Apie tarnybos viršininkės pareigas Erika Laurinėnienė niekada nesvajojo. Baigusi ekologijos studijas ji ieškojo darbo pagal specialybę, o į Šalčininkų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, kaip pati sako, pateko beveik atsitiktinai. Po dešimties metų ji vadovauja keturiasdešimties žmonių kolektyvui. Tačiau apie savo kelią ji kalba ne kaip apie asmeninę sėkmę – kur kas dažniau mini žmones, kurie ją palaikė ir paskatino patikėti savimi. „Jie turbūt labiau manimi tikėjo nei aš pati savimi“, – LRT.lt sako ji.
Birželio pradžioje Šalčininkuose apsilankęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Renatas Požėla kartu su Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininku Nerijumi Statkumi oficialiai pristatė naują Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkę Eriką Laurinėnienę. Ji tapo pirmąja ir kol kas vienintele moterimi Lietuvoje, vadovaujančia priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Baigusi ekologijos studijas Erika Laurinėnienė ieškojo darbo pagal specialybę, o į Šalčininkų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą pateko beveik atsitiktinai. Po dešimties metų ji vadovauja 40 žmonių kolektyvui.
- E. Laurinėnienė – pirmoji ir kol kas vienintelė moteris Lietuvoje, vadovaujanti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.
- E. Laurinėnienė prisipažįsta – didžiausias iššūkis buvo ne naujos pareigos, o pasikeitęs santykis su žmonėmis, su kuriais ilgus metus dirbo petys į petį. Kai kurie jų sunkiai susitaiko, kad tarnybai vadovauja moteris.
- Kalbėdama apie ugniagesių darbą, E. Laurinėnienė vengia skambių žodžių apie heroizmą. Jos manymu, svarbiausia yra atsakomybė, kad nuo priimtų sprendimų kartais priklauso žmogaus gyvybė.
- Šalčininkų krašte E. Laurinėnienė žinoma ne tik kaip ugniagesių vadovė. Laisvalaikiu ji rūpinasi beglobiais gyvūnais, o už šią veiklą yra apdovanota padėkos ženklu.
Į tarnybą atvedė ne svajonė, o gyvenimas
Dažnai girdime istorijas apie žmones, kurie nuo vaikystės svajojo tapti ugniagesiais ar policininkais. E. Laurinėnienės istorija kitokia. Ji neslepia, kad tarnyba nebuvo jos vaikystės svajonė, o karjeros kelias susiklostė gana netikėtai.
Baigusi ekologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, o vėliau ir aplinkos apsaugos politikos bei administravimo studijas Mykolo Romerio universitete, ji ieškojo darbo pagal specialybę. Būtent tuo metu sulaukė pasiūlymo atvykti į pokalbį Šalčininkų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.
Tarnyboje jai buvo pasiūlytos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspektorės pareigos. Nors tuo metu statutinė sistema jai buvo visiškai nepažįstamas pasaulis, sprendimas priimti pasiūlymą tapo vienu svarbiausių gyvenime.
„Atėjau į darbą visiškai nežinodama, ko tikėtis. Nežinojau, nei kaip viskas vyksta, nei kas manęs laukia. Bet man labai pasisekė patekti į puikų kolektyvą. Turbūt būtent žmonių dėka pamilau ir patį darbą, ir tarnybą. Tie žmonės matė manyje daugiau, nei tuo metu mačiau pati. Jie turbūt labiau manimi tikėjo nei aš pati savimi“, – sako ji.
Būtent kolegų ir vadovų palaikymas paskatino išeiti iš komforto zonos ir priimti naujus iššūkius. Apie tarnybos viršininkės pareigas ji niekada nesvajojo, tačiau ilgainiui suprato galinti daugiau, nei pati buvo linkusi manyti.
Nuo kolegės iki vadovės
Šiandien E. Laurinėnienė prisipažįsta, kad didžiausias iššūkis buvo ne naujos pareigos, o pasikeitęs santykis su žmonėmis, su kuriais ilgus metus dirbo petys į petį.
