Vieninteliai Europoje: Vilniuje auga 1,5 tūkst. kartų už cukrų saldesnio baltymo gamykla

Vilniuje auga 1,5 tūkst. kartų už cukrų saldesnio baltymo gamykla. Jos vertė – 65 mln. eurų. Tai bus pirmoji tokia gamykla Europoje. Tiesa, panašūs projektai jau vystomi JAV ir Kinijoje, bet lietuviškojo „Pentasweet“ įkūrėjas dr. Danas Tvarijonavičius neslepia: „Šią minutę mes manome, kad esame šiek tiek gudresni už visus kitus esančius.“ Nors pirmasis įmonės tikslas – keisti saldiklius, ilgainiui, anot verslininko, jų produktas gali sudaryti rimtą konkurenciją pasaulyje pozicijų jau šimtmečius neužleidžiančiam cukrui.

Šiandien cukrus yra pigesnis ir prieinamesnis nei bet kada. 2024–2025 m. pasaulyje cukraus suvartota apie 175,77 mln. tonų. Prognozuojama, kad 2025–2026 m. šis skaičius sieks maždaug 178,11 mln. tonų. Tad vienas Žemės gyventojas suvartoja vidutiniškai 14 arbatinių šaukštelių cukraus per dieną.

Lietuva 2022 m. buvo 7-oje vietoje pasaulyje pagal saldumą suteikiančių priedų (neapdoroto cukraus, rafinuoto cukraus, dirbtinių ir natūralių saldiklių, medaus) suvartojimą – vienam gyventojui per metus teko beveik 97 kg cukraus ir kitų saldiklių. Tai 63 šaukšteliai. 2017 m. Statistikos departamento duomenimis, beveik pusę šio kiekio sudarė cukrus.

Per didelis cukraus vartojimas yra tiesiogiai siejamas su padidėjusia antrojo tipo diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, nutukimo, dantų ėduonies ir net tam tikrų vėžio formų rizika. Tad Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiam žmogui rekomenduoja neviršyti 6 arbatinių šaukštelių cukraus per dieną.

Akivaizdu – vartojame daug daugiau cukraus, nei rekomenduojama. Tačiau šiandien saldus skonis yra nepamainomas malonumo signalas, o maisto pramonėje tai skatina pardavimus. Tad ką daryti?

Vienas sprendimų galėtų būti saldūs baltymai. Vienas jų – brazeinas, kuris yra iki 1 500 kartų saldesnis už cukrų, bus gaminamas Vilniuje.

Gamtoje šio baltymo mažai, todėl jį gamins biotechnologijos metodais sukurtos mielės. Paprastai tariant, į jas įterpiama augalo Pentadiplandra brazzeana DNR seka, kuri atsakinga už brazeino gamybą. Tuomet šios mielės auginamos dideliuose bioreaktoriuose kontroliuojamomis sąlygomis, joms duodama „maisto“ ir jos gamina norimą baltymą.

Tai tikslinė, arba precizinė, fermentacija. Ji grindžiama tais pačiais pagrindiniais principais, kaip ir tradicinė fermentacija, seniai taikoma gaminant tokius produktus, kaip alus ir jogurtas, tačiau precizinėje naudojamos šiuolaikinės biotechnologijos žinios, leidžiančios su dideliu tikslumu pagaminti konkretų baltymą ir kitas biologines molekules.

Anot D. Tvarijonavičiaus, ši technologija, kuriai gali būti pasitelkiamos ne tik mielės, bet ir bakterijos arba siūliniai grybai, jau ne vienus metus naudojama daugelyje sričių. Visų pirma ji buvo vystoma farmaciniais tikslais. Šiandien ji leidžia dideliais kiekiais gaminti insuliną, vakcinų komponentus, antikūnus vėžio terapijai ir panašiai.

„Visi monokloniniai antikūnai, kur yra 300 milijardų rinka, insulinas – 40 milijardų rinka, visi šiandien farmaciniai biologiniai preparatai yra gaminami šituo būdu, šitomis technologijomis“, – sako D. Tvarijonavičius.

