruotės, kur pajaučiu tą skrydžio jausmą, ir vienų gerų varžybų – jos atperka visus metus skausmo ir tiesiog sukelia norą vėl judėti pirmyn.

Tai aš ir dabar galvoju, kad nereikėtų žiūrėti į amžių, nereikėtų žiūrėti į kitus niuansus. Taip, trauma tikrai buvo labai sudėtinga, bet labai daug dalykų vyksta už kadro ir žmonės to nemato. Galbūt jie nežino, kad aš kiekvieną dieną sportuoju, kiekvieną dieną darau tuos pačius reabilitacinius ir jėgą stiprinančius pratimus. Judu savo tikslo link. Gal ne taip akivaizdžiai, ne taip garsiai, labiau susitelkusi į save ir savo tikslus. Bet aš vis tiek judu į priekį. Tai ta kelrodė žvaigždė – Los Andželas – ir tas noras grįžti bei jausmas turbūt ir veda mane į priekį.

– Kiekvieną dieną jums reikėjo atlikti tiek daug įvairiausių mažų užduočių ir iš pradžių tikslas, kurį bandėte pasiekti, net nebuvo apčiuopiamas. Kaip radote motyvacijos?

– Kiekviena reabilitacijos diena turėdavo tam tikrą planą, tuos pačius nuobodžius pratimus ir tikslus. Iš manęs kineziterapeutai labai juokdavosi. Tiek Lukas Morkūnas, su kuriuo dirbu čia, Vilniuje, tiek Mantas Lesnickas, mūsų rinktinės kineziterapeutas ir ilgametis mano kineziterapeutas.

Visiems kelio traumos reikalauja labai daug kantrybės. Iš pradžių iš viso net negali sulenkti kojos, po to ji susilenkia penkiais laipsniais, po to dešimt laipsnių. Atrodo, kad ką tik svajojau apie šuolius link dviejų metrų, o dabar galvoju, kaip dviem centimetrais labiau sulenkti kelį. Tai reikalauja didžiulio atsidavimo.

Būdavo momentų, kai matydavau, kad jau galiu nemažai sulenkti kelį, buvau atidirbusi tam tikrus lenkimo laipsnius, tada kineziterapeutams sakau: gerai, tai kada bėgsime? O jie į mane žiūri ir sako: tu ką tik negalėjai lenkti kojos, o dabar jau nori bėgti? Tada aš paklausdavau, kada galėsime bėgti, ir jie sakydavo, kad reikia palaukti ir žingsnis po žingsnio viskas ateis.

Visąlaik jaučiau vidinį reiklumą. Labai greitai pamiršdavau, ko ką tik negalėjau daryti. Viską norėjau kuo greičiau pasiekti. Mane vis turėdavo stabdyti, nes per ilgą reabilitacijos laiką supratau, kad noras paskubėti ir grįžti kuo greičiau prie gero neprives.

Visada buvau labai kantrus žmogus, bet šis laikotarpis mane išmokė būti dar kantresnę. Išmokau neskubėti ir nusiraminti. Aišku, suprantu, kad laikas eina, suprantu, kad nejaunėju, bet tikrai yra daug pasaulyje pavyzdžių, kai sportininkai ir vyresniame amžiuje pradeda pasiekti tam tikrų rezultatų, jei išlaukia, jei savo kūną vertina, saugo, tausoja ir laikosi tam tikrų nurodymų.

Šiuo atveju mane stabdydavo tiek trenerė, tiek kineziterapeutai. Visą laiką būdavo siena, kurios aš negalėdavau pramušti. Net jei norėdavau eiti kiaurai, mane vis tiek stabdydavo ir sakydavo: „Ne šiandien. Viskas gerai, palauk kitos treniruotės.“ Taip žingsniukas po žingsniuko ir judėjome.

– Šią traumą jūs patyrėte didžiausioje pasaulio sporto scenoje – Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Kaip mintimis grįžtate į tą momentą? Kaip dabar apie jį galvojate? Ar jau esate išgyvenusi tą akimirką?

– Nesu iš tų žmonių, kurie garsiai skųstųsi. Manau, esu gana stipri sportininkė ir tas sunkybes norisi pačiai išgyventi. Aišku, kai taip nutinka viešai ir kai tai vyksta olimpinių žaidynių metu, tokių žaidynių, į kurias atvažiavau su didžiausiomis viltimis, tikėdamasi labai gerų rezultatų ir jau demonstruodama vieną geriausių savo formų, tai skauda. Labai skauda.

