„Į Lietuvą atvykę vaikai sako, kad negali susisiekti su tėvais, svarsto, gal blogas ryšys. Tebūnie blogas ryšys... Jie ir taip tiesiog sėdi, žiūri į vieną tašką ir savo mažomis galvelėmis bando suvokti, kas nutiko“, – portalui LRT.lt pasakoja verslininkas Karolis Sankauskas, jau daugiau nei tūkstančiui ukrainiečių padėjęs pasiekti saugų prieglobstį Lietuvoje, pustrečio šimto jų – vaikai, kurių tėvai pasiliko kovoti.
Dar prieš mėnesį K. Sankauskas besidomintiems nekilnojamuoju turtu buvo žinomas kaip įmonės „Projektavimo sprendimai“ generalinis direktorius, kartais savo įžvalgomis apie NT rinką besidalydavęs ir žiniasklaidoje. Tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą, dailų kostiumą jis kaipmat iškeitė į sportinę aprangą, o prabangų automobilį į mikroautobusą ir ėmė ieškoti, kaip padėti karo krečiamos šalies žmonėms.
„Ukraina man yra artima šalis – turiu ten daug draugų, kuriančių savo gyvenimus, verslus ir dirbančių tėvynės labui. Tiesa, vienas bičiulis – savininkas kelių prekybos centrų, kurie prasidėjus karui buvo subombarduoti.
Paskambinęs jis pasakojo, kad staiga visko neteko ir gyvenimą turi pradėti nuo nulio. Panašia istorija dalijosi ir kitas pažįstamas – kai tik prasidėjo karas, 5 val. ryto, jis susirinko nedidelį lagaminėlį ir turėjo palikti viską, ką turi, – keturis butus, porą prabangiai įrengtų namų ir sėkmingą verslą. Šiandien ir jis viską turi pradėti nuo pradžių. Žiauru, bet taip yra, jau nekalbu apie tuos, kurie kare neteko artimųjų.
Kai Ukrainai buvo suduotas smūgis, turbūt visi Lietuvoje akimirksniu suvokėme, kad jei ten Rusijos puolimas nebus sustabdytas, jis pasieks ir mus. Supratau, kad reikia veikti“, – pasakojo K. Sankauskas. Jis ilgai nelaukė ir jau antrą karo dieną pradėjo rūpintis humanitarine pagalba ukrainiečiams.
Kai paimi maišą su lavonmaišiais ir suvoki, kad ten kažkada bus žmogus... Per kūną perbėga tikrai stipri emocija.
Subūręs bičiulius ir pažįstamus savanorius, jis pradėjo darbuotis savo „štabe“ – patalpose, esančiose Vilniaus miesto savivaldybės pastate. Prieš metus ten buvo įsikūrusi jo įmonė, taigi sužinojęs, kad dabar šios erdvės yra laisvos, sutarė su savivaldybės atstovais, kad ten galėtų būti renkama, laikoma ir skirstoma pagalba daiktais.
Vos per kelias valandas jis su bičiuliais susirado ir 50-ies vietų autobusą, kurį prikrovė reikalingiausių priemonių – miegmaišių, pledų, specialių drabužių, higienos ir medicinos priemonių ir pan. Tądien autobusas pajudėjo į Ukrainą, iš kurios vėliau sugrįžo su žmonėmis, bėgančiais nuo karo siaubo.
„Tiesa, dauguma bėgančių jau turi planą – jie keliauja pas savo šeimos narius, dirbančius Lenkijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse. Norinčių į Lietuvą nėra tiek daug. Taigi, įsivaizduokite, pirmą autobusą, prikrautą daiktų, nuvežiau ten, kur reikia, ir nuvykau į pabėgėlių centrą pasiimti norinčių keliauti į Lietuvą. Ten žmonės kone trūkčiojo pečiais: „Ne, nieko vežti nereikia.“ Susisiekėme su kitais centrais, tad apvažiavęs kelis pririnkau pilną autobusą žmonių, kuriems reikėjo prieglobsčio“, – prisiminė K. Sankauskas.
Jis suregistravo visus, keliavusius jo autobusu, pasižymėjo, kas jau susirado, kur apsistoti, o kam reikia padėti susirasti laikiną būstą. „Dauguma atvykusių turėjo pinigų, iš kurių galėtų gyventi mėnesį ar du, tačiau buvo ir tokių, kuriems teko duoti pinigų taksi paslaugoms, kad pasiektų savo laikinus namus“, – tęsė pašnekovas.