Mikroorganizmai žmonėms taip pat gamina fermentus, naudojamus skalbimo milteliuose, molekules, randamas kosmetikoje (pvz., vis dažniau tokiu būdu gaminamas kolagenas arba hialurono rūgštis), biologiškai skaidžius plastikus ir kitas medžiagas.

D. Tvarijonavičiaus teigimu, mikroorganizmai šiandien gamina ir daugybę maisto priedų.

„Beveik visi maisto skoniai, kvapai bus taip gaminami. Paimkime paprastą pavyzdį – šokoladinį glaistą. Tame šokoladiniame glaiste kakavos greičiausiai nelabai rasite. Jeigu bus natūralus kakavinis glaistas, kiek buvo išbrangusi kakava, tai niekas jo nepirks, nes bus per brangūs tokie produktai. Ten eina daug kitų aliejų: ir palmių, ir kokosų, ir visi kiti aliejai, riebalų mišinys. Tada iš kur gauti šokolado aromato? Greičiausiai šokolado aromatas ten bus biosintetinis, greičiausiai pagamintas lygiai tuo pačiu būdu“, – teigė pašnekovas.

D. Tvarijonavičius LRT.lt plačiau papasakojo apie tai, ką lietuviai naujo žada pasaulinei maisto pramonei ir kaip naujasis brazeino gamybos projektas atrodo mūsų biotechnologijų kontekste.

– Ką reiškia jūsų įmonės pavadinimas „Pentasweet“?

– Antra dalis lengva – tai yra „sweet“ (liet. saldus). Tai yra kompanija, skirta kurti ir pardavinėti žmonėms tai, ką jie mėgsta, – saldų skonį maiste.

O „penta“ – čia kolegos mintis. Augalas gamtoje, kuris natūraliai gamina brazeiną, lotyniškai vadinasi Pentadiplandra brazzeana. Būtent jo specifinė struktūra nuo kitų saldžių augalų skiriasi tuo, kad jo vaisius turi penkias skiltis. (...)

– Kokia yra įmonės priešistorė? Kaip sugalvojote gaminti brazeiną? Kiek žinau, gamtoje yra ir daugiau saldžių baltymų?

– Visiškai teisingai, yra apie 20 saldžių baltymų.

Brazeinas seniai žinomas, ne mes jį suradome – atrado amerikiečiai mokslininkai. Ne mes pirmieji sugalvojome, kad jis yra geras maisto saldiklis. Seniai žinoma, kad jis turi gerą, malonų skonį. Taip pat gerai žinoma, kad jis turėtų būti priimtinas vartotojui vien pagal tą pačią kategoriją – saldus baltymas.

Su visais kitais saldžiais baltymais pramoninėje gamyboje ir platesnio vartojimo srityje iki šiol buvo nemažai problemų. Pirma problema yra ta, kad jie labai saldūs – šimtus ir tūkstančius kartų saldesni už cukrų. Gamtoje jie ir tarnauja kaip saldikliai, kad kažkas valgytų tuos vaisius ir išplatintų sėklas.

Kadangi jie labai labai saldūs, tai jų yra labai mažai. Jų koncentracija natūraliuose augaluose labai maža, be to, tie augalai auga labai egzotiškose vietose. Mūsų atveju Pentadiplandra brazzeana auga Pusiaujo Afrikos džiunglėse, vaisius veda tik laukine forma. Sukultūrinti jos nepavyksta, nes sukultūrinta virsta krūmu ir vaisių neveda. Tada reikia keliauti į Kamerūno, Gabono ar Kongo džiungles rinkti to labai nedidelio kiekio vaisių. Iš nedaug vaisių gaunama labai nedaug to baltymo Kamerūne. Tokia operacija yra visiškai neekonomiška.

Nors, beje, dabar yra kompanija, kuri sako, kad jie tą darys. Prancūzai sako, kad jie važiuos į Kamerūną, rinks tuos vaisius ir ištyrinės gamtinį baltymą. (...)

– Europoje jau anksčiau buvo nesėkmingų bandymų gaminti brazeiną. Kodėl jums turėtų pavykti, jeigu kitiems nepavyko?

