Slaptoje Vilniaus vietoje įsikūrusi dronų gamykla – Rusijos GRU agentų taikinyje

Lietuvoje dėl terorizmo teisiami Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) agentai bandė patekti ir į neskelbiamoje Vilniaus vietoje įsikūrusios „RSI Europe“ dronų gamybos patalpas. Apie tai LRT.lt papasakojo šios bendrovės vadovas Tomas Milašauskas.

„Visai neseniai vėl gavome nuorodų, kad mūsų gamyba yra taikinys“, – interviu metu pasakojo jis.

Kaip jau skelbta, Generalinė prokuratūra šiemet sausį teismui perdavė bylą, kurioje šešiems užsieniečiams pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo organizuotos teroristinės grupės veikloje ir nepavykusių bandymų 2024 metais Šiauliuose įvykdyti teroro išpuolį.

Negana to, bendradarbiaujant su užsienio šalių teisėsaugos ir žvalgybos institucijomis, gauta informacijos, kad tie patys asmenys gali būti susiję su analogiškomis nusikalstamomis veikomis Čekijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje. Įtariama, kad visus nusikaltimus koordinavo su Rusijos GRU siejami asmenys.

„Patikrinę telefonus ir kitas priemones, tyrėjai atrado, kad mes irgi buvome sąraše“, – pasakojo T. Milašauskas.

Bendrovė „RSI Europe“ sėkmingai auga: 2025 metais gavo 15,5 mln. eurų pajamų, uždirbo 3,6 mln. eurų grynojo pelno.

Juridinių asmenų registro duomenimis, 2022 metais įsteigtos įmonės akcininkai yra Benas, Tomas, Justina ir Vaiva Milašauskai bei Marius Dvareckas.

„Sodros“ duomenimis, birželio 22 dieną „RSI Europe“ turėjo 157 darbuotojus, kuriems balandį mokėtų atlyginimų vidurkis siekė 3 903,96 euro (apie 2 362 eurus į rankas).

RISE-1 ir „Špokai“

Du pagrindiniai „RSI Europe“ produktai yra nuotolinio sprogmenų inicijavimo sistema RISE-1 ir pirmojo asmens vaizdo (FPV) kvadrokopteris dronas „Shpak“ (arba „Špokas“).

Šie gynybos pramonės gaminiai surenkami maždaug 1,5 tūkst. kv. metrų patalpose, sostinėje. LRT.lt vizito metu aprodyti ten pat veikiantys ir detales dronams gaminantys 3D spausdintuvai.

Beje, galima pastebėti, kad ant dronų variklių yra prekių ženklas „Shpak“, todėl rusų kariai Ukrainos fronte puikiai žino, kur pagaminti į juos nusitaikę dronai.

Naujausias „RSI Europe“ produktas – dronas retransliuotojas, kuris veikia kaip ryšį perduodanti antena.

„RSI Europe“ testuoja 100 proc. gaminių, kai ką ir kelis kartus.

Į gynybą – iš verslo

„RSI Europe“ vadovas T. Milašauskas į gynybos pramonę atėjo iš verslo ir finansų, anksčiau užsiėmė energetikos infrastruktūros projektų vystymu.

– Pirmiausia norėčiau pasitikslinti, ką reiškia pavadinime raidės RSI?

– Remote System Industries, lietuviškai – nuotolinių sistemų gamintojai.

– Turite dvi antrines įmones. Vieną Kaune – „RSI Tech“, kitą Ukrainoje – „RSI Ukraine“. Kokia jų paskirtis?

– Dabar dar turime ir naują įmonę – „RSI Germany“. Užsienio šalyse yra reprezentaciniai biurai. Planuojame vykdyti veiklą Vokietijoje, ši šalis yra Europos gynybos pramonės centras. Mes manome, kad aplink jį vienysis visa Europa. Europa dabar yra ekonominė sąjunga, bet matome, kad iš Rytų spaudžia Kinija, iš Vakarų – Amerika, iš Pietų formuojasi tam tikri arabų šalių dariniai.

Ukrainoje yra klientų aptarnavimo biuras ir šiek tiek pardavėjų, kurie aiškinasi poreikius, padeda aptarnauti mūsų įrangos naudotojus.

