„Sužinoję, kad sukūriau tą vaidmenį, žmonės nustemba: „Tikrai! Juk tu ta mergaitė“, – portalui LRT.lt sako teatro, kino ir televizijos aktorė Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė, kadaise suvaidinusi „Mergaitę su degtukais“, o vėliau išgarsėjusi su „Tele bim-bam“. „Rodos, nieko nesirinkau, tiesiog nuo vaikystės nuosekliai ėjau keliu, atvedusiu į teatrą ir filmavimo aikštelę“, – šypsosi ji. Tiesa, kol kas ant scenos ją išvystame rečiau – prieš porą mėnesių Gabrielė tapo mama.
– Šventės jau čia pat, nekantraujame su šeima sėsti prie dvylika patiekalų nukrauto stalo. Nors ir pažymėti pandemijos, jums šie metai buvo ypatingi – spalio 7-ąją su vyru Justinu tapote tėvais. Turbūt mažojo Kasparo dėka ir šventės namuose šiemet bus dar stebuklingesnės...
– Kūčių vakaras man visada buvo ypatingas – tai viena iš nedaugelio progų per metus, kai susirenka visa šeima. Kartais skubame, lekiame ir ne visada tam randame laiko. Šeimos susitikimas man visada buvo labai svarbus, tik anksčiau susitikdavome pas močiutę, vėliau mano ar vyro tėvų namuose, o šiemet pirmas kartas, kai artimieji šventinės vakarienės susirinks pas mus. Taigi šios šventės išties bus kitokios.
Žinoma, naujas šeimos narys – stebuklas. Jam gimus, jaučiu dar daugiau pilnatvės, o ir šventės tampa dar ypatingesnės. Beje, mūsų šeimai Kalėdos dviguba proga – tai ir vyro gimtadienis. Taigi ankstesniais metais šią progą minėdavome dar ir su draugais.
– Scenos žmonės neretai šventes praleidžia dirbdami. Nebūna, kad po kalėdinių pusryčių tenka skubėti į teatrą?
– Kūčių vakarą dirbti nereikia, tačiau Kalėdas ne sykį praleidau ant scenos. Pamenu, prieš porą metų pirmą Kalėdų dieną kaip tik buvo premjeriniai spektakliai! Iš tiesų šventinis laikotarpis neretai užimtas spektakliais, gastrolėmis... Kai myli darbą, nematai vargo dirbdamas ir per šventes. Tiesa, kartais dėl to tenka nukelti vyro gimtadienio šventę.
– Nors jūsų sūneliui vos pora mėnesių, atrodo, kad po truputį grįžtate į darbus.
– Iš tiesų pirmąjį mėnesį norėjau būti tik su sūnumi, tačiau po truputį sugrįžtu. Jau filmavausi „Dviračio žiniose“, suvaidinau poroje spektaklių, teko pakeisti kolegę. Kadangi netenka dirbti nuo 8 iki 17 val., galiu susiplanuoti darbus, ištrūkti į filmavimus ar spektaklius.
Juolab kad vyras, jo ir mano mamos labai padeda, taigi turiu geriausias aukles pasaulyje. (Juokiasi.) Nesinori, kad karjera sustotų, juk per karantiną labai trūko saviraiškos. O po darbų visada labai gera sugrįžti, kai žinai, koks didelis džiaugsmas laukia namuose.
Komentarų jau išmokau neskaityti – supratau, kad žmonės gali būti pikti dėl nieko.
– Nors šiandien esate gerai žinoma teatro ir kino aktorė, ne visi žino, kad jūsų debiutas filme įvyko daugiau nei prieš du dešimtmečius – juk esate toji žydraakė, šviesiaplaukė mergaitė su degtukais iš „Tele bim-bam“ siela vadinamos Neringos Čereškevičienės režisuoto filmo. Juosta daugeliui siejasi su Kalėdomis ir žiema...
– Tiesa, man tuo metu buvo 7–8 metai. N. Čereškevičienė per televiziją paskelbė, jog tuometinėje Lietuvos televizijoje rengia atranką, ieško vaikų filmui „Mergaitė su degtukais“. Mama mane nuvedė, o Neringa iš didžiulio būrio atrinko mane. Vėliau pakvietė prisijungti ir prie „Tele bim-bam“ kolektyvo.
– Vis dėlto vaikui, neturinčiam aktoriaus patirties, filmavimo aikštelė galėjo pasirodyti baugi ir kelianti itin daug įtampos...