– Mes ir sakome, kad tai yra gana specifinis verslas. Farmacijos pramonėje tai įgyvendinti nėra sunku. Ji nuolat tai daro, jau sukurta šimtai ir tūkstančiai baltymų. (...) Problema viena – jie [farmacininkai] nepadarytų pigiai. Jiems maisto savikaina yra nesuprantamas dalykas, o savikaina yra kaina.

Kitos organizacijos, visos biotechnologijų kompanijos, kurios dirba Lietuvoje, irgi galėtų įgyvendinti šitą projektą. Tik ten [brazeino gamyboje] yra mažesnė skalė, yra gerokai aukštesnės išlaidos, taip pat kur kas aukštesni reikalavimai, dėl to išauga savikaina.

Maistininkams reikia tų pačių farmacininkų kompetencijų. Tačiau maistininkai, pasirodo, jų nelabai ir turi. Jie daro tas pačias klaidas, kurias farmacija jau žino, o reikiamų kompetencijų nenusisamdo.

Mūsų – Lietuvos ir „Pentasweet“ – konkurencingumas ir yra tai, kad mes turime platų sektorių, gerą diversifikaciją, žmones su didele patirtimi.

– Kalbate apie biotechnologijas?

– Taip, apie mūsų biotechnologus. Daug metų, šimtai projektų, šimtai produktų, penki dešimtmečiai istorijos. Tie žmonės šituos dalykus žino, išmano ir gali atsakyti į klausimus, kaip brazeiną pagaminti konkurencingai.

Nesakome, kad mes čia būsime vieni [pasaulyje]. Šiandien manome, kad esame šiek tiek gudresni už visus kitus esančius. Bet kai mūsų informacija bus vieša, tai nesitikime, kad nebus konkurencijos. Bus ir kitų. (…)

– Įmonė teigia, kad brazeinui būdingas nulinis glikeminis indeksas, neturi kalorijų ir nedaro poveikio medžiagų apykaitai. Tačiau kitiems saldikliams, pavyzdžiui, stevijai, irgi būdingi panašūs bruožai. Tad kuo brazeinas yra pranašesnis?

– Tai labai sena ir plati tema. Jeigu šiandien rinkoje būtų geras cukraus pakaitalas, jis dominuotų ir išstumtų cukrų, cukraus neaugintų ir nereikėtų ieškoti ir išradinėti jokių naujų pakaitalų. Deja, nuo 1878 m., kai buvo sukurtas sacharinas, žmonija nėra radusi gero sprendimo, kuo galima būtų pakeisti cukrų.

16, 17, 18 ir dar iki 19 a. cukrus buvo prabangos prekė. Jis buvo auginamas Karibų jūroje, salose, išgaunamas iš cukranendrių vergų darbu. Iš esmės jis buvo toks brangus, kad Lietuvos dvaruose rakindavo cukrines, kad tarnai ir tarnaitės nevogtų cukraus. Tai pasikeitė išvysčius pramoninę gamybą tiek iš cukranendrių, tiek vėliau iš runkelių, taip pat pradėjus gaminti sirupus iš krakmolo – tai pirmieji natūralūs cukraus pakaitalai. Tą Lietuvoje gamina ta pati „Roquette Amilina“.

Amerikoje visa „Coca-Cola“ užsaldinta fruktozės sirupu, ne cukraus, nors dabar sako, kad cukrus geriau, – šiandien tai diskutuotinas klausimas.

Iš esmės konsensusas yra aiškus – perteklinis cukraus vartojimas šiandien, tiek piliečiams, tiek visuomenei sukelia didžiules sveikatos problemas – daugybę ligų ir chroninių būsenų. Nieko neatsitiks, jeigu gabaliuką saldaus maisto suvalgysime – vieną saldainį ar gabalėlį šokolado, bet žmogus vis tiek linkęs savęs neriboti ir mėgautis.

– Jūs sakote, kad kiti šiandien vartojami saldikliai nesudaro pakankamos konkurencijos cukrui? Kodėl manote, kad saldieji baltymai gali ją sudaryti?

