„Pažįstami Ukrainoje man rašo, kad melstumėmės, nes mūsų maldos dabar jiems labai reikalingos, jie jaučia mūsų palaikymą“, – portalui LRT.lt sako operos solistas Eugenijus Chrebtovas, palaikantis ryšį su giminėmis ir bičiuliais, esančiais karo purtomoje Ukrainoje.
„Prieš porą metų mirusiai mano močiutei buvo apie 90 metų. Ji buvo mačiusi karą ir nuolat sakydavo „kad tik jo nebūtų...“ – atsiduso operos solistas. Šiandien jo, kaip ir visos Lietuvos bei Europos, akys ir dėmesys nukreipti į karo purtomą Ukrainą. Griūvančių pastatų, sprogstančių bombų ar sužeistų žmonių vaizdai E. Chrebtovui itin skaudūs – Ukraina yra jo gimtinė, ten iki šiol gyvena jo giminės ir bičiuliai.
„Donecko srityje yra mano dėdė su šeima, mano pusbrolis ir pusseserė. Situacija ten itin sudėtinga: žmonės gyvena rūsiuose ir bijo išeiti į gatvę – aplink aidi šūviai, nuo greta esančių miestų girdėti sprogimai, sąmyšis. Trūksta maisto, taigi dėdės šeima pati kepasi duoną“, – apie artimuosius, likusius karo apsuptyje, portalui LRT.lt pasakoja solistas. Jis priduria, kad dėdės šeima šiuo metu verčiasi sunkiai, prasta ir anksčiau fizikos mokytoju dirbusio dėdės sveikata.
Su giminaičiais E. Chrebtovas bendrauja per „Viber“ programėlę. Tiesa, bendravimas lakoniškas – ilgiau pasikalbėti jie galėjo praėjusią savaitę, tada dėdės šeima kaip tik kepėsi duoną. Dažniausiai jie apsikeičia trumpomis žinutėmis, kai dėdė prisijungia prie interneto. „Žinučių tenka palaukti, o dažniausiai gaunu tik trumpą informaciją, jog jiems viskas gerai“, – sako E. Chrebtovas, daugiau informacijos gaunantis iš žiniasklaidos.
Prasidėjus neramumams solistas sako patekęs į savotišką nokautą – darbai nestoja, nors visos mintys sukasi apie Ukrainą, iš jos skrieja liūdnos žinios ir šiurpinantys vaizdai.
„Siūliau dėdės šeimai atvykti pas mus į Lietuvą, tačiau jis atsisakė teigdamas, jog geriau mirs savoje žemėje, tarp savų sienų, savo namuose. Juos jam jau kartą teko palikti. Kadangi jo žmona yra iš Kyjivo, 2014-aisiais, kai Donecko srityje prasidėjo neramumai, jis su šeima persikėlė į sostinę, ten gyveno trejus metus.
Dėdei buvo itin skaudu, kad tiek metų jie negalėjo gyventi savo namuose. Galiausiai jis vėl sugrįžo į savo tėviškę, namus, kur gyveno ir mano močiutė, ten vaikystėje būdavau ir aš“, – sunkiai žodžius renka E. Chrebtovas.
Jis pats gimė Donecko srityje, ten lankė darželį, o paskui persikėlė į Lietuvą. Jam sunku patikėti, kad šalį, kurioje gimė, ištiko toks likimas: „Nors Ukrainoje gyvena daug skirtingų tautų, daugiausia ten skamba ukrainiečių kalba, ukrainiečių dainos... Pats iki šiol prisimenu, kaip su močiute kartu dainuodavome.
Širdis plyšta, kraujuoja dėl ten žūvančių žmonių, dėl ten pasilikusių giminaičių, dėl to, kad tokioje nuostabioje žemėje liejasi kraujas. Belieka palinkėti ten esantiems stiprybės ir atsilaikyti prieš agresorių.“
Ukrainoje yra ir daugiau jo pažįstamų, kūrėjų, solistų, su kai kuriais jis apsikeičia trumpomis žinutėmis, o atsakymo neretai tenka palaukti. „Vienam pažįstamui su šeima iš Kyjivo kaip tik pasiūliau prieglobstį savo namuose. Tiesa, atsakymo dar nesulaukiau“, – pasakoja solistas. Jis taip pat siūlosi paimti tautiečius nuo sienos, stengiasi teikti ir kitokią pagalbą. Dabar jis padeda taip, kaip gali: aukoja daiktų, prisideda prie protestų.
„Pažįstami Ukrainoje man rašo, kad melstumėmės, nes mūsų maldos dabar jiems labai reikalingos, jie jaučia mūsų palaikymą. Kartais ir pats nusiunčiu jiems vaizdų iš palaikymo akcijų – noriu, kad jie žinotų, jog ir Lietuva, ir pasaulis yra su jais“, – pridūrė E. Chrebtovas.