Per savaitę į Ukrainą išrieda keliolika mikroautobusų, prikrautų daiktų, taip pat ir erdvių keleivinių autobusų, sugrįžtančių su ieškančiais saugios vietos pasislėpti nuo karo. „Autobusams reikia surasti du vairuotojus ir savanorį, kuris padeda atvykstantiems, pasidalija naudinga informacija, išdalija telekomunikacijų korteles – svarbiausia jiems turėti internetą, kad galėtų susisiekti su artimaisiais“, – pasakojo K. Sankauskas, nemažą dalį pagalbos išlaidų padengiantis iš savo lėšų.
Atvykę vaikai tiesiog sėdi, žiūri į vieną tašką ir savo mažomis galvelėmis bando suvokti, kas nutiko...
„Turiu įmonių grupę. Laimė, ji veikia, nes galima sakyti, kad jau mėnesį esu pačiose prabangiausiose atostogose – išvykęs į Dubajų ar Maldyvus ir už 1000 eurų per parą išsinuomojęs „Ferrari“, tiek pinigų neišleisčiau, kiek išleidžiu užsiimdamas labdaringa veikla, – ironiškai šyptelėjo jis. – Iš tiesų, noras padėti kainuoja nepigiai, pvz., viena autobuso kelionė į Ukrainą ir atgal su visomis papildomomis išlaidomis atsieina apie 2500 eurų. O tokių reisų jau paleista nemažai – šiandien pasiekti Lietuvą padėjome jau daugiau nei tūkstančiui žmonių.“
Karolio ir jam talkinančių žmonių dėka į Lietuvą jau atvyko apie pustrečio šimto vaikų. Jų istorijos sukrečia. „Pamenu, su manimi susisiekė vienas pažįstamas iš Kulautuvos ir pasakė, kad reikėtų atgabenti 100 vaikų iš karininkų šeimų. Tėvai šiuo metu kovoja su priešu, motinos taip pat darbuojasi tėvynės labui, o jų atžalos liko internatinėse mokyklose.
Vienos tokios ugdymo įstaigos direktorius, suvokdamas, kad vaikai gali tapti karo aukomis, nusprendė juos išsiųsti kur saugiau – pas mus. Vėliau iš Ukrainos buvo parvežta dar 150 vaikų, kurie, kirtę Ukrainos ir Lenkijos sieną, Kulautuvą pasiekė susėdę į 13–14 mikroautobusų“, – vardijo pašnekovas.
Jis tikino, kad žiūrint į tuos vaikus tiesiog spaudžia širdį. Išlipę iš autobusiuko jie naršo savo išmaniuosiuose telefonuose, bando susisiekti su tėvais, kurių likimas yra neaiškus. „Sako, kad mama neatrašo, o tu matai, kad mama prie interneto nebuvo prisijungusi jau kelias dienas. Jie tikina, kad ryšys prastas, o tu nesiginčiji – tebūnie prastas ryšys... Ką jiems pasakyti, kai matai, kad atvykę jie ir taip tiesiog sėdi, žiūri į vieną tašką ir savo mažomis galvelėmis bando suvokti, kas nutiko...“ – atsiduso K. Sankauskas, pridūręs, jog netrukus vaikų į Lietuvą tikriausiai atvyks ir daugiau.
Pririnkome mikroautobusą medicinos priemonių ir jas gabenome į vieną ligoninę, kurią pasiekus pasirodė, kad ji jau subombarduota.
Tiesa, pašnekovas ne tik rūpinasi logistiniais reikalais ir planuoja, kaip humanitarinė pagalba turėtų pasiekti Ukrainą, bet ir pats ją veža. „Beje, turiu pasakyti, kad lenkai viską puikiai suorganizavę – pasienyje esančiame pabėgėlių centre atvykusius pamaitina, gali apnakvindinti ant sulankstomų lovų (vienoje jų kelias valandas buvo pasiūlyta nusnausti ir man), savanoriai teikia reikalingą informaciją ir pan.“, – gerų žodžių kaimynams negailėjo verslininkas.
Per pastarąsias keturias savaites Karolis Ukrainoje lankėsi septynis kartus. Iš Ukrainos jis sugrįžo pirmadienį, o sekmadienį, kai pasirodė šis interviu jis ir vėl jau buvo Lvive. „Stengiuosi pats nuvažiuoti ir apžiūrėti centrus, į kuriuos patenka pagalba. Be to, manau, jog tikslinga pagalbą išdalyti mažesniems centrams, tada esu tikras, jog daiktai pasiekia tuos, kuriems jų labiausiai reikia.
