Jeigu, kaip aš, per ilgus superherojų karaliavimo komerciniame kine metus spėjote tik paviršutiniškai susipažinti su klasikinių komiksų veikėjų mitologija ir manote, kad Supermergina yra maždaug tas pats, kaip ir Supermenas, tik moteris – labai apsirinkate. Daugeliu atžvilgių jie yra visiški vienas kito antipodai.
Klarkas Kentas šventai tiki, kad visos būtybės iš prigimties yra geros. Kara Zor-El (toks tikrasis Supermerginos vardas) mano, kad tai naivi iliuzija, ir pati visada iš aplinkinių tikisi blogiausio. Klarkas Kentas pasiryžęs tarnauti žmonėms ir juos kilniai, pasiaukojančiai ginti. Karai žmonės mažai terūpi. Be savęs pačios ji sutinka prisiimti atsakomybę nebent už savo šunį Kriptą.
Klarkas yra idealistas, Kara – cinikė. Klarkas linkęs visiems suteikti galimybę pasikeisti, Kara pasmerkia kartą ir visiems laikams. Jis kantrus, ji karštakošė, jis atsargus, ji negailestinga. Pirmąkart atnaujintos „DC komiksų visatos“ istorijoje ji pasirodo ekrane pernykščio „Supermeno“ pabaigoje, gerai įkaušusi po kelias dienas ar net savaites trukusių išgertuvių. Žmogus iš plieno ją pasitinka su prastai slepiamu nuovargiu. Aš tą pačią akimirką pradėjau laukti jai skirto filmo.
Vis dar manau, kad scena, kurioje Kara pirmąkart pristatoma žiūrovams, sukonstruota beveik nepriekaištingai. Režisierius James`as Gunnas meistriškai žaidžia kontrastu tarp dviejų veikėjų. Davido Corensweto vaidinamas Supermenas yra mielas, geraširdis, netobulas, bet neįmanomai, perdėtai, kartais erzinančiai teisingas. Šalia jo vos kelioms sekundėms pasirodanti Kara tiesiog spinduliuoja chroniška alergija patosui, rokenroliška nepagarba bet kokiems autoritetams ir maištinga ironija. Koks jaunas žmogus nenorėtų su ja tapatintis?
Tam tikra prasme „Supermergina“ prasideda kaip „Supermeno“ pabaigoje įdėtos scenos tęsinys. Protagonistę mes sutinkame keliaujančią per tolimųjų planetų barus ir švenčiančią 23-iąjį gimtadienį. Viename jų ji per atsitiktinumą sutinka paauglę Rūtę Merę, ieškančią pagalbos keršijant už šeimos nužudymą.
Vis dar manau, kad scena, kurioje Kara pirmąkart pristatoma žiūrovams, sukonstruota beveik nepriekaištingai.
Žygdarbiai Karos nedomina, tačiau, apgynusi mergaitę nuo vietinių menkystų, jau nesugeba jos atsikratyti. Rūtė nuseka paskui Karą, kartu netikėtai atkeliauja visa tarpgalaktinių plėšikų gauja. Įsižiebia naujas konfliktas, jo metu nunuodijamas šaunusis šuniukas Kriptas, ir merginos neplanuotai įgyja bendrą priešą.
Žodžiu, „Supermergina“ akivaizdžiai buvo planuota kaip naujos kartos komiksų ekranizacija, kaip filmas, apverčiantis ir dekonstruojantis įprastų istorijų apie superherojus konvencijas. Tačiau jau po pirmojo veiksmo jis vėl tvirtai stoja į visiškai klasikines, pirmtakų dešimtis kartų patikrintas vėžes. Net ir nepažįstantys įprastų Holivudo dramaturgijos taisyklių gali nuspėti: iš pradžių Kara nenorės būti didvyre, paskui tapti didvyre ją privers aplinkybės, kol, galiausiai, ji pati laisva valia priims šį vaidmenį.