Lietuvoje „RSI Tech“ buvo įkurta kaip mokslinė įmonė Kauno regione, pradėta konkrečiame „InoStart“ projekte dar 2023 metais. Buvo vystomos padidinto atsparumo ryšio technologijos. Projektas šiandien jau baigtas, ten dabar dar vykdomos poprojektinės veiklos. Išvystyta technologija yra vienas iš mūsų dronų elementų, leidžiančių įgyti didelį atsparumą elektroninės kovos sąlygomis.

– Kiek žinau, Ukraina yra ne tik didžiausias jūsų klientas, bet ir žinių šaltinis. Su kuo konkrečiai bendradarbiaujate – batalionais, kitais kariuomenės padaliniais?

– Ukrainoje veikiame jau daugiau nei ketverius metus. Šiandien bendradarbiavimas yra labai platus. Savo komandoje turime žmonių, kurie yra buvę dronų operatoriais (jie buvo sužeisti mūšio lauke ir nebegali tęsti tarnybos). Turime žmonių, kurie bendrauja su ministerijomis, supranta jų poreikius. Yra žmonių, kurie tiesiogiai dirba su tų pajėgų, kurios formuoja doktriną ir standartus tiek dronų, tiek nuotolinio inicijavimo, o pastaruoju metu ir sprogmenų srityse.

Aišku, bendraujame ir su naudotojais, visų pirma nuo 2022 metų – su inžinerinėmis pajėgomis. Podolės Kamenece yra garsus inžinierių rengimo centras, kur parengiama didžioji dalis karo inžinierių. Dar yra atskiros pajėgos, kurios juos išnaudoja. Sausumos pajėgose dirbame tiek su vadavietėmis, tiek su atskirais batalionais, kurie naudoja įrangą.

Vis tiek ji sudūžta, genda, reikia apmokyti žmones, reikia teikti atnaujinimus. Šiuo metu Ukrainoje jau yra keturios skirtingos mūsų gaminių kartos. Kiekviena turi savo niuansų, tad toks palaikomasis darbas.

Be to, yra kelios tarptautinės dronų koalicijos siuntos. Ta įranga paskirstyta per 30 skirtingų brigadų. Su jomis dirbame aktyvaus naudojimo etape, po to kontaktai lieka, ir, tobulindami įrangą, mes į juos kreipiamės. Yra produkto vystymo procesas – tada darbas su naudotojais yra vienas svarbiausių elementų.

– Buvę dronų operatoriai – tai ukrainiečiai?

– 99 proc. ukrainiečių, nes lietuvių ten yra labai mažai, bet yra tekę dirbti su lietuviais. Iš viso, atrodo, su trimis, o vienas iš jų yra žymus visuomenininkas Arūnas Kumpis. Kai jis buvo 59-ojoje brigadoje, tiekėme siuntas, ir kai kuriose misijose jis pats naudojo tą įrangą. Gavome grįžtamąjį ryšį – iš pradžių labai griežtą, po to situacija gerėjo, kol galiausiai jo reiklumas buvo patenkintas.

Trūkumų buvo labai daug. Kaip ir visi Ukrainoje, pradėjome nuo paprasto civilinio drono, kuris naudojamas lenktynėse. Tik mes pradėjome su šiek tiek didesne platforma (10 centimetrų), o lenktynėse paprastai naudojami mažesni.

Tada kiekiai buvo labai maži, o pirmosios didesnės partijos (keli tūkstančiai dronų) buvo atsparios tuometėje elektroninėje kovoje. Tai buvo didžiausias privalumas – per mokslinę programą išvystyta ryšio sistema. Tačiau beveik kiekvieną kartą, prieš einant į kovą, tie dronai yra adaptuojami, o tam ir yra palaikanti komanda, kad padėtų kariams suprasti, kaip dronas konfigūruojamas. Pagal konkrečią vietovę pritaikomi dažniai, ryšiai, papildomi mechanizmai, patobulinama programinė įranga.

– Turite du pagrindinius produktus: RISE-1 ir „Špoką“. Iš pradžių papasakokite apie RISE-1. Kokios yra jo kovinės funkcijos?

