Atvirumas ir jautrūs pasakojimai neretai įkvepia, priverčia susimąstyti ir sulaukia labai daug skaitytojų susidomėjimo. Sukrečiančių, širdis virpinančių ir šviesių pasakojimų portale LRT.lt netrūko ir šiemet. Dalijamės dešimtuku „Veidų“ rubrikos istorijų, kurios 2021-aisiais sulaukė daugiausia skaitytojų dėmesio.
Atlikėjai, eterio veidai, žurnalistai, aktoriai – žmonės, kurių kelyje taip pat pasitaiko skaudžių išbandymų, netekčių, išsiskyrimų, klaidų... Net kai sunku ir skaudu, jie ryžtasi atverti širdį ir pasidalyti savo išgyvenimais. Norėdami perskaityti visą interviu, spustelkite ant teksto pavadinimo.
Daugiausia skaitytojų dėmesio sulaukė spalį pasirodęs atviras E. Mildažytės interviu po to, kai žurnalistė, televizijos laidų vedėja E. Mildažytė rugsėjo 19 d. buvo sulaikyta prie vairo apsvaigusi nuo alkoholio ir atsidūrė areštinėje.
Moteriai nustatytas 2,36 promilių girtumas (vidutinis girtumo laipsnis). Spalį E. Mildažytė portalui LRT.lt duotame interviu prisipažino, jog savo poelgio priežastis stengiasi išsiaiškinti psichoterapeuto kabinete.
Žurnalistė neslėpė – leisdama valandas areštinėje, daug ką apgalvojo. „Aš visada sakydavau: „Jeigu perskaitysit, kad sulaikė Mildažytę neblaivią už vairo, tai bus netiesa.“ Bet šį kartą tai buvo tiesa.“
2. Likimo smūgiams nepasiduodanti Ščiogolevaitė – apie finansinius rūpesčius ir krizinį nėštumą
„Galvojau, kodėl viskas nutiko tokiu sudėtingu metu, kai šeimoje buvo kritinė padėtis“, – portalui LRT.lt sakė dainininkė Rūta Ščiogolevaitė, prisiminusi mintis, kurios sukosi galvoje sužinojus apie penktą nėštumą.
Viskas priklauso nuo konteksto, net ir optimizmas ar stiprybė gali būti trukdančios savybės.
Tačiau moteris įsitikinusi – viskas išėjo į gera, dukra suteikė stiprybės, kurios reikėjo atremiant likimo išbandymus: dėl karantino užgriuvusius finansinius sunkumus ir teismą pasiekusią skyrybų bylą.
„O būna visaip – kartais apie nuovargį primena širdies ritmo sutrikimai, būna, jauti, jog geriau trumpam užsidaryti vonioje ir nusiraminti, kad neišsilietum ant vaikų. Juk ne paslaptis, kad su vaikais kantrybės reikia labai daug“, – kalbėjo Rūta, prisipažinusi, jog paprastai nėra iš tų, kurie daug skundžiasi ar verkia iš nevilties, veikiau ieško išeičių.
„Išgyvenau krizę šeimoje, trūko motyvacijos darbe, tad prieš penkerius metus karo tarnybą galbūt mačiau kaip būdą nuo visko pabėgti, taip pat ir nuo savęs“, – portalui LRT.lt sakė žurnalistas, laidų vedėjas Ignas Krupavičius, prisimindamas sprendimą eiti į kariuomenę. Ten praleistą laiką jis vadino akistata su savimi, geriausia reabilitacija, tad laukdamas praėjusių metų rugpjūčio, kai vėl kelioms savaitėms sugrįžo į kareivines, prisiminė savo patirtis.
„Kadangi pats reguliariai apsilankau psichologo kabinete, žinau, kad ir ten savianalizė būna nelengva. Žinau, kaip kartais pykteli ant specialisto dėl, rodos, nereikšmingo klausimo apie vaikystę, nesusijusio su dabar kamuojančiomis problemomis, tai kelia stresą, sujaudina. Kareivinės – taip pat gera terpė save analizuoti ir pabūti su savo mintimis. Ta akistata su savimi paveikia, ne tarnyba“, – kalbėjo žurnalistas.
Prieš 13 metų atlikėja Eglė Jurgaitytė Lietuvai atstovavo vaikų „Eurovizijoje“, ji pasvajoja visai Europai uždainuoti ir suaugusiųjų konkurse. Šiandien mergina ne tik dainuoja, bet ir darbuojasi radijo eteryje, yra „Žalgirio“ reporterė. Kadangi mėgsta gyventi aktyviai ir tobulėti skirtingose srityse, kartais prisipažįsta balansuojanti ties perdegimo riba, vis tik sako išmokusi, kaip atgauti pusiausvyrą ir ko svarbu nepamiršti, norint išlikti pramogų pasaulyje.
