Rusijos karas prieš Ukrainą yra ne vien karinis konfliktas: visoje Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje bažnyčios yra uždarytos, dvasininkai sulaikyti, o religinės bendruomenės priverstos veikti pogrindyje.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Buvęs JAV senatorius ir Kanzaso valstijos gubernatorius, 2018–2021 m. ėjęs JAV specialiojo pasiuntinio tarptautinės religinės laisvės klausimais pareigas Samas Brownbackas teigia, kad Rusijos veiksmai yra susiję su platesniu reiškiniu – autoritarinių vyriausybių, siekiančių užgniaužti vidaus opoziciją ir „sėti nesantaiką demokratinėse visuomenėse“, vykdomais persekiojimais ir represijomis.
Interviu „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) S. Brownbackas sakė, kad Rusijos, Kinijos ir Irano veiksmai vis dažniau primena, jo žodžiais tariant, autoritarinių valstybių „tamsųjį aljansą“, kuriam būdingas stebėjimo technologijų naudojimas, cenzūra, ideologinė kontrolė ir nepriklausomų religinių bei pilietinės visuomenės grupių slopinimas.
Nuo skaitmeninių stebėjimo sistemų diegimo Pekine ir moralės normų laikymosi užtikrinimo Teherane iki represijų prieš opozicijos atstovus Maskvoje – S. Brownbackas įspėjo, kad priešais demokratijas iškyla vis labiau suderintas autoritarinis modelis.
„Pirmieji puolami, bet ilgiausiai atsilaiko“
– Jūs esate įspėjęs, kad autoritarinės vyriausybės vis dažniau veikia kaip suderintas mechanizmas. Jei pažvelgtume į Kiniją, Rusiją ir Iraną, kokią pagrindinę taktiką šiuo metu taiko visi trys režimai, siekdami užgniaužti opoziciją?
– Iš tiesų sunku pasakyti, nes jie visi naudoja visas turimas priemones. Viena iš pagrindinių priemonių, kuri diktatoriams yra nauja – ir kurią jie šiuo metu naudoja labai intensyviai ir veiksmingai – yra stebėjimo technologijos: veido atpažinimo sistemos, eisenos atpažinimo sistemos ir sekimas per mobiliuosius telefonus.
Be to, diegiamos internetą blokuojančios ugniasienės. Kinija turi „Didžiąją ugniasienę“. Iranas taip pat turi ugniasienę, o protestų metu sistemos apskritai išjungiamos, kad žmonės negalėtų pasiekti informacijos ar susisiekti su išoriniu pasauliu.
Šios priemonės taikomos kartu su senamadiškomis represijomis – žmonių sulaikymais ir egzekucijomis, kurių tiek daug matėme sovietmečiu. Dabar jie tai daro šiek tiek sumaniau. Dažnai žmonės tiesiog „dingsta“. Žodis „dingęs“ tapo daiktavardžiu. Žmonės tiesiog išnyksta.
Įdomu tai, kad šiuo metu vienu iš pirmųjų taikinių tampa religinės bendruomenės. Jų lyderiai dažnai pirmieji patiria represijas, bet pačios bendruomenės dažniausiai atsilaiko. Autoritariniai režimai mano, kad šios žmonių grupės labiausiai gali pakenkti jų autoritetui. Manau, tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl visame pasaulyje daugėja persekiojimų dėl religijos.
– Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Kinijos karas su tikėjimu“ teigiate, kad Pekinas „kovoja su tikėjimu“. Palyginę Kinijoje įdiegtą visuotinę stebėjimo sistemą, moralės normų primetimą Irane ir Rusijos represijas prieš opoziciją, ar vis dar matome tris skirtingas sistemas, ar tai – vienas besivystantis autoritarinis modelis?
– Manau, kad mūsų stebimas kontrolės modelis yra bendras visiems, o jo pagrindą sudaro Kinijos taikomos stebėjimo technologijos – technologijos, kuriomis, kaip ir patirtimi jas taikant bei įgyvendinant, kinai noriai dalijasi.
Matome besiformuojantį vieną aiškų aljansą – tamsųjį aljansą, susibūrusį tam, kad pasipriešintų Jungtinėms Valstijoms, Vakarams ir, mano nuomone, pačiai Vakarų civilizacijai.
