„Rytą“ palikęs Wiley atvirai – apie kaltinimus apgaule ir dramas rūbinėje: lyg minų lauke

Dėl mįslingos traumos Vilniaus „Ryto“ klubą palikęs Jacobas Wiley nusprendė nebetylėti. 15 komandų per 9 karjeros sezonus atstovavęs krepšininkas LRT teigė neleisiantis, kad būtų sugadinta jo reputacija, ir pateikė savo įvykių versiją.

Socialinėje erdvėje J. Wiley skalpuojamas už viduryje sezono paliekamas komandas, o šį kartą – Vilniaus „Rytą“.

Žibalo į ugnį įpylė ir už kelių dienų pasirodžiusi naujiena – abipusiu susitarimu nutraukęs sutartį su „Rytu“, krepšininkas sukirto rankomis su Puerto Riko komanda San Chuano „Cangrejeros de Santurce“.

Tokį įvykių posūkį krepšinio bendruomenė vadino apgavyste – pastebima, jog J. Wiley ne pirmą ir ne antrą kartą klubus palieka dėl mįslingų traumų ar asmeninių priežasčių.

Krepšininko teigimu, Lietuvos sostinę jis paliko darydamas gerą darbą – kol gydysis traumą, nenorėjo iš „Ryto“ gauti pinigų, o klubas į jo vietą galėtų ieškoti papildymo. Krepšininkas tikino, jog tokia praktika klubams naudinga ir jis tai yra daręs ir praeityje.

Sutartį su Puerto Riko komanda jis teigė pasirašęs dėl galimybės atlikti išsamesnius kelio traumos tyrimus.

J. Wiley kelio traumą patyrė vasario 7 d. rungtynėse išvykoje su Jonava, o su komanda į Čempionų lygos rungtynes Holone jau nebeskrido.

„Ryto“ klubas, atlikęs tyrimus, sunkios traumos neįžvelgė ir tikėjosi, kad J. Wiley ant parketo sugrįš artimiausiu metu. Tačiau kitaip jautęsis aukštaūgis nusprendė išklausyti antros nuomonės ir išvyko į JAV.

Galutinę gydytojų diagnozę išgirdęs J. Wiley nusprendė nebetylėti ir LRT teigė įrodęs, jog dėl mįslingos traumos situacijos nemelavo.

Krepšininkas taip pat teigė sulaukęs begalės žinučių, kaltinančių jį klubų apgavyste ir simuliacija.

„Nutraukus sutartį su „Rytu“ man paskambino iš Puerto Riko ir pasiūlė pasirašyti sutartį, kad galėčiau atvykti, pasidaryti išsamius tyrimus ir viso kūno MRT skenavimą. To kitur padaryti negalėjau, nes tai labai brangu ir sudėtinga, – sutartį su „Cangrejeros“ aiškino buvęs Vilniaus ekipos legionierius. – Galiausiai Puerto Rike nustatė, kad turiu rimtą nugaros disko išvaržą ir plyšusią klubo lūpą. Jie pasakė, kad būtent tai sukelia kelio problemas. Kelis tiesiog reagavo į tai, kas vyksta su klubu. Gydyti kelį buvo visiška laiko gaišatis. Lietuvoje to nesupratome, nes buvo daromi tik kelio tyrimai.

Man buvo labai apmaudu, nes į mane Lietuvoje žiūrėjo kaip į simuliantą, kuris tiesiog nori pabėgti iš komandos. Tai mane be galo erzino. Juk aš esu tas, kuris niekada nepraleidžia treniruočių, ateina dviem valandomis anksčiau, kad paruoštų savo kūną ir galėtų žaisti aukščiausiu lygiu.“

„Rytui“ atsisveikinus su J. Wiley, klubo sporto direktorius Artūras Jomantas „BasketNews“ žurnalistui Dominykui Meškauskui sakė, jog pasitiki savo gydytojų išvadomis.

„Praėjus kelioms dienoms po Karaliaus Mindaugo taurės (KMT), Jacobas klubui atsiuntė savo gydytojo išvadas, jos nesutapo su mūsų. Kadangi kelis galėjo reaguoti į skrydį, tapo aišku, kad iš karto parskristi jis nebegali. Kurį laiką diskutavome su žaidėjo atstovais ir priėjome išvadą, kad turėsime atsisveikinti.

Aš visiškai pasitikiu savo klubo medikais ir kineziterapeutais, bet šiuo atveju rizikavome, kad situacija gali išsitęsti, todėl turėjome priimti neplanuotą ir netikėtą sprendimą“, – teigė A. Jomantas.