– Cheminių saldiklių yra dešimtys ir šimtai. Yra išrastų ir milijoną kartų saldesnių už cukrų, bet jie negaminami.

Jiems visiems [cheminiams saldikliams] būdingos kelios savybės. Visų pirma, kai kurie yra neskanūs, pavyzdžiui, sacharinas turi bjaurų poskonį. Dabar jį labiausiai perka Afrikos šalys ir perka tada, kai cukrus brangus, o sacharinas pigesnis.

Kai kurie saldikliai yra skanūs, bet gryna chemija. Pavyzdžiui, sukralozė – šiaip puikus, saldus skonis, 600 kartų stipresnis už cukrų, bet tai yra chlorintas cukrus. Kai įsigilini, kai pasižiūri, tai nelabai – žmonės įtariai žiūri į tą chemiją visai pagrįstai.

Toliau tradiciniai ciklamatai, aspartamai ir taip toliau, kurie gerai žinomi, naudojami tai pačiai „Coca-Cola Zero“. Tačiau jų vartojimas nedidėja dėl to paties, kad žmogus nenori vartoti grynai cheminio komponento, kurio ilgalaikis poveikis nežinomas – sako, kad saugu, bet yra daug abejonių.

Natūralūs saldikliai yra randami gamtoje mažomis koncentracijomis. Tai yra apie 50 retųjų cukrų. Dėl to ir retieji, nes jų yra mažai. Saldi yra aliulozė, saldi ir tagatozė, saldi ir 5-ketofruktozė. Tas pats eritritolis yra natūralus, jo rasime ir arbūzuose, ir vyšniose, ir daug kur kitur.

Tų retųjų saldumas yra gana nedidelis. Dažniausiai jų saldumas panašus kaip sacharozės arba mažiau saldūs. Be to, jeigu nori pakeisti [cukrų], jų reikia daug daugiau, tada tenka vartoti didelį kiekį. Tada toks didelis vartojimas kelia klausimų, ar čia gerai, ar čia sveika. Mokslinės studijos rodo, kad nelabai. Yra kritinių studijų ir apie eritritolį, kad sukelia ilgalaikius krešumo sutrikimus, [didina] širdies ligų riziką ir taip toliau. Yra nemažai ilgalaikių studijų ir apie kitus, pavyzdžiui, tą pačią aliulozę (10 metų žinomas saldiklis). (...)

Dabar su tais natūraliais yra ir kitų dalykų. Jų yra kelios kategorijos. Paminėjote steviją. Chemiškai tai ne stevija, o keliasdešimties komponentų mišinys. Jų bėda ta, kad juos įvedė į rinką per anksti.

Stevija dažniausiai turi skonį: kartų, anyžinį arba šiek tiek metalinį. Stevija yra natūralus augalas, augantis Paragvajuje. Žmonės anksčiau kramtydavo lapus, kaip ir Kamerūne valgydavo oobli vaisius (iš kurių išgaunamas brazeinas – LRT). Dabar daugiausiai ją [steviją] augina Kinija. Ji daugiausia ir gamina. Mažai šiuo metu stevijos gaminama natūraliais būdais – išgaunant iš pačių lapų. Daugiau gaminama biotechnologiniais metodais. (...)

Komerciškai tai nėra sėkminga. 2013 m. „Coca-Cola“ įvedė „Coca-Cola Life“. Buvo ir pas mus visuose prekybos centruose, visur stovėjo žalios skardinės. Tai buvo produktas, pasaldintas stevija. Nepasisekė. Žmonės paragavo, skonis nepatiko, atsisakė. (...)

Iš natūralių skanus ir mongo vaisiaus (angl. monk fruit) mogrosidas V. Tikrai geras skonis, natūralus. Tačiau jis turi kitą bėdą – yra daug kartų brangesnis už cukrų, tada jau žmogus žiūri ir kainą.

Tad saldūs baltymai, kaip sakome, yra „golden boxes“. Pirmiausia jie yra natūralūs, rinkodaros prasme patrauklūs.