Vakarų civilizacijos pamatas buvo judėjų-krikščionių etika, pagal kurią kiekvienas žmogus yra unikalus, gražus, turi neišmatuojamą vertę ir iš Dievo, o ne iš valdžios, kylančias neginčijamas teises. Ši sistema užtikrino tokį laisvės lygį, kokio pasaulis iki tol nebuvo matęs.
Autoritariniai režimai tiesiogiai puola šią idėją. Jie tvirtina, kad žmonių teisės kyla iš valdžios, kuri, jei prireiks, jėga įtvirtins jai parankią sistemą. Tai – civilizacijų susidūrimas ir mes jį stebime realiu laiku.
– Vienas iš ryškiausių bendrų bruožų yra tai, kad kiekvienas režimas jam nepritariančiųjų nuomonę vadina užsienio kišimusi. Maskva kritikus vadina Vakarų agentais, Pekinas – separatistais, o Teheranas – islamo priešais. Ar šis naratyvas tapo neatsiejamas nuo pasaulinės autoritarizmo strategijos?
– O, taip. Jie klijuoja etiketės grupėms, įtraukia žmones į juoduosius sąrašus, o paskui naudoja šias etiketes, siekdami juos išskirti iš visuomenės ir sumenkinti.
„Falun Gong“ Kinija vadina „blogio kultu“. Dalai Lamą – užsienio agentu arba Vakarų įrankiu. Jie naudoja įvairiausius terminus, tačiau tikslas visada tas pats – izoliuoti šiuos asmenis ar grupes, kad nebūtų laisvos idėjų konkurencijos.
Man nerimą kelia, kad technologijos tampa tokios veiksmingos identifikuojant disidentus, todėl jei tuojau pat neatsisakysime šių sistemų, ateityje, kai jos padės valdžiai užsitikrinti dar didesnę kontrolę, tai padaryti bus kur kas sunkiau.
„Jiems tai kaip kriptonitas“
– Kinija sukūrė skaitmeninę stebėjimo sistemą, Rusija ištobulino dezinformacijos karą, o Iranas įvaldė ideologinę kontrolę. Ar jie iš tiesų dalijasi represinių priemonių arsenalu?
– Manau, kad taip, nors kiekviena šalis jas pritaiko skirtingai, atsižvelgdama į vietos sąlygas. Iranas grindžia savo politiką teologija – tačiau toji teologija yra autoritarinė. Kinija grindžia savo politiką nacionalistiniu hanių dominavimu ir idėja, kad ši etninė grupė turėtų dominuoti pasauliniu mastu.
Jiems paranki bet kokia vidaus politikos retorika, padedanti sutelkti visuomenę. Tačiau galutinis tikslas yra viską kontroliuoti ir eliminuoti kitaminčius.
Manau, jie žiūri vieni į kitus ir klausia: „Kas jums pasiteisino?“, o tada pritaiko tas taktikas savo sistemose. Visi jie siekia autoritarinės kontrolės.
– O bendras vardiklis yra ideologija ar baimė? Atrodo, kad šios vyriausybės labai bijo nepriklausomų struktūrų, kurių negali visiškai kontroliuoti: bažnyčių, žurnalistų, disidentų, pilietinės visuomenės. Ir ar šiuo metu jos eksportuoja represijas už savo sienų?
– Nepamirškite, kad šie režimai yra labai trapūs. Jie stokoja legitimumo savo šalyse.
Irane rengiami fiktyvūs rinkimai, kuriuose kiekvienas kandidatas pirmiausia turi praeiti ideologinį režimo filtrą. Kinijoje rinkimų nėra. Rusija rengia fiktyvius rinkimus, bet norinčius juose teisėtai kandidatuoti opozicijos veikėjus arba pašalina, arba tiesiog nužudo.
Taigi šios sistemos yra trapios. Jei išeivijos veikėjai ir vidiniai judėjimai įgautų pagreitį, jos tiesiog žlugtų.
Todėl, taip, manau, kad baimė yra pagrindinė varomoji jėga. Savo knygoje akcentuoju vieną dalyką, kuris, mano nuomone, Vakarų pasaulyje nepakankamai suvokiamas, – tikėjimas asmens teisėmis, ypač religine laisve, yra galingas ginklas prieš šias sistemas. Jiems tai kaip kriptonitas.