J. Wiley tikino, kad nelogiška dėl Puerto Riko lygos palikti Vilniaus „Ryto“ klubą, kuris šiemet jau be krepšininko paslaugų iškovojo KMT sidabrą ir pirmą kartą istorijoje prasibrovė į FIBA čempionų lygos ketvirtfinalį.

„Palikti komandą, kuri turi potencialo laimėti Čempionų lygą, patekti į finalo ketvertą, laimėti viską... Palikti komandą įdėjus tiek darbo be jokios priežasties būtų buvusi beprotybė. Šešis mėnesius dirbi, dalyvauji treniruočių stovykloje, įveiki visas stadijas, keliauji su komanda tik tam, kad ją šiaip paliktum? Tai tiesiog nelogiška. Nors žinia apie traumą buvo liūdna, kartu pajutau palengvėjimą, nes pagaliau turėjau įrodymą: žiūrėkite, aš nemelavau.

Visi sakė: „O, jis pasirašė sutartį Puerto Rike, matote, jis tiesiog norėjo išvykti.“ Aš pasirašiau ten tik tam, kad gaučiau medicinos pagalbą ir išsamius tyrimus, o ne tam, kad tiesiog žaisčiau! Patikėkite, tikrai labiau būčiau norėjęs žaisti Čempionų lygos finalo ketverte nei bet kokiose Puerto Riko lygos rungtynėse“, – atvirai dėstė buvęs „Ryto“ žaidėjas.

J. Wiley LRT išsamiai papasakojo, kaip įvyko atsisveikinimas su Vilniaus „Ryto“ klubu, paaiškino, kodėl taip dažnai keičia komandas, aptarė sostinės ekipos šio sezono iššūkius, atskleidė, kad komandos rūbinėje netrūko dramų, ir siuntė žinutę sostinės ekipai ir sirgaliams.

– Kaip vyko pokalbis su „Ryto“ ekipa dėl jūsų išvykimo į JAV?

– Atsikėlęs po rungtynių Jonavoje supratau, kad mano koja visiškai sustingusi. Pasakiau, kad aš negaliu žaisti. Negalėjau net sulenkti kelio, nieko negalėjau padaryti, net jei būčiau labai norėjęs. Keisčiausia, kad iki to momento nebuvau praleidęs nė vienos treniruotės, nė vienų rungtynių, nė vienos metimų sesijos ar treniruoklių salės užsiėmimo. Buvau visiškai sveikas. Tačiau po tos kelio traumos atsirado trintis tarp manęs ir komandos. Aš jaučiau skausmą, ant kojos negalėjau užkrauti jokio svorio, o komandos kineziterapeutai ir gydytojai sakė, kad žaisti galiu. Aš atsakiau, kad jokiu būdu, žinodamas, kaip jaučiuosi.

Ši problema mane persekiojo visą karjerą. Negalėjau pasilikti, jei mes nesutariame, kad problema egzistuoja. Negaliu išspręsti problemos, kurios kita pusė nepripažįsta. Jei jūs sakote, kad man viskas gerai, o aš jaučiu skausmą ir esu nemobilus, man reikia antros nuomonės. Nuskridau namo, o po skrydžio mano savijauta dar labiau pablogėjo. Tada dar nežinojau kodėl, bet dabar žinau. Mano gydytojas ir kineziterapeutas pasakė: „Žmogau, tau kažkas negerai, turi nugaros nervų problemų, nerekomenduojame tau išvis sėsti į lėktuvą.“ Aš nustebau – maniau, kad tai kelio problema, o jie kalba apie nugarą.

Buvau namuose, bandžiau pasveikti. Galiausiai paskambino mano agentas ir pasakė, kad abiem pusėms būtų geriausia nutraukti sutartį. Paklausiau kodėl, o jis atsakė: „Tu neturi atsakymų, tavo gydytojai neleidžia skristi, o „Rytas“ mano, kad tu sveikas. Tu tiesiog sėdėtum ten ir vogtum pinigus.“ Aš nenorėjau to daryti. Norėjau, kad komanda turėtų sveiką žaidėją.