Žymėjimas būtų „saldus baltymas“, ir tai yra tiesa. Nerašysime, kad tai bus saldus oobli vaisiaus baltymas, nes tai būtų netiesa. Reikėtų sakyti, kad saldus baltymas, toks pat saldus kaip iš oobli vaisiaus. (...)

– Kaip tik norėjau paklausti apie sveikatą. Ar viskas šiandien yra ištirta, kalbant apie tai, kaip brazeinas veikia žmogaus organizmą? Čia, aišku, neįmanoma iki galo ištirti, bet ar yra tokių sričių, kur dar gal reikėtų papildomų mokslinių tyrimų?

– Europoje yra procedūra – EFSA (Europos maisto saugos tarnybos) reguliavimo procesas tam, kad gautum leidimą [naudoti maistui]. Taip pat ir Amerikoje. Tam leidimui gauti reikia pateikti visą maisto saugos dosjė. Ten yra standartiniai reikalavimai. Mes tuos reikalavimus vykdome. Šiai metais EFSA pateiksime dokumentus ir tikimės teigiamo sprendimo.

Amerika šiandien yra išdavusi du teigiamus sprendimus. Lengvai išdavusi – tuo geriausiu būdu „No questions asked“. Dar numatoma paduoti iki penkių paraiškų. (...)

Jis yra baltymas. Lygiai taip pat, kaip ir visi baltymai: mėsos, pieno, žuvies, augaliniai baltymai, jis yra virškinamas, suskaidomas skrandyje ir žarnyne. Kaip iš bet kurio kito baltymo, iš jo yra pasisavinamos aminorūgštys. Tik tiek, kad mes negalime teigti, jog praturtiname maisto produktą baltymu, nes jo saldumas toks didelis, kad jo kiekis [maiste] bus labai mažas. (...)

– Minėjote, kad JAV jau yra išduoti keli leidimai brazeino gamybai. 2024 m. Abu Dabyje įsikūrusi bendrovė „Novel Foods Group“ taip pat paskelbė planus Jungtiniuose Arabų Emyratuose pastatyti 500 mln. JAV dolerių vertės brazeino gamybos centrą. Kur dar vystomi panašūs projektai? Kaip juos vertinate?

– Tų pranešimų yra pilna. Kinų projektais mes tikime – jie tikrai bus. Kapitalo jie turi tiek, kiek reikia, ir technologijas turi. Jungtinių Arabų Emyratų projektas – nežinau, gal bus, gal nebus. Ten paskelbė kažkokias nesuprantamas sumas – 500 mln., nesuprantama, kieno kapitalas, kieno technologijos, sudėtinga komentuoti. (...)

– Kuo esate pranašesni už JAV ar Kiniją?

– Mes manome, kad turime gerą produktą ir gerą technologiją. Šiuo metu turime vienareikšmiškai švaresnį baltymą negu kiti. Geriausiai išvalytą rinkoje, palyginti su visais kitais, ką matėme, ir tai per daug nekelia mūsų savikainos. Taip pat turime efektyvų [gamybos] procesą. Manome, kad galime būti gana konkurencingi.

Laikoma, kad ilgainiui saldieji baltymai savikaina ir kaina tikrai gali konkuruoti su cukrumi. Nesakome, kad nuo pirmos dienos. Pirmasis tikslas vis tiek labiau keisti saldiklius nei cukrų. Ar paskui pavyks pastumti ir patį cukrų? Matysime. Labai nuo vartotojų priklauso. (...)

– Ar Lietuvoje jau turite galimų klientų?

– Ir globaliai. Rinkos susidomėjimas yra labai didelis, labai rimtų, labai solidžių žaidėjų, nacionalinių korporacijų, atletų maisto pramonės. (...) Priėmė mus labai šiltai, teigiamai.

Esminis dalykas yra skonis. Mes darome tai, kuo patys tikime. Patys jau labai seniai ragaujame. Kaip juokiamės, mes visi – jau neobjektyvūs vertintojai, bet ir visiems objektyviems vertintojams, kurie ragauja, patinka. Dirbame ir su Kauno maisto institutu, su kompanijomis, tikrai pavyksta sukurti skanius produktus, skanias receptūras. Tikimės, kad patiks ir pirkėjams.