Jie netoleruoja nepriklausomų religinių institucijų. Turėtume tai pripažinti ir aktyviai siekti šio tikslo. Religijos laisvė yra giliai įsišaknijusi Vakarų civilizacijoje, todėl turėtume ją naudoti kaip nacionalinio saugumo priemonę, kuria aktyviai kovotume su šiais režimais.
– Ar demokratinės valstybės nepakankamai įvertina autoritarinių technologijų plitimo spartą?
– Taip, manau, kad taip. Tai būdinga demokratinėms valstybėms. Mūsų didžiausia problema dažnai yra tiesiog suvokti grėsmę ir pripažinti, kad šie režimai mus laiko savo taikiniu.
Mes norėtume, kad mus paliktų ramybėje. Tačiau šios vyriausybės vis labiau kišasi į mūsų visuomenes. Amerika yra tautų tauta – čia gyvena žmonės iš įvairių šalių, išpažįstantys įvairius tikėjimus, o autoritarinės užsienio vyriausybės dažnai bando bauginti šias bendruomenes. Būtent taip ir atsiranda tarptautinis spaudimas.
Be to, tai dar kartą pabrėžia atviros visuomenės svarbą ir verčia susivokti, kokiame konflikte esame atsidūrę.
Ilgą laiką Šaltojo karo metais nesugebėjome įvertinti sovietinės grėsmės pobūdžio. Tada pasirodė Ronaldas Reaganas ir aiškiai pasakė: tai yra bedieviška komunistinė sistema, ir ji prieš mus kariauja.
Šios sistemos yra nesuderinamos, todėl vienintelis sprendimas yra mums laimėti, o jiems pralaimėti.
„Tirk situaciją, įsiskverbk ir pasinaudok“
– Šaltojo karo metais autoritarinės sistemos dažnai veikė atskirai. Ar Rusija, Kinija ir Iranas vis labiau bendradarbiauja, demokratinius judėjimus laikydami bendra grėsme?
– Manau, kad taip. Kartoju, kad šie režimai yra trapūs. Manau, kad laisvoje Kinijoje komunistų partija būtų nušalinta rinkimų būdu. Žmonės tiesiog to nesako atvirai, nes bijo kalėjimo.
Tačiau šios vyriausybės taip pat mano galinčios pakenkti Vakarų visuomenėms, pasinaudodamos mūsų atvirumu. Jos gali panaudoti mūsų laisves prieš mus pačius, ir tai darydamos tampa vis drąsesnės.
Man einant Kanzaso valstijos gubernatoriaus pareigas, valstijoje buvo užregistruoti trys kinų šnipinėjimo atvejai. Atviroje visuomenėje jie randa būdų, kaip ištirti situaciją, įsiskverbti ir pasinaudoti atvirumu.
– Jei šie režimai mokosi vieni iš kitų, kokia yra pavojingiausia pastaraisiais metais jų išmokta pamoka?
– Tikriausiai, kaip įsiskverbti į pilietinę visuomenę ir sėti nesantaiką demokratinėse visuomenėse.
Galų gale jiems gali būti visiškai nesvarbu, kas bus išrinktas. Jie tiesiog nori sėti nepasitikėjimą pačia demokratija – įtikinti žmones, kad demokratija neveikia, kad ji nepasiteisino.
Tuo tarpu savose šalyse jie griežtai kontroliuoja žmones ir neigia pagrindines žmogaus teises. Silpstantį tikėjimą demokratija jie laiko pergale.
– Paskutinis klausimas: jei Rusija, Kinija ir Iranas artėja prie bendro skaitmeninio autoritarizmo modelio, kokią didžiausią klaidą daro demokratinės valstybės, reaguodamos į tai?
– Nesuvokia, kad mes su jais kariaujame.
Mes ginčijamės tarpusavyje, o jie mus aktyviai puola. Kuo greičiau suprasime, kad esame konflikto situacijoje, tuo didesnės bus mūsų galimybės užsitikrinti sėkmę.
Praėjusiais metais Xi Jinpingas Pekine surinko apie dvidešimt diktatorių ir autoritarinių lyderių. Tai matant mus turėjo išmušti šaltas prakaitas.
Tai yra aljansas. Jis aktyvus, organizuotas ir priešiškas Vakarams. Tai autoritarizmas – fašizmas ir komunizmas, susivieniję prieš asmens laisvės ir teisių idėją.
Turime suvokti, kad esame įsitraukę į šią kovą, ir pradėti priešintis.