Aš ilgą laiką net negalėjau peržiūrėti to vaizdo įrašo. Mano startą filmavo tiek komanda, tiek mano brolis ir mano antroji pusė, nes jie buvo stadione. Bet tų vaizdų negalėjau prisiversti žiūrėti aštuonis mėnesius. Niekaip negalėjau. Man vien nuo minties apie tą momentą, kurį labai aiškiai jaučiau ir dar prisiminiau savyje, fiziškai skaudėdavo. Todėl labai to vengiau.

Bet atėjo momentas, kai ir psichologė Aistė Žemaitytė pasakė, kad jau laikas. Po kiek laiko susitaikiau su tuo vaizdu, su jausmu, kas ten įvyko. Jau buvau susigyvenusi su tuo momentu ir padėjusi jį į prisiminimų lentyną. Tai nebuvo taip šviežia. Jau buvau pradėjusi vertinti progresą, matyti rezultatą, todėl ir trauma atrodė nutolusi.

– Jeigu reikėtų apibendrinti šituos dvejus metus, kokiais žodžiais juos apibūdintumėte?

– Nežinau. Tai buvo tokie metai, kurie mane išmokė nebeprognozuoti ir nebesitikėti nieko. Sportininkas dažniausiai turi tam tikrą treniruočių planą, tikslus ir ketverių metų olimpinį ciklą, o aš supratau, kad nebegaliu nieko prognozuoti. Nežinau, kaip vyks mano reabilitacijos procesas, kokių dar staigmenų pateiks mano kūnas, kuriam yra didžiulis stresas būti šiame periode.

Tiesiog išmokau nebeprognozuoti, nebesitikėti, džiaugtis, kad galiu daryti net ir pačius smulkiausius dalykus, po truputį judėti į priekį ir vertinti tas mažas kasdienes pergales kaip labai didelį pasiekimą.

Supratimas, kad ne visi grįžta, suteikia stiprybės. Dažnai apie mano traumas ar kokius papildomus dalykus, jei tai neįvyksta varžybų metu, žmonės net nesužino. Arba sužino gerokai vėliau, kai pati pasirenku apie tai kalbėti ir jau būnu nuėjusi tam tikrą kelią. Tarkime, šiuo momentu labai nedaug žmonių žino – turbūt ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau – kad per pusantrų metų nuo Paryžiaus olimpinių žaidynių man buvo atliktos trys operacijos.

Buvo ne viena operacija – pirmoji daryta iš karto po olimpinių žaidynių, bet po to turėjau dar dvi. Nežinau, kiek žmonių apie tai žino, bet dabar, kai jau praėjo daugiau laiko ir tų traumų bei operacijų pasekmės jau apsigydžiusios, apie tai galiu kalbėti.

Nežinau, kiek daug sportininkų, per pusantrų metų patyrę tris operacijas, gali ramiai apie tai kalbėti ir kartu ruoštis varžyboms. Tikrai nėra paprasta per tai pereiti. Džiaugiuosi, kad šalia savęs turiu komandą ir žmones, kurie neleidžia pagalvoti, jog jau viskas.

Bet pavasarį visiškai neplanuotai reikėjo trečios operacijos. Profesorius Rimtautas Gudas, mane operavęs chirurgas, dar pačios operacijos rytą, kai su Kostu ir mūsų rinktinės kineziterapeutu Mantu atvykome prie operacinės, atėjo ir pasakė, kad reikės įlįsti į mano kelį ir pažiūrėti, kokia situacija. Buvo tam tikrų pasekmių, dėl kurių jį nuolat skaudėjo, jis sukeldavo papildomo nestabilumo. Mes vis nesuprasdavome, kur problema. Gal tiesiog reikės išvalyti atplaišėles, kurios susidaro nuo perkrovos, ir tiek užteks.

Jis man pasakė, kad turiu du variantus. Pirmas variantas buvo toks – jeigu mano kelio sąnario kremzlė yra pažeista ir ją reikės tvarkyti, tokiu atveju iš sporto iškrisiu dar mažiausiai aštuoniems mėnesiams. Neturėsiu garantijos, kad galiu grįžti. Kitas variantas – reikės ne tik išvalyti kelio sąnarį nuo atplaišų, bet kartu atlikti papildomą stiprinančią procedūrą. Iš papildomų struktūrų šalia kelio bus padaroma papildoma atrama, kuri dar labiau stabilizuos sąnarį.

Tada chirurgas man pasakė: „Vienu atveju aš negarantuoju, kad tu dar sportuosi. Kitu atveju labai tikiuosi, kad sportuosi.“ Važiuodama į operacinę, guldamasi ant operacinio stalo nežinojau, koks bus tos operacijos rezultatas. Nežinojau, ar iš jos išvažiuosiu dar kaip sportininkė, ar ne.