– RISE-1 turi dvi pagrindines funkcijas: kai karys duoda komandą, kad iniciatorius užvestų detonatorių, kuris dedamas į sprogmenį, – kad tai įvyktų. Kai jis neduoda komandos – kad jokiais įmanomais būdais tai neįvyktų. Tai yra inicijavimo ir saugos funkcijos.

Svarbiausia yra saugos, nes detonatorius paprastai dedamas į mirtiną sprogmenų kiekį. Karys nori, kad būtų užtikrinta, jog netyčia nedetonuos. Tai reglamentuota tam tikrais NATO standartizavimo dokumentais, daugybe saugos priemonių, kurios užtikrina, kad atsitiktinumai, naudotojo klaidos ar kiti pasitaikantys veiksniai nelemtų klaidos.

Daugiau yra papildomos funkcijos, kad galėtum tai padaryti didesniu atstumu, pavyzdžiui, už daugiau nei 50 km. Sistemoje yra kartotuvai, kurie leidžia apeiti tam tikrus ryšio apribojimus, nes ryšys sklinda tiesia linija – jei yra koks nors kalnas, o per didelį atstumą – ir žemės išlinkis, tada tikslo nepasiekia. Dar galima su laikmačiu padaryti detonaciją, su tam tikrais jutikliais. Pavyzdžiui, kai kariai rengia spąstus priešams.

– „RSI Europe“ daugiausiai žinoma dėl „Špokų“. Skelbėte, kad galite pagaminti 120 tūkst. per metus. Kas dar juos perka, be ukrainiečių? Kiek lieka Lietuvoje?

– Ukraina dronų iš užsienio karo pradžioje pirko, bet dabar jau kelerius metus nebeperka. Tai yra sąmoninga valstybės politika, nes jie nori vystyti savo dronų pramonę. Užsienio gamintojų jie neįsileidžia. Galbūt tai nėra oficialiai deklaruojama, bet yra daugybė procesinių, nerašytų barjerų, susitarimų, kurie neleidžia. Jie suvokia, kaip svarbu turėti pramonę arti karių, nes ir pritaikomos technologijos, ir suteikiamas didelis papildomas pajėgumas.

Tai yra sąmoninga valstybės politika, nes jie nori vystyti savo dronų pramonę.

Mūsų pagrindiniai klientai, kurie perka ir tiekia Ukrainai, yra iš Europos. Tai įvairios dronų koalicijos narės, taip pat ir Lietuva. Beje, dalį tų pačių dronų liko mūsų kariuomenei. Su jais, galima sakyti, buvo išvystytas FPV pajėgumas, kokį matome šiandien. Manau, turime kuo didžiuotis.

Šiuo metu yra parengta 600 operatorių, kurie geba naudotis tomis sistemomis. Tai milžiniškas skaičius, vertinant kariuomenės kontekste. Taip pat sukurtos visos doktrinos, procedūros, mokymų centrai, kur iš esmės nedidelis kiekis ir primityvių sistemų leido pasiekti rezultatą.

Po to sekė kitos Europos valstybės, kurios irgi norėjo paremti Ukrainą, bet kartu nestandartinių pirkimų būdu gauti įrangos savo kariuomenėms, kad jos išvystytų FPV atakos dronų pajėgumą.

Šiuo metu turime nedidelių Lietuvos kariuomenės užsakymų, bet šiaip perka Gynybos resursų agentūra, o ji pernai ir šiemet dar nevykdė FPV atakos dronų pirkimų. Matyt, mūsų pajėgumai šimtu procentų bus išnaudoti tada, kai jau rusas įžengs pas mus. Tada reikės visko ir dabar, o kol to nėra, planuojama ramiai.

Šimtu procentų bus išnaudota tada, kai jau rusas įžengs pas mus.

– Kaip suprantu, yra kelių konfigūracijų „Špokų“. Kokios jos?

– Dronas yra moduliari sistema, kuri pritaikoma konkrečioms situacijoms. Turime radijo bangomis valdomą versiją, pritaikytą dienai arba nakčiai, dar gali būti mokymo sistema, kurią leidžiama naudoti civilinėje aplinkoje (standartiniai dažniai, nedidelės galios), o yra kovinės sistemos (su nestandartiniais dažniais, didelės galios, kiti algoritmai, kurie padeda išvengti elektroninės kovos priemonių).