– Manau, kad Neringos gebėjimas susitarti su vaikais, paaiškinti jiems, ko iš jų tikimasi, – Dievo dovana. Ji labai padėjo ir man. Taigi mano pasirodymas ekrane – didelis jos nuopelnas. Pamenu, kad aikštelėje jaučiausi labai gerai, kameros negąsdino, netrikdė būrys kūrybinės komandos narių.
Nors buvau maža mergaitė, labai norėjau būti toje filmavimo aikštelėje, jaučiausi ten sava. Su nostalgija ir šiluma prisimenu filmavimus. Pamenu, buvo labai šalta, tačiau tą žiemą nebuvo sniego, taigi Neringai teko viską padengti dirbtiniu. (Juokiasi.)
– Ne vienus metus filmas „Mergaitė su degtukais“ buvo šventinė tradicija. Pati kartais pasižiūrite tą juostą?
– Anksčiau „Mergaitę su degtukais“ rodydavo per kiekvienas Kūčias. Tuomet, žinoma, pas močiutę su šeima pasižiūrėdavome. Tiesa, dabar jau senokai ją bemačiau ir galbūt mielai vėl pasižiūrėčiau. Vis dėlto filmavimai paliko puikių prisiminimų, tad kaskart bežiūrint užlieja labai geras, šiltas jausmas.
– Galbūt ir pirmoji dėmesio ir žinomumo bangelė užliejo dar vaikystėje?
– Kadangi po juostos pasirodymo pradėjau dalyvauti „Tele bim-bam“ veikloje ir mane rodė per televizorių, žinoma, atpažinusių būdavo. Tačiau man dėl to dažniau būdavo nejauku. Galbūt mama kiek nerimavo, kad sužvaigždėsiu, taigi mokė nesusireikšminti. Ji visuomet primindavo, kad nors mane ir rodo per televiziją, kiti vaikai taip pat turi talentų, jiems sekasi kas nors kita.
Mokyklos draugai apie mano veiklą žinojo, bet kartais prieidavo ir nepažįstami. Sykį atostogavome su šeima Nidoje, prie mūsų prieidavo paklausti, ar esu ta pati mergaitė su degtukais. Dabar, sužinoję, kad būtent aš sukūriau tą vaidmenį, žmonės nustemba: „Tikrai! Juk tu ta mergaitė!“ (Juokiasi.)
Veikiausiai jei kažką prarandi vienoje vietoje, kitoje gauni.
– Televizijoje debiutavote kaip aktorė, vėliau išgarsėjote kaip viena iš „Tele bim-bam“ atlikėjų. Muzika ir aktorystė, rodos, visada buvo susipynusios jūsų gyvenime, ar kada svarstėte, kodėl nugalėjo noras vaidinti?
– Sunku atsakyti. Lydi jausmas, kad scena nuo vaikystės buvo su manimi, tad ir tas kelias link jos susiklostė natūraliai. Tėvai niekada manęs nespaudė ir visada leido rinktis, tačiau kartais nukreipdavo teisinga linkme. Kaip jau minėjau, atrankoje į „Mergaitę su degtukais“ atsidūriau būtent mamos dėka. Galbūt filmavimai taip užbūrė? (Juokiasi.)
Vis dėlto pasirodymai su „Tele bim-bam“, aktyvi veikla mokyklos gimnazistų klube, pantomimos užsiėmimai... Visa tai susidėjo ir, rodos, nieko nesirinkau, tiesiog nuo mažų dienų nuosekliai ėjau tuo keliu, kuris galiausiai atvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau – teatrą bei filmavimo aikštelę.
Tiesa, pastaraisiais metais muzikinė veikla buvo kiek nuslopusi, bet ir vėl atsigauna – per karantiną su aktoriais Emilija Latėnaite ir Juozu Gaižausku susibūrėme į grupę „Šaltinių trio“, kur atliekame savo kūrybos dainas. Pasirodėme festivalyje „Purpurinis vakaras“, kitose scenose ir buvome šiltai sutikti publikos. Aišku, kol auginu sūnų, nuo šios veiklos taip pat teko kiek atsitraukti.
– Vaikystėje išgarsėję atlikėjai dažnai kovoja, kad publika juos priimtų iš naujo, kaip jau suaugusius kūrėjus. Taigi prasitaria, jog vaikystės veiklos kartais kiša koją.