„Nors mėgstu aktyvų gyvenimą ir atrodau ekstravertė, būna dienų, kai noriu pabūti viena, kai man reikia ramybės, laiko sau, atsinaujinti, o kartais išsiverkti. Ne todėl, kad liūdna, tiesiog todėl, kad visko prisikaupia per daug.
Tačiau pastaruoju metu stengiuosi atrasti pusiausvyrą gyvenime ir sau tinkamą ritmą, mokausi dažniau pasakyti „ne“ kitiems ir dažniau pasakyti sau „taip“. Anksčiau ne visada taip pavykdavo, tad yra buvę ir perdegimų“, – portalui LRT.lt pasakojo Eglė.
„Gyvenimas išmokė lošti su iškritusiomis kortomis ir nesiskųsti, kad iškrito blogos“, – rudenį portalui LRT.lt sakė LRT Radijo programų departamento vadovas Giedrius Masalskis. Jis pripažino, kad širdies žaizdos dar ne visai sugijusios, bet tąkart prasitarė, kad jo širdis nebelaisva.
„Pastaruosius porą metų stengiuosi sau priminti, kad reikia važiuoti į priekį, o ne gręžiotis atgal. Iš to, kas nepavyko, stengiuosi pasimokyti, o prisimenu tik tai, kas gera“, – kalbėjo G. Masalskis, taip pat prakalbęs ir apie savo santykius su sūnumis bei tėvystę.
„Nors visada buvau užimtas, dirbau radijuje, televizijoje, su renginiais, turėjau tris įmones, vaikams visada stengiausi skirti ir laiko, ir dėmesio. Kartais pasiplaudavau nuo darbų įmonėse, kad galėčiau pabūti su sūnumis, kur nors nuvažiuoti ar išeiti pasivaikščioti, stengiausi skirti jiems dėmesio ir neapkrauti jų savo problemomis. Taigi, manau, kad esu visai neblogas tėvas“, – tikino jis.
„Mano artimoje aplinkoje nėra nė vieno atsitiktinio žmogaus – visi rinktiniai, patikrinti laiko ir išbandymų“, – portalui LRT.lt besibaigiant vasarai kalbėjo Rasa Tapinienė. Mieliau darbais kalbanti žurnalistė tikra: asmeninis gyvenimas todėl ir asmeninis, nes skirtas konkrečiam asmeniui, o iššūkiai darbe tik į gera – jai kur kas baisiau likti pažįstamoje baloje ir pamažu apeiti dumbliais.
„Man, kaip, tikriausiai, ir kiekvienai pasaulio mamai, svarbiausia, kad mano vaikai būtų laimingi. Ir tos laimės, kaip aš ją suprantu, viena iš sudėtinių dalių yra galimybė – arba prabanga, kaip pažiūrėsi, – užsiimti mėgstama veikla. Rinktis profesiją ar darbą ne todėl, kad nieko daugiau nesugebi, moka gerus pinigus ar jis laikomas perspektyviu, o todėl, kad tu esi geriausias toje srityje, todėl gali rinktis kur, kada, su kuo, kiek ir už kiek dirbti.
Ir visai nesvarbu, kokį darbą: Marso užkariautojo ar džiūstančių dažų stebėtojo. Beje, tai ne pokštas – Matthew Risbrideris jau trejus su puse metų dirba tokį darbą Jungtinėje Karalystėje. Absoliučiai visos profesijos, kurios nenusižengia įstatymui ar nebalansuoja ant jo ribos, vertos kiekvieno iš mūsų pagarbos.
Tad vaikams nuo mažumės kartojau, kad geriau būti iš rankų į rankas perduodamu sodininku ar namų tvarkytoja, negu direktoriumi, kuriam kiekvieną rytą dar nesuskambėjus žadintuvui pradeda permušinėti širdis“, – mintimis apie motinystę dalijosi R. Tapinienė.
7. Į Estiją persikrausčiusi Eglė Daugėlaitė: nesu iš tų, kurie lengvai keičia komforto burbulus
„Talinas pasirodė nedidelis ir jaukus miestas. Po Vilniaus jis tikrai atrodo lėtesnis, kelionės čia atrodo trumpesnės, kamščiai mažesni“, – portalui LRT.lt pasakojo motinystės atostogose esanti žurnalistė ir laidų vedėja Eglė Daugėlaitė, pavasarį persikėlusi į Estijos sostinę.