Tai, žinoma, nėra savaime blogai. Klasikinės personažų arkos ne be reikalo taip dažnai atsikartoja įvairiausių filmų siužetuose: jos veikia, padeda produktyviai vystyti siužetą, palaiko pasakojimo dinamiką. Svarbus „Supermerginos“ trūkumas tas, kad kūrėjai taip stropiai seka išmoktomis taisyklėmis, jog galiausiai nesugeba neperžengti vadovėlinės schemos ribų.
Net nuo bendrosios naratyvinės arkos tarytum nepriklausančios filmo siužeto konkretybės, lokacijos, personažai pastebimai nusirašyti, susiūti iš gausių populiariosios kultūros audinio skiautelių. Rūtės kelias atkartoja pirmosios „Žvaigždžių karų“ dalies Luko Skaivokerio istoriją. „Žvaigždžių karų“ franšizės įdirbiu apskritai vadovautasi kuriant visą Karos naršomos galaktikos logiką: pirmiausia, barų vidinius interjerus, bet taip pat ir būtybių įvairovę, transporto priemones, ginklus.
Kitas ryškus skolinimosi šaltinis – „Pašėlusio Makso“ filmai. Visas paskutinis „Supermerginos“ veiksmas tarytum nužengė tiesiai iš režisieriaus Franko Millerio sukurto postapokaliptinio pasaulio puslapių. Kartu su smėlio audromis, pramuštgalvių plėšikų gaujomis, ir net savotiško dramaturginio protezo funkciją atliekančia nepilnamečių nuotakų gelbėjimo siužetine linija.
Ji, žinia, prieš kelerius metus užėmė centrinę vietą „Furiozoje“. Panašu, kad ten pat slepiasi ir Jasono Momoa vaidinamo pusdievio Lobo ištakos: jis ir „Furiozoje“ Chriso Hemswortho suvaidintas Dementas galėtų būti giminės.
Man atpažinti filmų dialogo partnerius ir įtakas dažniausiai būna smagu. Su viena išlyga: citavimas turi turėti aiškų tikslą, praturtinti filmo istoriją, suteikti personažams ar pasakojimui gylio. Tačiau šiuo atveju citatos tampa veikiau tiesiog patogiais paruoštukais. Jos nėra naujai įkontekstinamos, apmąstomos, perkuriamos, papildomos. O net jei ir yra, tai daroma nepakankamai originaliai ir įdomiai, kad tikslai pateisintų priemones.
Visos šios pastabos būtų antraeilės, jei „Supermergina“ įtrauktų emociškai. Jeigu pavyktų susitapatinti su personažėmis, išgyventi dėl jų likimo, liūdėti dėl nesėkmių ir džiaugtis pergalėmis. Tačiau kartais ima atrodyti, kad emociškai įsijausti į filmo įvykius nepavyksta net pačiai Karai. Jei ne įmantrus kišeninis laikrodukas, skaičiuojantis mirštančiam šuniukui likusias minutes, į kurį herojė vis žvilgčioja, ne visada ir suprastum, kad ji iš paskutiniųjų skuba jam padėti.
Regis, koją filmo kūrėjams pakiša iš esmės prieštaringa filmo dramaturgija. Viena vertus, Kara absoliučiai nenori į nieką veltis, siekia, kad ją visi paliktų ramybėje, visais įmanomais būdais stengiasi nebūti Supermergina (kad žiūrovams ši dilema būtų kiek aiškesnė, kostiumo ji nedėvi, bet nešiojasi suglamžytą kuprinėje).
Kita vertus, turi nuolat jaudintis dėl savo mylimiausio augintinio, svarbiausios, brangiausios pasaulyje būtybės gyvybės. Tad pagrindinei aktorei tenka nelengva užduotis demonstruoti sąmoningą apatiją ir įtikinti žiūrovus, kad bent vienas dalykas pasaulyje jai tikrai neapsimestinai rūpi.
Natūralu, kad dažniausiai ji lieka pakabinta kažkur per vidurį. Problema, kad ten pat kartu su ja neišvengiamai atsiduriame ir mes.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