– Aš iš muzikos pasaulio pasukau į aktorystę. Galbūt todėl viskas kitaip. Vis dėlto „Tele bim-bam“ neatsiejama gyvenimo ir mano dalis – tai vaikystė, koncertai, renginiai, savaitgaliai, kelionės. Niekada jo nesikračiau.
– O galbūt žinomumas padėjo studijų metais ar vėliau ieškant darbo?
– Tikrai ne. Studijos ir darbas reikalauja įdirbio, įdėto laiko ir pastangų. Ir man teko nemažai nuveikti ir pasistengti, kad galėčiau būti ten, kur esu. Lengva tikrai nebuvo.
– Artėjant šventėms kalbame apie stebuklus, kas yra didžiausias stebuklas jūsų profesijoje?
– Ta akimirka, kai scenoje sulaukiu atgalinio ryšio iš publikos, susitikimas su žiūrovais, ypač per spektaklių premjeras. Jaučiu tą malonų kirbulį ir nenusakomą džiaugsmą.
Lydi jausmas, kad scena nuo vaikystės buvo su manimi, tad ir tas kelias link jos susiklostė natūraliai.
– Galbūt dėl to malonaus kirbulio, galbūt nerimaudamos, jog teks padaryti karjeros pauzę, kai kurios kolegės neskuba kurti šeimos ir susilaukti vaikų. Įkyrios mintys ar nerimas jūsų nepersekiojo?
– Man šeima visada buvo labai svarbi, žinoma, buvo visokių pamąstymų. Kai laukiausi, jaučiau šiokį tokį nerimą – svarsčiau, kaip bus toliau, ar būsiu reikalinga, ar neužims mano vietos... Tačiau dabar jaučiu, kad esu reikalinga.
Jei kažką prarandi vienoje vietoje, kitoje gauni. Galbūt dabar turiu mažiau saviraiškos darbe, tačiau jaučiu daug džiaugsmo namuose. Galiausiai, atsiradus vaikeliui, į viską pradedi žiūrėti ramiau. Suvoki, kad ir darbas, ir šeima teikia labai daug džiaugsmo. Tiesa, mano profesija – savotiški amerikietiški kalneliai – vieną dieną turi daug darbų ir įvairių projektų, kitą galbūt štilis.
– Profesijos teikiamą pasitenkinimą kartais gali apkartinti tai, kad žinomi ir matomi žmonės neretai yra aptarinėjami, ne visada apiberiami tik gerais žodžiais, tai gali skaudinti ir draskyti širdį. Kaip kovoji su neigiama energija?
– Komentarų išmokau neskaityti – supratau, kad žmonės gali būti pikti dėl nieko. Prasiblaškau ir išsikraunu per mielas veiklas – jogą, mankštą, skaitydama gerą knygą, prisėdusi prie instrumento.
Po darbų visada labai gera sugrįžti, kai žinai, koks didelis džiaugsmas laukia namuose.
– Menininkai neretai laikomi ne tik jautriais, bet ir truputį skrajojančiais padebesiais. Tai mitas ar bent iš dalies tiesa?
– Visi žmonės skirtingi, menininkai taip pat. Kažkas gali būti puikus, daug pasiekęs fizikas, tačiau nežinos, kaip įsukti lemputę. Galbūt pseudomenininkai dažniau nori būti bohemiški, dauguma pažįstamų moka tvirtai stovėti ant žemės.
Žmogaus būdas priklauso nuo daugybės dalykų, gyvenimo patirčių bei auklėjimo. Tėvai visada daug dirbo, mokėjo planuoti laiką, tai įdiegė ir man. Išmokau, kad negali tiesiog plaukioti, nes turi atsakomybių. Galiausiai mano vyras yra ne iš meno pasaulio, taigi jo žvilgsnis dar kitoks. Galbūt taip šeimoje atsiranda pusiausvyra ir stabilumas.
– Galbūt to stabilumo ir ramybės šiais kiek neramiais laikais visi esame išsiilgę. Ko palinkėtumėte visiems švenčių proga?
– Pirmiausia, žinoma, sveikatos. Kai jos yra, galima kalnus nuversti. Taip pat visiems linkiu geranoriškumo ir supratimo. Pandemija parodė, kiek daug pykčio, susipriešinimo yra tarp žmonių, taigi įsiklausykime vieni į kitus ir nebaksnokime pirštais su priekaištais.