Dar yra ne radijo bangomis valdomos versijos (šviesolaidis), kurių atstumas gali siekti nuo kelių kilometrų mokymo tikslams iki 10–30 km, o šiais laikais ir 50 km įvairioms kovinėms užduotims atlikti. Jie veikia fronto vietose.

Dar dronai skiriasi dėl tiekimo grandinių. Kai kurios valstybės sako, kad pas juos negali būti kiniškų komponentų, nes jie Kiniją laiko grėsme. Turime dronų be jų. Taip pat mažesnės kainos, bet turinčių tam tikrų kiniškų sudedamųjų dalių. Ypač Ukrainoje jiems jokio skirtumo. Ten apie 80 proc. komponentų yra kiniški.

Galiausiai yra autonomijos paketas, kuris leidžia dronui tam tikras funkcijas atlikti be operatoriaus. Modelių kūrimo pagrindas yra dirbtinis intelektas, ypač populiari yra paskutinio kilometro autonomija, kuri leidžia padidinti sistemos atsparumą elektroninei kovai. Tada nereikia jokio ryšio artėjant prie taikinio.

Dronų kainos siekia nuo 300–400 eurų už pačius paprasčiausius mokymo dronus iki 4–5 tūkst. eurų už viso paketo su šviesolaidžiu, termovizoriais, be kiniškų komponentų ir pan.

– Kokią žalą gali padaryti vienas „Špokas“?

– Priklauso nuo taikinio. Jis neša iki 5 kg sprogmenų. Tokiam svoriui įskridus į gyvenamąjį 100 kv. metrų namą, jo sienos išsiskleidžia į šonus, stogas pakeliamas į orą. Beveik bet kokia transporto priemonė arba didžioji dalis neįtvirtintų pastatų visiškai sunaikinama.

Juolab kad tai yra precizinė ginkluotė, kuri smogia į silpniausią vietą. Jei artilerija, minosvaidžiai ir kulkos šaudo ten, kur pataiko, tai drono poveikis būna itin didelis. Dažniausiai dėl to net ir kovinės galvutės naudojamos mažesnės, o ne maksimalaus svorio.

– Kam „Špokus“ dažniausiai naudoja ukrainiečiai? Taikiniai – tai apkasai, žmonės, automobiliai...

– Iš esmės viskam, ką gali pasiekti 30 km atstumu nuo savo pozicijų. Tos pozicijos paprastai yra iškart už apkasuose įsikasusio kario. Keli šimtai metrų už jų gali būti dronų pozicijos. Tai yra pigiausia, efektyviausia, preciziškiausia, mažiausiai šalutinės žalos sukelianti naikinimo priemonė.

Gali būti naikinama ryšio infrastruktūra, komunikacijos, žmonės, apkasai, įtvirtinimai, bet kokios mašinos – bet kas, kas juda ar kruta, turi mūšio vertę.

– Rusų kariuomenė randa prie savo žuvusiųjų „Špokus“ ir mato, kad šis prietaisas yra iš Lietuvos?

– Mato. Kai pirmas „Špokas“ atvyko, iškart „Telegram“ kanaluose buvo padaryta analizė, vertinimai. Propaganda, sakė, kad čia yra niekis. Tačiau kare nėra jokių objektyvių dalykų, yra propaganda, kuri siekia vienos arba kitos pusės tikslų. Ypač kai tai komunikacija kariniame kontekste. Buvo ne vienas komentaras, kad čia šūdas ir niekas nepadės tiems ukrainiečiams.

– Ar Lietuvos kariuomenė šiandien moka naudotis tokiais dronais? Ar užtenka dėmesio antidroniniams pajėgumams? Ką manote apie įkurtą Autonominių nuotolinių bepiločių operacijų (ANBO) vienetą?

– ANBO, man atrodo, buvo labiau evoliucija negu proveržis. Tai konsoliduoja ir kelia šiam vienetui naujus didesnius iššūkius. Tai tam tikras plėtros etapas.