– Tai pagrindinė idėja yra baltymu praturtinti produktus. Atskirai baltymo pirkėjas negalės įsigyti, kad pats pasisaldintų kavą ar įdėtų į kepamą pyragą?

– Mes arbatos ir kavos rinkoje nematome. Kaip pirmojo produkto to tikrai neplanavome. Mes planavome B2B – būti ingredientų tiekėju pirmiausia maisto pramonei. Visas mūsų verslo planas būtent tuo pagrįstas. (...)

– Internete bandžiau rasti produktų, kuriuose jau yra naudojami saldieji baltymai. Buvo sudėtinga. Tačiau sužinojau, kad Kalifornijoje įsikūrusi įmonė „Oobli“ gamina šokoladą. Jo plytelė kainuoja daugiau nei 20 dolerių. Ar brazeinas stipriai išbrangina galutinį produktą? Ar šitas šokoladas – patikimas rodiklis?

– Buvome susitikę Šveicarijoje su buvusiu įmonės „Oobli“ generaliniu direktoriumi, ir paklausiau jo, kodėl jie ėjo į B2C, nes taip niekada nedaroma: jeigu tu gamini ingredientą, tu nekonkuruoji su savo klientais.

Jis sako: „Taip, žinoma, mūsų planas buvo B2B, bet mums reikėjo žinomumo, mums reikėjo, kad mus pamatytų, pastebėtų, kad paragautų, kad įsitikintų.“

Jie ėmėsi ir vienos sudėtingiausių kategorijų – gamino gėrimus, šaltąją arbatą. Ten visur nėra gryno brazeino, ten yra mišinys. Ne viskas yra skanu. Galima visa tai traktuoti kaip rinkodaros kampaniją.

– Grįžkime prie produktų, kuriuose bus naudojamas jūsų pagamintas brazeinas, kainos. Kaip ją keičia brazeinas?

– Su kolegomis skaičiavome savikainą. Kainos idėja tokia, kad brazeinas ledų porciją išbrangina labai nedaug. Tikrai neturėtų daryti įtakos vartotojo ar gamintojo pasirinkimui.

Šiuo metu kaip tik „Walmart“ buvo paleista viena tokia meksikietiška „Coca-Cola“, irgi saldinta brazeinu. Jos kaina nesiekia dviejų dolerių. Labai iš lėto ateina kai kurie produktai. Aišku, jų daugiau Amerikoje. (...)

– Kokį poveikį Lietuvos ekonomikai ir Lietuvos mokslui daro šis jūsų projektas?

– Nemanyčiau, kad ypatingą. Mes naudojamės tuo bagažu, tomis žiniomis, kurios sukauptos sektoriuje. Pirmiausia tai specialistų kvalifikacija. Sukuriame darbo vietų – nedidelį skaičių, palyginti su kitais: „Thermo Fisher Scientific Baltics“ ar „Northway Biotech“ grupe, „Teva“, net ir su visais startuoliais, kurių čia dabar gausi ekosistema. Mes esame eilinė nedidelė kompanija.

Poveikis yra toks, kad tai technologinis pritaikomumas gana naujam sektoriui Lietuvoje.

Ar gaminame panašių (biotechnologijų metodais sukurtų – LRT) baltymų? Daugybę. Ir „Thermo Fisher“, ir „Teva“, ir profesoriaus Bumelio įmonės. Ar tokiais kiekiais? Ne, daug mažesniais – farmacijai arba mokslui skirtais kiekiais. Šioje vietoje apimtys gal turės įtakos. Tai bus kaip demonstracija, kad šita perspektyva yra reali Lietuvoje.

– Kaip apskritai vertinate šiandieninę Lietuvos biotechnologijų ekosistemą?

– Ji galinga. Labai senas, didelis įdirbis. Visų pirma 2,3 proc. nuo BVP, o kartelė iškelta iki 5 proc.