Mano agentas sakė, kad man reikia laisvės išsiaiškinti, kas vyksta su mano kūnu, nes ši problema mane kankino metus – turėjau šešias ar septynias rimtas dešinės kojos traumas. Sutikau. Tuo metu su klubu nebendravau tiesiogiai, tik per agentą. Tik A. Jomantas vieną kartą paklausė, kada planuoju grįžti. Tai buvo keistas tarpinis momentas. Agentas sakė: „Geriau pasveik, nes skrydis atgal tau vėl pakenks ir tu tiesiog trankysi galvą į sieną bandydamas suprasti, kas negerai su keliu.“

Įsivaizduokite, jūs jaučiate skausmą metų metus, kovojate kiekvieną dieną, įdedate daugiau darbo nei bet kas kitas, o kai kūnas galutinai subyra, jums pasako: „Tai netikra, jis visada taip daro, jis visada palieka komandas.“ Bet aš palikdavau komandas būtent dėl tos pačios priežasties – dėl nugaros ir klubo nervų problemų man plyšo pritraukiamieji raumenys, blauzda, lūžo koja.

Dabar žinome pagrindinę priežastį. Jei nebūčiau išvykęs iš Vilniaus ir nebūčiau ieškojęs atsakymų kitur, manau, niekada nebūtume priėję prie šios išvados. Nors medicinos personalas Lietuvoje yra puikus, jie tiesiog žiūrėjo į pasekmę, o ne į priežastį. Aš nenorėjau likti „Ryte“ ir tiesiog imti algos negalėdamas žaisti mėnesį ar du.

Nenorėjau atimti iš komandos vietos, kurią galėtų užimti sveikas žaidėjas. Kai palikau „Rytą“, nereikalavau jokios išmokos už visą kontraktą, nenorėjau jokių pinigų. Pasakiau: „Man tiesiog reikia laisvės išvykti ir pasveikti.“ Nes Lietuvoje man sakė, kad kelis sveikas ir aš galiu žaisti, nors žinojau, kad su mano kūnu kažkas negerai. Tikiuosi, tai skamba logiškai.

– Ar dėl panašių priežasčių ir anksčiau viduryje sezono palikdavote klubus? Ateityje klubų vadovai žvelgdami į 15 pakeistų komandų per 9 sezonus gali įžvelgti raudonų vėliavėlių.

– Ne kiekvienas atvejis mano karjeroje buvo susijęs su trauma. Buvau skolinamas, žmonės man siųsdavo įvairių dalykų... Ne kiekvienoje situacijoje aš tiesiog norėjau palikti laivą. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Granadoje aš žaidžiau su lūžusiu pirštu. Pažiūrėkite į šį pirštą – aš net negaliu jo sulenkti. Jei matote randą, ten viduje yra metalo gabalas. Įsivaizduokite, čia įsijungia mano ego, nes žmonės sako „o, jis pasidavėlis“ ar panašiai. Pasakykite man, kas kitas 9 mėnesius žaistų klube su lūžusiu pirštu? Aš buvau Granadoje, susilaužiau pirštą dar metais anksčiau, jie vilkino operaciją... Aš žaidžiau tol, kol fiziškai nebegalėjau, kol prireikė operacijos, jie vos nepašalino piršto. Jis buvo taip sutrupėjęs, kad teko imti kaulo transplantatą.

Tad kai kas nors sako „o, jis paliko komandą“, o man tuo metu reikia operacijos, žinoma, kad aš paliksiu komandą! Klubas neturi pinigų man mokėti už tai, kad aš tris mėnesius reabilituojuosi, kol jie kovoja dėl išlikimo lygoje. Garbingiausias dalykas, kurį galėjau padaryti, tai pasakyti: „Treneri, man viskas, aš nebegaliu, atlaisvinu savo algos vietą, kad galėtumėte pasisamdyti kitą žaidėją ir išlikti lygoje.“ Dauguma vaikinų tiesiog sėdėtų, imtų algą ir atostogautų. Mano sąžinė man to neleidžia.

Tas pats nutiko ir „Ryte“. Dauguma sirgalių nesupranta, kad jei patyrei traumą ir negali žaisti, klubas tau moka už tai, kad ten tiesiog sėdėtum. Nekenčiu to pripažinti, bet dauguma žaidėjų sėdės ir melš traumą, kad tiesiog gautų pinigus. To niekada nedaryčiau. Aš niekada to nenorėjau. Jei turiu problemų dėl kelio traumos kelerius metus ir žinau, kad kažkas negerai, kodėl turėčiau sėdėti ir apsimetinėti, kad gydau tą kelį, kai klubas sako, jog tyrimai nieko nerodo? Nieko asmeniško prieš personalą – aš labai gerbiu „Ryto“ darbuotojus, mūsų fizinio rengimo treneris Tadas [Jackūnas] buvo nuostabus.