Kelerius metus ji dirbo tame pačiame kolektyve kaip specialistė, todėl perėjimas į vadovės poziciją ne visiems buvo paprastas.
„Sunkiausia buvo pakeisti savo pačios poziciją. Reikėjo iš kolegės tapti viršininke. Ir man pačiai reikėjo prie to priprasti, ir kolegoms. Kai kuriems buvo sunkiau susitaikyti su tuo, kad ateina moteris ir aiškina, ką reikia daryti. Buvo įvairių situacijų, ne visos jos buvo malonios. Tačiau ilgainiui supratau vieną dalyką – tarnybos viršininkas nebus visiems geras ir nebus visiems draugas. Kartais tenka priimti sprendimus, kurie ne visiems patinka“, – atvirai kalba ji.
Paklausta, kokios savybės labiausiai padeda vadovauti, E. Laurinėnienė pirmiausia mini atsakomybę.
„Keturiasdešimties žmonių kolektyvas reiškia ne tik pareigas, bet ir nuolatinį rūpestį žmonėmis“, – sako pašnekovė.
Jos įsitikinimu, vadovas turi būti ne tik reiklus, bet ir gebėti sutelkti komandą bendram tikslui.
„Man labai svarbu, kad žmonės jaustųsi reikalingi ir suprastų, jog jų darbas yra svarbus. Nenoriu matyti kolektyvo, kuriame kiekvienas dirba tik sau. Noriu matyti komandą, kuri juda viena kryptimi ir kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi vertinamas“, – mano E. Laurinėnienė.
Šalčininkų rajonas tapo namais
Nors E. Laurinėnienė kilusi iš Kauno, šiandien ji save vadina Šalčininkų krašto žmogumi.
Į rajoną ją atvedė šeima. Čia ji gyvena jau beveik du dešimtmečius, čia auga jos vaikai, čia yra jos namai.
„Esu vadinamoji meilės emigrantė. Atvykau čia dėl būsimo vyro ir pasilikau. Šiandien mano vaikai čia lanko mokyklą, čia yra mūsų gyvenimas. Jaučiuosi sava. Labai smagu, kai eidama per miestą sutinki pažįstamus žmones ir supranti, kad esi bendruomenės dalimi“, – pasakoja E. Laurinėnienė.
Pasak jos, Šalčininkų rajonas turi savo specifiką. Prie to prisideda ir pasienio statusas, daugiakultūrė aplinka ir tam tikri darbai, su kuriais ugniagesiams gelbėtojams tenka susidurti būtent šiame regione.
„Tai tikrai savitas kraštas. Pasienio regionas visuomet turi savo ypatumų. Kartais tenka padėti kitoms tarnyboms, susidurti su specifinėmis situacijomis, kurių kitur galbūt nebūtų. Tačiau būtent tas savitumas ir daro šį kraštą išskirtinį“, – nurodo Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkė.
„Pareigūnas lieka pareigūnu ir po darbo“
Pastaraisiais mėnesiais Šalčininkų rajonas ne kartą atsidūrė visuomenės dėmesio centre dėl teisėsaugos institucijas sukrėtusių tyrimų ir pareigūnams pareikštų įtarimų. Nors šie įvykiai nebuvo susiję su priešgaisrine gelbėjimo tarnyba, jie dar kartą priminė, kokią reikšmę visuomenės pasitikėjimui turi kiekvieno uniformuoto pareigūno reputacija.
E. Laurinėnienės įsitikinimu, pareigūno atsakomybė nesibaigia kartu su darbo diena.
„Mes esame pavyzdys. Pareigūnas turi galvoti apie savo veiksmus ne tik tarnyboje, bet ir po darbo. Kartais vienas neatsakingas poelgis ar vienas netinkamai pasakytas žodis gali mesti šešėlį ne tik ant konkretaus žmogaus, bet ir ant visos tarnybos. Todėl labai svarbu suprasti atsakomybę, kuri ateina kartu su uniforma“, – sako ji.
