Suaktyvėję pranešimai apie galimas provokacijas prieš Baltijos šalis ar Lenkiją rodo, kad dėl agresijos prieš Ukrainą aklavietėje atsidūręs Kremlius ieško kitų galimybių. Tačiau, kaip LRT teigė informacinių karų ekspertas doc. dr. Nerijus Maliukevičius, tokia Vladimiro Putino režimo strategija tik vienija visos Europos požiūrį į saugumą ir gynybą.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rusijos galimos provokacijos Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra susijusios su sudėtinga situacija fronte Ukrainoje, siekiant nukreipti dėmesį nuo Rusijos problemų ir susilpninti paramą Ukrainai.
- Žvalgybos institucijų perspėjimai rodo, kad egzistuoja reali provokacijų tikimybė.
- Europiečių, įskaitant ir Baltijos šalių gyventojus, susirūpinimas dėl saugumo ir gynybos didėja dėl pasikeitusios saugumo aplinkos, Rusijos agresijos ir politikų diskusijų.
- Reikia suvokti, kad Kremliaus agresija apima ne tik karinius veiksmus, bet ir hibridines operacijas.
– Netyla kalbos apie neseniai viešumoje pasirodžiusius perspėjimus dėl galimų provokacijų ar net sabotažų prieš Baltijos šalis arba Lenkiją. Vieni ekspertai sako, kad tai nieko naujo – Baltijos šalys gyvena nuo pat nepriklausomybės atgavimo su tokia grėsme. Tačiau kyla klausimas, kodėl atsiranda tokių pranešimų? Galbūt tai gali būti kažkas rimčiau?
– Pirmasis momentas yra situacija fronte, kuri Rusijai komplikuojasi ir atitinkamai Kremlius bando rasti tam tikrų galimybių perkelti savo problemas kažkur kitur.
Kremliaus strategija visada buvo savotiškai oportunistinė, ieškant tam tikrų galimybių komplikuoti saugumo aplinką ir taip gauti sau kažkokios naudos. Tai yra nukreipti galbūt mūsų, Vakarų Europos dėmesį nuo pagalbos Ukrainai ir labiau koncentruotis į savo vidines kažkokias problemas, kurias ta pati Rusija ir Baltarusija kuria.
Kitas momentas – aišku, reikia įsiklausyti, ką žvalgybos institucijos praneša, ir, jeigu yra užsimenama apie didesnę tikimybę arba mažesnę tikimybę, vadinasi, atitinkamos institucijos bei pareigūnai stebi aplinką ir tokia tikimybė egzistuoja.
Jeigu tikimybė didės ar bus įžvelgiamos tam tikros jau konkrečios grėsmės, tai atitinkamai tos institucijos ir tie pareigūnai šnekės dar griežčiau bei mes pamatysime, tikriausiai, daugiau informacijos.
Kai tu demonstruoji savo agresiją ir tiesiog puoli kaimynus, tai visi kaimynai aplinkui, bendrai Europa jaučiasi nesaugesnė. Taigi galime „padėkoti“ Putinui ir Kremliaus strategijai.
Nerijus Maliukevičius
– Sakytumėte, tokios provokacijos skirtos labiau nukreipti mūsų dėmesį nuo Ukrainos, kaip minėjote, ar noras išbandyti, kiek Jungtinės Amerikos Valstijos dabar yra pasiruošusios ir įsipareigojusios ginti Europą?
– Manau, kad vis tik pagrindinis dėmesio centras Putinui yra problemos Ukrainos fronte. Jis neturi tiek daug prabangos, kad dabar testuotų mūsų vienybę ir tikrintų, kokios žinutės veikia ir kaip jos interpretuojamos Vašingtone.
Tai situacija, kuri kuriama dėl komplikacijų fronto linijoje, ir atitinkamai yra įsivaizduojama, kad, galbūt, mes koncentruosimės į savo reikalus ir kreipsime dėmesį labiau į savo saugumo problemas nei į tiesioginę karinę pagalbą Ukrainai.
Akivaizdu, kad Ukraina paprasčiausiai išplėtė tą pačią fronto sąvoką ir dabar turi galimybių pasiekti Maskvą bei Rusijos miestus net ir Sibire. Atitinkamai Kremlius ieško tam tikrų naujų strategijų, kaip galbūt šią situaciją pakeisti.
– Pastarųjų metų apklausos rodo, kad vis daugiau europiečių, ir ne tik rytiniame flange, pradeda nerimauti dėl Europos saugumo ir gynybos, mano, kad į tai turėtų daugiau investuoti Europos Sąjunga. Tai ryškus pokytis, nes anksčiau dauguma nerimavo dėl kainų, būsto prieinamumo ar klimato kaitos. Sakytumėte, kad iš tiesų Europos šalių visuomenėse įvyko mąstymo lūžis? Ar čia žiniasklaida ir politikai tiesiog iškėlė tokią aktualiją?
– Tai yra kompleksinis rezultatas. Akivaizdu, kad bendrai saugumo aplinka pasikeitė. Akivaizdu, kad nesaugumo jausmas yra žymiai labiau išaugęs, nes, atrodo, kad ne visi ankstesni saugumo susitarimai ar kiti momentai veikia.
Sakyčiau, kad tai ir Putino strategijos pasekmė. T. y., kai tu demonstruoji savo agresiją ir tiesiog puoli kaimynus, tai visi kaimynai aplinkui, bendrai Europa jaučiasi nesaugesnė. Taigi galime „padėkoti“ Putinui ir Kremliaus strategijai.
Galiausia, akivaizdu, kad prisideda bendras politikų viešas šnekėjimas. Mes nuolat matome, girdime, kaip tiek Amerikos administracija ragina Europos partnerius investuoti daugiau į saugumą ir gynybą, tiek pas mus vidaus politikos diskusijose saugumo biudžetai yra nuolat aptarinėjami. Tai irgi yra tam tikras signalas, kuris sukuria bendrą viešąją opiniją.
Reikia plačiau žiūrėti į tą visą Kremliaus agresijos problemą. Ji yra ne tik kinetinė, ji yra ir būtent tokių hibridinių įtakos operacijų visuma.
Nerijus Maliukevičius
– Ar galime tikėtis arba kas turėtų įvykti, kad ir ispanams bei kitiems pietiečiams parūptų saugumas taip pat, kaip Baltijos šalių gyventojams?
– NATO diskusijose dažnai minima vadinamoji 360 laipsnių saugumo aplinka, kuri, suprask, reiškia ir bendrą geografinę tokią visumą, kad visi turi būti apsaugoti ir jaustis saugūs. Bet iš kitos pusės šnekama ir apie įvairias įvairaus lygio grėsmes.
T. y. įprasta šnekėti, kad atsparumas karinei agresijai ir karinis saugumas yra prioritetas, bet mes matome, kad autoritariniai režimai, kaip Putino, labai, sakyčiau, kūrybiškai panaudoja ne kinetinės agresijos būdus. Ir šiuo atveju mes šnekame jau apie Prancūziją, Ispaniją ir kitas šalis, todėl reikia į tai atkreipti jų pačių visuomenių ir politikų dėmesį. Populiariai sakant, kalbu apie hibridines operacijas, kai yra vykdomi ir sabotažo išpuoliai, ir grafičių kampanijos ar kiaulių galvos mėtomos prie religijos namų ir pan.
Tai, šiuo atveju, man atrodo, kad reikia plačiau žiūrėti į tą visą Kremliaus agresijos problemą. Ji yra ne tik kinetinė, ji yra ir būtent tokių hibridinių įtakos operacijų visuma, įskaitant ir kibernetines atakas.