Bet kai nėra oficialaus pranešimo, jokios komunikacijos, o tada jie priverčia pasirašyti išėjimo sutartį, kurioje teigiama, kad negali nieko sakyti internete, nieko nekomentuok, tai suriša man rankas ginantis. Mes kalbame apie reputaciją. Ryte prabundu, o žmonės man siunčia straipsnius: „Žiūrėk, jis nuolat keičia komandas.“ Aš galiu paaiškinti kiekvieną situaciją, jei tik jie to norėtų.

Mano nuomone, tai nėra žurnalistika, tai nėra tiesa – tai manipuliuojama medija. Suprantu, klubas turi saugoti savo įvaizdį, bet, mano nuomone, tai daroma ne taip. Aš norėjau komandai tik geriausio. Kai nebuvo jokios komunikacijos tarp manęs ir klubo, o agentas sakė, kad geriausia išeiti... Tiesiog nesueina galai. Aš tik norėjau atsakymų dėl sveikatos. Dabar, kai turiu nugaros ir klubo diagnozę, tikiuosi, visi supras – aš išėjau ne tam, kad iškart žaisčiau kitur. Aš norėjau, kad geriausi gydytojai atliktų MRT tyrimus.

Tai čia pavyzdys iš praėjusių metų. Tu žaidi tiek laiko su lūžusiu pirštu, o vėliau esi vadinamas blogiuku ir sulauki kritikos dėl išvykimo, kurį suderino abi pusės, tiek aš, tiek komandos personalas. Jis man dėkojo, kad nelikau, nes dauguma žaidėjų tiesiog būtų likę ir pasiėmę atlyginimą atostogaudami. Aš to daryti negaliu. Būtent tokia situacija įvyko ir „Ryte“.

– Pereinant prie jūsų laiko sostinės klube. „Rytas“ buvo įkritęs į savo didžiausią duobę Lietuvos krepšinio lygos istorijoje – patyrė 5 pralaimėjimus iš eilės. Kaip komandai pavyko iš jos išlipti?

– Manau, tam tikrų pakeitimų buvo padaryta. Speedy Smitho atėjimas buvo milžiniška to dalis. Mes sezono pradžioje patyrėme nuostolių – praradome Gytį Radzevičių. Jis buvo mūsų kapitonas, Eurolygos lygio žaidėjas, žmogus, kuris atiduoda širdį už klubo spalvas. Taip pat praradome Martyną Paliukėną dėl peties traumos. Nežinau, ar sirgaliai supranta, kiek stipriai šių dviejų žaidėjų netektis paveikė komandą. Tai dvi „Ryto“ DNR turinčios komandos sielos.

Paskui mes tapome silpnesni. Turėjome per daug talento vienoje vietoje – Jerrickas Hardingas, J. Walkeris ir Ignas Sargiūnas. Tai trys vaikinai, kurie gali pelnyti po 40 taškų rungtynėse. Tai nėra normalu vienoje komandoje. Ignas [Sargiūnas] bandė rasti savo vaidmenį tarp viso to talento. Sezono pradžioje mums trūko sudėties balanso. Praradome „DNA vyrukus“, tad identitetas pasikeitė iš gynybos ir energijos į bandymą tiesiog aplenkti varžovus taškais. Buvo daug sumaišties – kas turi mesti, kodėl tas nemeta ir taip toliau.

Todėl tokie vaikinai kaip Speedy ar Jordanas Caroline`as įnešė geresnės energijos į rūbinę. Sirgaliai net atėjo į mūsų rytines treniruotes. Tai buvo momentas „arba nuskęsime, arba išplauksime“. Ir komanda nusprendė išplaukti.

– Daug kritikos dėl savo žaidimo Vilniuje susilaukė Jordanas Walkeris. Kaip jo situaciją matėte iš šalies?

– Žinau, kad jis turėjo savo nesutarimų. Dabar jo čia nėra, jis negali pats apie tai pasisakyti, todėl nenoriu per daug kalbėti apie jo situaciją. Bet iš mano pusės – taip, buvo įtampos, nes jis visą tą laiką nebuvo 100 proc. sveikas. Žmonės to nežino. Jo kelis buvo traumuotas, jis buvo susierzinęs, nes žinojo, kad kažkas negerai, bet turėjo žaisti.

Jelly [J. Walkeris] mums labai padėjo. Nors jis buvo daug kritikuojamas, jis turi beprotišką talentą. Matėte tai rungtynėse prieš Holono komandą, kur jis savo gebėjimu pelnyti taškus visiškai pakeitė žaidimą. Laimėjome abejas Čempionų lygos rungtynes prieš „Hapoel“, taip pat LKL rungtynes, kuriose jis pasitempė.