Operacinėje kartu buvo ir Mantas, mūsų kineziterapeutas, kuris šiuo metu studijuoja mediciną. Jį chirurgas pasikvietė, nes jis geriausiai pažinojo mane. Įvažiavome į operacinę, o aš tiesiog nežinojau, ar iš jos išvažiavusi dar galėsiu sportuoti.

– Operacija buvo labai rizikinga. Kiek iš tikrųjų viskas buvo arti karjeros pabaigos?

– Buvo du scenarijai, kurie praktiškai galėjo nulemti, apie ką šiandien kalbėtume – apie mano grįžimą ar apie mano karjeros pabaigą. Sporte dažnai matome tik gražiąją pusę – varžybas, pergales, rezultatus. Apie mano situaciją žinojo tik tie žmonės, kurie galėjo man padėti. Būtent jie mane ir išlaikė tame grįžimo kelyje. O dabar jau žinome, kad jis tikrai nebuvo lengvas.

Tačiau šiandien mes jau kalbame apie mano grįžimą į Lietuvos čempionatą. Koks jis bus? Absoliučiai niekas negali prognozuoti. Po Prancūzijos dar patyriau raumens plyšimą ir įvairių kitų problemų. Atrodydavo, kad viskas jau klostosi gerai, bet tada žengi vieną žingsnį į priekį, du atgal, po to tris į priekį ir vėl vieną atgal.

Tokios karuselės mane lydi nuo pat Paryžiaus. Nesinori nei žmonių gailesčio, nei užuojautos, nes viskas yra gerai. Aš jau visa tai perėjau. Tiesiog tas laikotarpis buvo sunkesnis, nei tikėjausi. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas susidėlios. O tikslas – Los Andželo olimpinės žaidynės – niekur nedingo.

– Kaip dabar jaučiatės, praėjus trims operacijoms ir visiems šiems sunkumams?

– Oi, labai sunku apibrėžti savo dabartinę savijautą. Pirmiausia džiaugiuosi, kad galiu sportuoti. Tai svarbiausias dalykas. Tiesą sakant, beveik neklausau to, ką man sako artimiausi žmonės – tėvai, seneliai. Jie sako: „Užteks. Nebesikankink. Kiek dar gali? Mums skauda matyti, kaip tu visa tai išgyveni.“ O aš jiems visada atsakau: „Žinokit, tai yra mano svajonė. Tai yra mano tikslas. Tai yra mano gyvenimas.“

Šiuo metu renkuosi gyventi būtent taip ir eiti tuo keliu, kuriuo pati noriu eiti. Labai džiaugiuosi, kad galiu sau tai leisti. Ne kiekvienas turi pakankamai stiprybės pasirinkti tokį kelią, aukoti tiek daug dalykų ir, būdamas jau 34 metų, vis dar sakyti, kad po dvejų metų svajoja dalyvauti jau penktose olimpinėse žaidynėse.

Šiuo metu aš tiesiog renkuosi žiūrėti į priekį. Mano debiutas po visų traumų bus toks, koks bus. Greičiausiai jis nebus toks, kokio daugelis tikisi, nes pastarieji dveji metai buvo labai stipriai sujaukti daugybės sudėtingų momentų. Tačiau jis vis tiek įvyks. Turėsiu tam tikrą atskaitos tašką. Šuoliuose į aukštį taip jau yra – kartelę keli po truputį. Tikiuosi pradėti nuo tokio lygio, koks tuo metu bus įmanomas. Jei galėsiu atlikti šuolius, net jei jie dar nebus techniški, vis tiek tai bus mano žingsnis į priekį.

Lygiai taip pat, kaip tie papildomi penki kojos lenkimo laipsniai. Mano pirmosios varžybos po grįžimo bus dar vienas žingsnis į priekį. Nuo jų, tikiu, galėsiu atsispirti ir judėti toliau.

– Kalbant apie grįžimą jau šį savaitgalį Palangoje. Sakėte, kad svarbiausia, jog tai būtų pirmas žingsnis, nuo kurio galėtumėte atsispirti. Ko pati tikitės, nebūtinai rezultatų prasme, bet su kokiomis emocijomis vykstate į Palangą?

– Turėjau labai daug siūlymų dalyvauti kitose komercinėse varžybose. Mano vadybininkas siuntė įvairius siūlymus startuoti Kontinentinio turo etapuose. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad patyriau dar vieną nedidelę traumą, kuri sumaišė visus planus. Vėliau pagalvojau, kad gal net ir gerai, jog mano grįžimas įvyks būtent Palangoje – stadione, kuriame prieš išvykdama į olimpines žaidynes pasiekiau labai gerą rezultatą.

Taip, tikrai nesitikiu nieko panašaus į tą rezultatą. Tačiau galimybė grįžti namuose, gerai pažįstamame stadione ir varžytis prie Lietuvos žiūrovų yra labai smagi. To labai laukiu.

