„Žvelgiu į savo gyvenimą ir suprantu – kaip pradėjau vaikystėje bėgti, nesustoju iki šiol“, – sako aktorė Ilona Balsytė, per karantiną nuvertusi kalnus ir nuveikusi darbus, kad ir labai sunkius menininkei. Trauma tapo ir karas Ukrainoje. „Svarstau, kaip viską ir ištvėriau“, – sako Ilona, prisimindama savo senelį, išgyvenusį du karus, ir ginčus su juo. Ypač kai jis sakydavo, kad kiekviena karta išgyvena marą arba karą.
Slogiomis nuotaikomis pradėjusi metus aktorė Ilona Balsytė sako pastebinti nemažai liūdesio daugumos akyse. O vykstant karui ji nelinkusi spėlioti, kas laukia ateityje.
„Manęs vyras paklausė, ar turiu planą, o aš sakau, kad nežinau, jeigu reikės, planas atsiras. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta planuoti, bet turbūt mėgstu planuoti kas smagu, ko norisi. Gal naivi esu, bet jeigu tikiu, jog nebus taip, o bus kitaip, taip dažniausiai ir atsitikta. Jei manysi, kad dabar ir pas mus bombarduos, to gali ir sulaukti. Tokios galimybės aš neatmetu, bet neprognozuoju ir neplanuoju. Turėtume tikėti geresne ateitimi“, – sako I. Balsytė.
Apie karo baisumus Ilona nemažai istorijų girdėjo iš savo mamos. Dar daugiau prisiminimų likę iš du karus išgyvenusio senelio pasakojimų.
„Aš nesu mačiusi karo, bet mano senelis sakydavo: kiekviena karta išgyvena karą arba marą. Aš ginčydavausi, kad šiais laikais nei karo, nei maro jau nebus. O prasidėjus pandemijai supratau – jis buvo teisus“, – pasakoja pašnekovė.
Ilona prisipažįsta, kad stipriai ji išvargo per pastaruosius kelerius metus, kol vyko Keistuolių teatro rekonstrukcija. „Buvau atsakinga už teatro modernizavimo projektą ir to nelinkėčiau nė vienam menininkui“, – neslepia aktorė, kuriai teko vadovauti net statybų darbams.
„Buvo labai sunku. Dažnai pamąstau, kaip viską ištvėriau. Dabar nelengva, bet tada buvo daug įtampos, turėjau daryti ir dabar darau darbus, kuriuos turiu mokytis daryti. Aš visada už tai, kad atėję į žemę turime mokytis gyvenimo universitetuose. Kalbu ne apie diplomus. Ką tu patiri, išmoksti, sužinai – yra vertė. Aš esu linkusi išbandyt kažką naujo. Mano visas gyvenimo kelias yra tuo pagrįstas. Buvo kryžkelių, kai galėjau eiti keliu, kur būtų viskas aišku, o aš pasirinkdavau, kas man nežinoma, nauja“, – atskleidžia aktorė.
Nors didieji teatro darbai jau baigti, Ilona neslepia, nuo buvusio nuovargio iki dabar svyra rankos ir nėra ūpo. Bet rasti priimtinų atsigavimo būdų jai pavyko.
„Man labai padeda saulė. Jei šviečia saulė, žinau, kad diena bus geresnė. Padeda ir meditacijos. Manau, kad turime turėti darną ir ramybę su savo vidumi, savuoju aš, kuris daugiau žino, nei mes žinom savo galvose. Sunkius išgyvenimus arba sunkią būseną, stresą ištverti padeda mano pačios darbas su vaikais. Aš viską pamirštu“, – sako pedagogė.
Keistuolių teatrą Ilona su aktoriais Aidu Giniočiu ir Sigučiu Jačėnu įkūrė prieš trisdešimt trejus metus. Tiek metų praleisti viename teatre nėra mažai. Ir patirta, išjausta, išgyventa irgi daug.
Per tuos metus teatre būta ir ginčų, ir aštresnių žodžių, tačiau visus siejo beprotiška aistra scenai ir kiekvienas labai stengėsi, kad kvaili nesutarimai neišskirtų.
„Mes galime pasirinkti žmoną arba vyrą, bet darbo kolektyvo negalime pasirinkti – tai nulemta likimo. Turime išmokti priimti vienas kitą tokius, kokie esame. Broliai, seserys pykstasi, o mes svetimi, iš skirtingų aplinkų, skirtingai išauklėti, skirtingai suvokiantys pasaulį. Tačiau mums reikia išmokti ne tik būti kartu, bet ir kurti drauge. Teatro nesukursi, jei nebūsi bendramintis“, – tikina aktorė.