„Kadangi motinystės atostogas galiu leisti bet kuriame pasaulio krašte, leidausi į tokią avantiūrą. Avantiūra šį persikėlimą vadinu todėl, kad čia atsikėlėme su dviem mažais vaikais. Kita vertus, priėmiau tai kaip galimybę galbūt vieną sykį gyvenime pagyventi užsienyje. Kai studijavau, taip ir neišvykau pagal studentų mainų programą „Erasmus“, tad visad jaučiau, kad šios studijų laikų svajonės neįgyvendinau“, – kalbėjo žurnalistė.
Tiesa, ji sakė esanti ganėtinai pastovi: „Jei pajuda pamatiniai dalykai, tokie kaip namai ar darbas, man tikrai reikia laiko pasiruošti ir susivokti. Nesu iš tų, kurie lengvai keičia komforto burbulus ar išeina iš komforto zonos.“
8. Laimės kūdikis Saulius Pilinkus – apie didybės maniją, kuklumą ir santykius brandesniame amžiuje
„Gyventi yra labai gera, ypač jei gera visapusiškai – sveikata palyginti nebloga, vaikai – ganėtinai talentingi ir gražūs“, – pavasarį portalui LRT.lt sakė menotyrininkas, televizijos laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas ir kūrėjas Saulius Pilinkus, sėkmingiausiais savo projektais vadinantis tris vaikus.
Tiesa, jau kurį laiką jis neišvengia ir klausimų apie mylimąją, žurnalistę Editą Mildažytę. „Brandesnio amžiaus žmogus – jau susiformavęs personažas, dažnai ir jo vaikai jau beveik susiformavę personažai, turintys savo požiūrį.
O jei pasiseka, kad mylimas žmogus dar yra ir geranoriškas – kaifas, tarpusavio supratimo dar daugiau. Juolab kad jau supranti, jog nieko į dėžę ar urną nepasiimsi, tad daug svarbiau elgtis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Banali tiesa“, – svarstė jis.
„Viduje krizenu, kad skaičius toks solidus, o aš pati vis dar su džinsais, ieškanti naujovių ir kvailiojanti pirmai progai pasitaikius“, – pavasarį šypsojosi laidų vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė, metų pradžioje minėjusi jubiliejų.
Jaunatviškumo šaltiniu ji vadino meilę, o laiką – savotišku gydytoju: „Kad ir su visų pagalba, per savaitę skyrybų sukrėtimas nepraeina ir prie naujo gyvenimo taip greit neprisitaikysi.“
Reikia atsiduoti laikui, gyventi po vieną dieną ir akylai stebėti, kas joje vyksta, ypač, kas vyksta gero.
Jokių didelių pasvarstymų neturėjau, išskyrus jausmą, kad prasideda naujas etapas, kuriame dar esu pilna jėgų ir idėjų, turiu planų ir svajonių. Man šis skaičius suveikė kaip pažadinanti piliulė – norisi veikti ir kurti.
„Atrodė, kad jis iš mano gyvenimo išėjo daug anksčiau, nei mirė“, – besibaigiant kovui atvirai prisipažino televizijos laidų vedėjas Ignas Krupavičius, prisiminęs vaikystę su priklausomybę turinčiu tėvu ir nuoskaudas, kurias paliko jo elgesys.
„Susierzindavau, jei ruošdamas pamokas išgirsdavau, kad grįžęs tėvas nepataiko rakto į spyną, įkyrėdavo, kad būdamas neblaivus jis atsiversdavo savo užrašų knygutę, kurią labai skrupulingai pildė, ir skambindavo savo draugams bei pažįstamiems. Nenorėjau bendrauti su juo girtu, tačiau man buvo pikta, kad aplinkiniams jis skirdavo daugiau laiko nei šeimai“, – atsiduso Ignas.
Augdamas jaučiausi taip, tarsi gyvenau be tėvo.
„Galutinai su tėvu susitaikiau, kai teko iš Londono parsivežti jo pelenus. Pamenu, tai buvo prieš pat Kalėdas. Stotyje, nešdamas urną su jo pelenais, girdėjau, kaip vidury vienos iš centrinių Londono stočių stovinčiu pianinu kažkas grojo kalėdines dainas. Labai susigraudinau. Iki šiol graudinuosi.“