Anot tarnybos vadovės, būtent todėl pareigūnams nuolat primenama, kad kiekvienas jų sprendimas ir elgesys formuoja visuomenės požiūrį į visą instituciją.
„Vieno pareigūno poelgis gali tapti ne tik jo asmenine problema – jis gali paveikti pasitikėjimą visa tarnyba“, – pabrėžia E. Laurinėnienė.
Didžiausia ugniagesių gelbėtojų baimė yra nespėti laiku
Kalbėdama apie ugniagesių darbą, E. Laurinėnienė vengia skambių žodžių apie heroizmą. Jos manymu, svarbiausia yra atsakomybė ir supratimas, kad nuo priimtų sprendimų kartais priklauso žmogaus gyvybė.
Būtent todėl sudėtingiausiais vadina įvykius, kuriuose nukenčia žmonės, ypač vaikai.
„Manau, kad dauguma ugniagesių labiausiai bijo ne dėl savęs. Didžiausia baimė yra nespėti laiku arba padaryti klaidą, kuri gali kainuoti kažkieno sveikatą ar gyvybę. Jie tikrai yra drąsūs vyrai. Tačiau po sunkių įvykių kiekvienas išgyvena savaip. Vienam reikia tylos, kitam pokalbio, trečiam – laiko“, – atvirauja E. Laurinėnienė.
Pasak jos, apie emocinę pareigūnų savijautą šiandien kalbama gerokai daugiau nei anksčiau. Tarnyboje rengiami streso valdymo mokymai, pareigūnai mokomi atpažinti perdegimo ir potrauminio streso požymius, o prireikus gali kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos.
Tarp tarnybos ir namų
Vadovauti keturiasdešimties žmonių kolektyvui reiškia ne tik organizuoti tarnybos darbą ar priimti sprendimus. Tai ir nuolatinė atsakomybė už žmones, kuri, kaip pripažįsta E. Laurinėnienė, retai baigiasi kartu su darbo diena.
Nors ugniagesiai gelbėtojai kasdien moko kitus, kaip elgtis sudėtingose situacijose, pati tarnybos vadovė prisipažįsta, kad vieno dalyko vis dar mokosi ir ji – rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
„Vis dar ieškau balanso. Kartais jaučiu, kad balansuoju ant ribos – arba sustoju, arba bus negerai. Būna, kad darbui tenka aukoti poilsį, miegą, asmeninį laiką. Todėl dabar mokausi sąmoningai jo skirti sau, šeimai, sportui, pomėgiams“, – sako ji.
Didžiausia atrama jai – šeima. Pašnekovė neslepia, kad be artimųjų palaikymo naujos pareigos būtų gerokai sunkesnės. Tačiau labiausiai ją šypsotis verčia tai, kaip į mamos darbą žiūri jos sūnūs.
„Vaikams svarbiausia, kad mama dirba priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, o su šiomis pareigomis jiems tapau dar kietesne superheroje mama, – su šypsena pasakoja ji.
Šalčininkų krašte E. Laurinėnienė žinoma ne tik kaip pareigūnė. Laisvalaikiu ji rūpinasi beglobiais gyvūnais, o už šią veiklą yra apdovanota padėkos ženklu „Sekime Šv. Pranciškaus pavyzdžiu“.
Paklausta, ką jai pačiai davė dešimt metų tarnyboje, Erika Laurinėnienė nė akimirkai nekalba apie karjerą ar pareigas.
„Aš užaugau šitoje tarnyboje ne tik kaip pareigūnė ar specialistė. Pirmiausia užaugau kaip žmogus. Kai prisimenu save prieš dešimt metų ir palyginu su tuo, kokia esu šiandien, matau didžiulį skirtumą. Džiaugiuosi, kad išdrįsau išeiti iš komforto zonos. Tik tada supratau, kad galiu daug daugiau, nei maniau“, – apibendrina pokalbį E. Laurinėnienė.