– Toks buvo Ingridos Šimonytės Vyriausybės tikslas, o pastarųjų Vyriausybių programose šio punkto nebeliko.

– Jis nominalus, šiek tiek popierinis ir jį reikia įprasminti su turiniu.

Jis labai lengvai įgavo prasmę, kai buvo „Thermo Fisher“ ir COVID-19 pandemija. Lietuva išgelbėjo milijonus gyvybių ir daug šimtų milijardų eurų, nes mes tiek „Pfizer“, tiek „Moderna“ aprūpinome reikalingais [vakcinų] komponentais. (...)

Dabar mano klausimas – kas toliau? Čia yra turinio įveiklinimas. Šią akimirką esame mes ir prof. Bumelio du ambicingi projektai: 200 mln. eurų tai realus, jis čia per gatvę nuo mūsų, o 500 mln. eurų kol kas nejuda, bet jie nėra nerealūs. Tikėtina, kad įmonių bus ir daugiau.

Kalbant apie Vyriausybės programą, prieiga prie finansavimo yra svarbi. Startuoliai taip greitai nepadarys, neužaugs, turi būti vedančios įmonės. (...)

Dabar juk yra dvi svarbiausios temos – dirbtinis intelektas ir kariniai projektai. Kalbant apie karinius projektus, tai visa Europa šią minutę juk priklausoma nuo vieno antibiotikų fabriko. Ar kariniu požiūriu tai labai saugu? Abejočiau. Ar tai yra fermentacija? Taip. Kas yra žaliava? Ta pati gliukozė. Ar turime? Turime. Ar galime pritraukti projektą? O kodėl ne? Ar patys galime padaryti? Ne, negalime, čia ne mūsų nosiai. Bet ar galima pritraukti korporacinių žaidėjų? Galime. (...)

– Kaip suprantu, iki 2030 m. 5 proc. nuo BVP tikslas pasiekiamas?

– Jis nominalus. Mes apie savo kompaniją negalime atsakyti, kokio dydžio būsime 2030 m. Norėtume gal būti labai dideli ir lydimi sėkmės su gamyklomis visuose žemynuose, bet ar būsime – nežinia. 2032–2033 m. gal ir būsime, bet čia viskas nuo vartotojo priklauso. Jeigu rinkai patiks, jeigu sakys: „Skanu ir duokite dar“, tai stengsimės duoti.

Atsakyti už visą Lietuvą, už visus projektus, už tai, ką kurios korporacijos galvoja, sunku. Klauskite „Investuok Lietuvoje“.

Kas yra „Pentasweet“? Tai tiesiog galimybė ir tų galimybių langų yra, buvo ir bus. Jų bus daug, bet jie nebūna atviri visą laiką. Jeigu mes dabar nepadarytume brazeino, tai, manote, jo nebūtų? Būtų daugybė gamyklų kitose vietose. Kitos būtų didesnės ir mums vietos po saule būtų mažiau. Jeigu rinka sparčiai augs, tai galbūt bus vietos visiems, jeigu ne taip sparčiai augs, bus sunkiau. Niekas to šią minutę nežino. (...)

– Ar šiandien Lietuva turi savo vietą pasaulyje biotechnologijų srityje?

– Vienareikšmiškai. Mūsų mokslas yra 100 proc. pasaulinio lygio, specialistai mūsų – 100 proc. pasaulinio lygio. Kompanijos galėtų būti ir didesnės; pasaulinio lygio jos turbūt dvi su puse, nes „Teva“ realiai nesiplečia, nesivysto, plečia portfelį „Thermo Fisher“ ir „Northway Biotech“. Yra nemažai startuolių – tai reikėtų klausti, kaip jiems sekasi.

Bet čia reikia sukurti ir pataikyti. Mes tikimės, kad būsime vieni iš tų, kur sukūrė ir pataikė, bet čia tik rinka gali duoti atsakymą, niekas kitas.

Mes juokaujame, kad jei nori žinoti, po kiek turguje gaidys, yra tik du būdai: arba nueiti ir nusipirkti gaidį, arba dar geriau – nueiti ir parduoti. Tada žinosi tikslią kainą.