„Buvome kantrūs, užsispyrę, neieškojome lengvų kelių, tai padėjo mūsų teatrui išlikti“, – sako Ilona.
„Buvome kažkuria prasme novatoriai, nes tokį teatrą įkūrėme pirmieji. Buvom ambicingi, norėjome jį išlaikyti. Po mūsų buvo įsikūręs dar ne vienas teatras, bet išsiskirstė. Aš tai vadinu lengvesniu keliu. Mes nepasirinkom lengvesnio kelio, o žingsnis po žingsnio svajojom ir sukūrėme teatrą“, – tikina I. Balsytė.
Ilona neslepia, pasirinkus aktoriaus profesiją, tenka susitaikyti, kad darbo valandų čia nebus, teks pamiršti ir laisvadienius.
„Praėjus daug metų aš galiu patvirtinti mūsų kurso vadovės prof. Irenos Vaišytės žodžius, kad teatras nėra profesija – tai gyvenimo būdas. Artimieji tai arba priima, arba ne. Kitaip turbūt neišeina. Nėra taip, kad uždarius teatro duris ir išėjus namo tu jau nebe darbe. Kūrybiniam procese tai turbūt neįmanoma“, – sako viena iš Keistuolių teatro įkūrėjų.
Nuolatos vaidindama už teatro durų Ilona augino ir tris vaikus. Bet nė vienas iš jų nelankė darželio.
„Kodėl aš turiu iš vaiko atimti mamą ir numesti jį į darželį. Aš paskaičiavau, kad kartais mes repetuodavome nuo 17 ar 18 valandos, tai kam jį vesti į darželį, jei galiu su juo praleisti laiką.
Buvo tokių periodų, kai spektakliai vykdavo savaitgalį, tai aš juos pasiimdavau į teatrą. Buvo susidariusi mažų vaikų kompanija. Penki, šeši, septyni vaikai gyveno teatre, kol vykdavo spektakliai“, – atvirauja aktorė.
Šiandien Ilonos vaikai užaugę, o darbų ne mažiau. Nors vaikai gyvena savus gyvenimus ir susitikti pavyksta ne taip dažnai, aktorė tvirtina, šeimos tradicijos – šventas reikalas.
„Turime įvairių tradicinių šeimos pasibuvimų, kurių laikomės. Turime susikūrę keletą grupių su šeima, su dukromis, todėl susirašome, pabendraujame. Rugsėjo pirmoji pas mus tradicinė diena, kai susitinkam ir būtinai einam į kiniško maisto restoraną“, – pasakoja pašnekovė.
Prisimindama jau užaugusias savo atžalas, Ilona grįžta ir į savo vaikystę. Juokiasi, dar tuomet pati sau gvildendavo egzistencinius klausimus ir mąstė nuo mažiausių dienų.
„Buvau nusprendusi, kad jei gaučiau fėjos lazdelę, turiu sugalvoti tris norus. Pirmas buvo, kad pasaulyje niekur nebūtų karo. Aštuonerių metų aš taip nusprendžiau, kad tai pats svarbiausias noras. Antras – jog mano vaikai gyventų ilgiau nei aš. Trečias – kad visi būtų sveiki“, – šypsosi aktorė.
Įdomiausia, kad šiandien aktorės norai nė kiek nepakito. Ji sako, kad tikrosios vertybės išlieka per amžius ir sau nori ne turtų ir ne manos iš dangaus.
„O ko daugiau iš tiesų norėti. Galbūt dar pasakyčiau – kad visi vaikai būtų laimingi. Aš dirbu su mažais vaikais, viskas su jais yra gerai. Visi žmonės gimsta labai geri. Visi jų norai, svajonės, suvokimas, natūralus džiaugsmas – viskas yra tobula. Tik kad kuo daugiau to išliktų. Aš nesakau, kad reikia vaikiškiems likti, bet kad to dvasingumo, kurio turi vaikai, to tikėjimo, gebėjimo svajoti, pasinėrimo į gyvenimą per džiaugsmą, jo liktų suaugusiems kuo daugiau“, – sako aktorė I. Balsytė.
Plačiau – birželio 4 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