Jelly nėra blogas žmogus. Jis geras vyrukas. Tiesiog tai yra skirtingos kultūros. Net man, amerikiečiui, Niujorko kultūra skiriasi nuo Kalifornijos. O čia dar reikia žaisti Lietuvoje... Jis jautėsi kaip žuvis be vandens. Jam tai buvo brendimo procesas. Bet jis yra užprogramuotas rinkti taškus, būti žudiku aikštelėje. Jis nesiruošė keistis ar taikytis prie esamos situacijos.

Buvo sunku, nes komandoje turėjome dar du žaidėjus, kurie gali pelnyti po 40 taškų. Niekas komandoje prie to nebuvo pripratęs. Kai turi tiek talento vienoje vietoje, visi turi kažką paaukoti. Pamenu rungtynes Lenkijoje, dėl kažko kilo ginčas, o aš G. Radzevičiui sakiau: „Ei, žmogau, mes ką tik patekome į 16-uką, nesiginčykime dėl papildomo perdavimo, tiesiog pasidžiaukime.“ Tada supratau, kad reikalai yra šiek tiek prastesni, nei maniau, kalbant apie tai, kaip vyrukai priima savo vaidmenis.

– Kadangi per 9 sezonus žaidėte 14 klubų (15 ekipoje dar nedebiutavote), jus treniravo begalė trenerių. Kur jūsų sąraše atsidurtų Giedrius Žibėnas?

– Esu žaidęs pas vienus geriausių trenerių pasaulyje. Labai gerbiu šį trenerį. Jis buvo vienintelis žmogus, su kuriuo kalbėjausi prieš atvykdamas į „Rytą“. Mane įtikino jo aistra ir širdis. Jis meistriškai vaikščiojo tuo įtampos lynu tarp žaidėjų. Tai buvo tarsi ėjimas per minų lauką – vienas netinkamas žodis galėjo sukelti didelių problemų.

Aš sakiau Jelly [Walkeriui]: „Mūsų treneris nėra toks, kaip kiti. Tau pasisekė, kad jį turi. Jis tave gina, padeda, laiko už rankos ir saugo nuo kritikos.“ Pamenu rungtynes Heidelberge, po jų visi tikėjosi chaoso ir fejerverkų, bet treneris ramiai pasakė: „Mes judame toliau, aš pasitikiu savo žaidėjais.“ Tai buvo nuostabu. Pažiūrėkite, kur komanda yra dabar – TOP 8 Čempionų lygoje. Jei jis būtų panikavęs tada, kas žino, kur būtų. Visi kalba apie trenerio taktikos išmanymą, bet nesupranta žaidėjo ir trenerio psichologijos.

Ne visi treneriai sugeba valdyti charakterius. Šiais metais šioje komandoje tikrai buvo nemažai dramos. Manau, kad tas audras jis sugebėjo suvaldyti iki tokio lygio, kad pasiekė Čempionų lygos ketvirtfinalį. Mūsų treneris buvo puikus mediatorius tarp žaidėjų, žiniasklaidos ir vadovybės. Šiame savo karjeros etape nenorėčiau žaisti pas bet kokį trenerį. Jei kas nors manęs paklausia apie Giedrių [Žibėną], aš atsakau, jog buvo garbė, privilegija ten būti, jį labai stipriai gerbiu. Tai yra didelis klubas su didele sirgalių bendruomene, lūkesčiais, istorija.

– Ar dėl susiklosčiusios situacijos laikote kokį nors pyktį „Ryto“ klubo atžvilgiu?

– Nenoriu pasakyti nieko neigiamo. Tikiuosi, kad sirgaliai supras mano situaciją. Aš nemėginau palikti komandos ar jai kenkti. Buvo visiškai priešingai. Mano ketinimas buvo atlaisvinti vietą ir pinigus komandai, kad ji galėtų pasikviesti sveiką žaidėją, kuris galėtų padėti laimėti. Aš giliai širdyje žinojau, kad trauma, kurią klubas gydė, nebuvo tikroji problema, ji buvo rimtesnė.

Aš labai palaikau klubą ir sirgalius. Kai jie pateko į TOP 8, aš buvau be galo laimingas. Nuo pat pradžių sakiau, kad klubo tikslas – laimėti Čempionų lygą. Man atrodo juokinga, kai žmonės sako, kad aš viską palikau dėl nieko. Myliu personalą, klubą ir tuos vyrukus rūbinėje. Linkiu jiems tik sėkmės.