Dėl to, ar pakanka dėmesio? Tai yra kariuomenės sprendimai ir pasirinkimai. Mes matome, kad tikrai yra vykdomos nuoseklios, ilgalaikės ir kryptingos investicijos. Visi Lietuvos koviniai batalionai turi operatorius, kurie geba vienokiu ar kitokiu lygiu naudotis dronais.

Dronai yra įtraukiami beveik į visas vykstančias pratybas, rengimo ciklus. Mokomasi tiek naudoti dronus, tiek išgyventi dronų dominuojamoje aplinkoje – tai yra labai sunku. Atsiradus pirmiesiems pajėgumams, dauguma karių pirmą kartą supranta, kaip realiai tau sekasi gyventi (labiau nesiseka), vykdyti operacijas, kai dronų yra daug.

Dauguma karių pirmą kartą supranta, kaip realiai tau sekasi gyventi, vykdyti operacijas, kai dronų yra daug.

Visada viską gali daryti geriau, bet prioritetų yra daug, o kariuomenė, manau, yra kompetentinga nuspręsti, kur prioritetas. Žinoma, valdžių, pareigybių kaita neprisideda prie sklandaus kariuomenės aprūpinimo. Yra nepanaudojamos didelės biudžeto dalys. Reikia stiprinti perkančiąsias organizacijas, bandyti prikviesti geriausių specialistų, juos motyvuoti, galbūt daugiau atsakomybės prisiimti pačiai Vyriausybei. Pavyzdžiui, ne kartą yra vykdyti įsigijimai Vyriausybės nutarimais, nedarant visų pirkimų procedūrų per agentūrą.

Oro erdvės gynyba taip pat yra labai svarbu. Mes dabar kompensuojame tai, ko nepadarėme anksčiau, ypač gynybos nuo mažų dronų srityje. Tačiau nereikėtų užsiciklinti, nes oro erdvės gynyba mums nepadės išsaugoti šalies. Vis tiek pagrindinis pavojus yra mėšlinas ruso batas, kuris žengtų į mūsų teritoriją. Tada ją atkovoti labai sunku.

Pagrindinis pavojus yra mėšlinas ruso batas.

Matome, kaip rusai elgiasi su ukrainiečiais (naikina, prievartauja, žudo masiškai žmones). Kažkokie baltai jiems atrodytų kaip istorijos klaida, jiems užėjus, būtų pašalinti prioriteto tvarka. Dėl to turėtume fokusuotis į sausumos pajėgų elementą, į konvencinių pajėgų atstūmimą (dronizacija, minos, pilietinis masinis mobilizacinis elementas) – tai leistų pasiekti ilgalaikius valstybės tikslus.

Taip pat dronai yra ir veiksminga antidroninė priemonė. Pagrindiniai yra tie, kurie muša viską, kas juda lėčiau nei 150 km/h. Tada yra perimantieji dronai, kurie muša iki 350 km/h – smogiamuosius dronus. Toliau perimantieji dronai su raketiniais varikliais, kurie muša raketinius „Shahed“, bet jų yra labai mažai.

– Jūsų gamyklos vieta neskelbiama dėl saugumo priežasčių. Kokių grėsmių įžvelgiate?

– Tiesiai šviesiai: rusai visoje Europoje, ypač Baltijos šalyse, ieško karinės įrangos gamybos vietų. Esame ne kartą gavę ir iš Valstybės saugumo departamento pranešimų, buvome ir atakuoti.

2024 metais buvo rusų agentų grupė, kuri, per Rygą atvažiavusi, bandė patekti į patalpas, gauti adresus. Mes apsigynėme, neišdavėme savo adreso, nesurengėme susitikimų savo patalpose.

Tačiau tie patys asmenys Lenkijoje sudegino vieną objektą, taip pat Šiauliuose. Juos pagavo 2025 metais, o patikrinę telefonus ir kitas priemones, tyrėjai atrado, kad mes irgi buvome sąraše. Buvo vykdoma komunikacija apsimetant, kad nori įsigyti įrangos Ukrainos paramai. Visai neseniai vėl gavome užuominų, kad mūsų gamyba yra taikinys.