Panašu, kad didžiausia problema yra ne surinkti paramą, o ją nugabenti į vietą. Kartą man paskambino iš Suomijos ir pasakė, kad ten yra vilkikas, pilnas suaukotų daiktų, tačiau nežinoma, kaip jį nugabenti į Ukrainą. Manęs teiravosi, ar vilkikas negalėtų atvažiuoti iki manęs, o tada jau sumąstyčiau, kaip visus daiktus perduoti į Ukrainos centrus.
Pasiūliau jiems ieškoti draugų ir pažįstamų Ukrainoje, kurie galėtų daiktus paimti ir nugabenti ten, kur reikia. Baisu, kai matai, jog daugybė surinktos paramos tiesiog stovi sandėliuose ir nepasiekia žmonių, kuriems jos taip reikia“, – teigė pagalba karo krečiamai šaliai užsiimantis verslininkas.
Beje, vieną autobusiuką ukrainiečiams jis tiesiog padovanojo, kad šie galėtų vietoje išvežioti reikiamą pagalbą. Ukrainos kareiviams jis nugabeno ir kelis visureigius.
Žinoma, jų psichika sužalota, tačiau didžiausi emociniai lūžiai įvyksta jau atvykus į Lietuvą.
Atvykęs į vietą, jis bendrauja su pabėgėlių centrų darbuotojais. Sakė, kad kartais atvežęs pagalbą būna pasitiktas su dainomis ir padėkos žodžiais. Padėkas siunčia ir miestelių merai, kurie prideda ir vieną kitą suvenyrą, o kartais ir paprašo konkrečios pagalbos.
Tiesa, niekada negali būti tikras, jog atvežęs pagalbą į objektą, rasi jį stovintį. „Pririnkome mikroautobusą medicinos priemonių ir jas gabenome į vieną ligoninę, kurią pasiekus pasirodė, kad ji jau subombarduota. Taigi autobusiukas pajudėjo į kitą, bet ir ši jau buvo pusiau sugriuvusi. Tokia ten dabar realybė“, – sakė K. Sankauskas.
Lankėsi jis ir prekybos centruose, virtusiuose daugybės žmonių namais, ir gynybiniais maišais apjuostose mokyklose ar kultūros namuose, tapusiuose pabėgėlių centrais, besiruošiančiais galimoms atakoms. Ten juntamas nerimas, tačiau žmonės nepanikuoja – jų nusiteikimas ir susitaikymas stulbina. „Žinoma, jų psichika sužalota, tačiau didžiausi emociniai lūžiai įvyksta jau atvykus į Lietuvą“, – prasitaria.
Vyras sakė, kad Ukrainoje matomi vaizdai sukrečia, tačiau per kelias savaites pasidarai jiems kiek apatiškas, tiesiog darai, ko atvykęs – stengiesi išdalyti paramą ir pargabenti į Lietuvą bėgančius nuo karo. „Tiesa, savo „štabe“ turime apie tūkstantį lavonmaišių, kuriuos taip pat ketinu nugabenti į Ukrainą. Kai paimi maišą su jais ir suvoki, kad ten kažkada bus žmogus... Per kūną perbėga tikrai stipri emocija“, – atskleidė K. Sankauskas.
Emocijos keičia viena kitą, o darbai nelaukia – pirmadienį apie 9 val. ryto grįžęs iš Ukrainos, jau 11 val. jis dalyvavo darbo susitikime, o sutvarkęs verslo reikalus toliau ėjo dėlioti pagalbos ukrainiečiams, planuoti maršrutų ir ieškoti, kaip dar padėti. „Mano verslai jau ima reikalauti dėmesio ir turiu po truputį sugrįžti, tačiau gera matyti, kad su savanoriais gelbstime žmones.
Tiesa, aiškiai suvokiu, kad pagalbos reikės dar ilgai, o kuo toliau, tuo bus tik sudėtingiau – nors pirmoji atvykstančių banga slūgsta, tikiu, jog bus ir antroji. Atvyks žmonių, kurie neturės kur apsistoti, kurie Lietuvoje nieko nepažįsta. Galiausiai ir mūsų žmonės pirmomis dienos padėjo itin entuziastingai, o dabar senka ir jų jėgos, ir resursai, ir galbūt entuziazmas, tad kas laukia po 2–3 mėnesių? Todėl suprantu, kad į darbus grįžti reikės, o vienas visko nesudėliosiu – stengiuosi sukurti struktūrą, kuri veiktų ir su mažesniu mano įsikišimu, ir toliau ketinu padėti“, – paaiškino K. Sankauskas.
Nuotraukų galerijoje – K. Sankausko fiksuoti vaizdai iš Ukrainos.