Kita vertus, suprantu, kad dar yra labai daug dalykų, kurių nespėjau padaryti. Po paskutinės operacijos ir papildomos traumos paprasčiausiai neužteko laiko susikurti reikiamos fizinės bazės, išdirbti tam tikrų judesių ir techninių elementų. O techninėse rungtyse tai be galo svarbu.

Man labai patinka dalyvauti Lietuvos čempionate, labai laukiu šio starto. Čempionės titulai niekur nesimėto. Šį kartą dėl jo kovoti bus gerokai sunkiau. Matysime, ar pavyks. Svarbiausia – tiesiog grįžti. Kokie bus rezultatai, pamatysime. Labai kviečiu visus atvykti į stadioną arba stebėti varžybas nuotoliu. Man labai norisi grįžti tarp savų žmonių – tų, kurie žino, kokį kelią nuėjau ir kurie džiaugsis bet kokiu mano rezultatu.

– Daugelis sportininkų sako, kad grįžus po traumos didžiausias iššūkis būna ne fizinis pasirengimas, o baimė vėl atlikti judesį visu pajėgumu. Ar jums teko tai išgyventi?

– Taip yra buvę po ankstesnių traumų. Galbūt aš esu šiek tiek pamišusi. Žmonės, kurie stebėjo mane Paryžiuje, matė, kad situacija nebuvo gera. Bandyti atlikti dar vieną šuolį su plyšusiais raiščiais olimpinėse žaidynėse turbūt ryžtųsi ne kiekvienas.

Dabar aš pasitikiu savo komanda. Jeigu jie man pasako, kad viskas yra sugiję ir fiziškai aš esu sveika, man to visiškai pakanka. Toks jų pasakymas tampa savotišku saugikliu. Tuomet nebegalvoju apie baimę. Žinau, kad tai profesionalai, matę daugybę traumų, operacijų ir grįžimų. Todėl einu ir bandau.

Aišku, pirmosios treniruotės buvo juokingos. Mes su treneriu dabar iš jų jau juokiamės. Pastatau koją – ir atrodo, lyg būčiau užlipusi ant karštų žarijų. Akimirksniu ją atitraukiu. Bet tada dar vienas šuolis. Dar vienas. Dar vienas. Ir pamažu tas jausmas grįžta. Po kurio laiko jau nebegalvoji, ar gerai pastatei koją ir ar neskaudės. Pradedi galvoti, ką gali padaryti geriau. Nebegalvoji, ar dabar suskaus.

– Kaip jūs pasikeitėte per paskutinius dvejus metus?

– Manau, šito reikėtų klausti žmonių, kurie buvo šalia manęs. Jie matė, kaip per tuos dvejus metus žilau, kaip keičiausi, kaip vienomis dienomis laikiausi stipriai, o kitomis būdavo labai sunku. Jie matė visus pakilimus ir nuosmukius. Būtent jie matė, kaip kai kuriomis dienomis man buvo sunku net išlipti iš lovos.

Kaip sunku buvo žengti pirmuosius žingsnius. Kiek daug energijos pareikalavo visas reabilitacijos procesas. Kiek laiko užėmė atsistatymas po operacijų ir traumų. Visa tai pareikalavo labai daug jėgų. Manau, jie matė, kaip augau. Gal ne fiziškai, bet kaip žmogus. Kaip mokiausi susitvarkyti su gyvenimo siunčiamais sunkumais. Kartais net tada, kai labai skaudėdavo, nusišypsodavau ir sakydavau, kad nieko tokio. Praeis. Aš vis dar esu ta pati Airinė. Su tomis pačiomis ambicijomis. Su tais pačiais tikslais. Su tais pačiais lūkesčiais.

Tačiau kartu esu ir ta Airinė, kuri po ilgos pertraukos žengė pirmuosius žingsnius atgal į šuolių į aukštį sektorių ir šiandien dar nežino, kur dabar yra jos galimybių ribos. Bet kad pasikeičiau – tuo neabejoju. Mes visi per laiką keičiamės. Bręstame. O branda dažniausiai ateina per patirtis. Man šie dveji metai buvo labai sunkių išbandymų laikotarpis. Jie mane vienaip ar kitaip užgrūdino. Labai tikiuosi, kad visa tai ateityje man pravers tiek sporte, tiek gyvenime. Svarbiausia, kad nesubyrėjau. Vis dar esu čia. Vis dar turiu ambicijų. Vis dar dažnai šypsausi. Ir vis dar turiu tikslų. Tikiuosi, kad visa tai galiausiai išeis į naudą. Ir dabar tikiuosi, kad finišo tiesiąją vieną dieną pavyks pasiekti taip, kaip svajoju.